Ekologinio ūkininkavimo esmė – sintetinių, greitai išsiplaunančių trąšų ir cheminių medžiagų pakeitimas organinėmis medžiagomis ar mechaninėmis agropriemonėmis. Cheminių medžiagų apribojimai skatina intensyvesnius negu tradicinėje žemdirbystėje gyvybinius procesus, aktyvesnę mikrofloros ir mikrofaunos veiklą dirvožemyje.

Ekologinę žemdirbystę skatina ir papildomos subsidijos, ir didėjanti produkcijos paklausa. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis sudėtinga gauti didelį pelną, nes derliai užauga mažesni. Didesnės kompensacinės išmokos skiriamos tam, kad padengtų prarastas pajamas dėl mažesnio derliaus ir papildomas išlaidas, patirtas dėl didesnių aplinkosaugos reikalavimų.

Ekologiškai ūkininkaujant iškyla nemažai problemų ne tik dėl patirties stokos, bet ir dėl to, kad žemdirbiai menkai teoriškai pasirengę tokiam verslui. Jei ūkininkas ekologine žemdirbyste susigundo dėl didesnės finansinės paramos arba galvoja, kad tai pigus verslas, nes reikės mažiau trąšų ir cheminių medžiagų, tai tokio ekologinio ūkininkavimo laikotarpis bus trumpas. Paprastai išeikvojamas dirvožemio sukauptas potencialas, produkcijos kokybė prastėja, mažėja ir jos paklausa. Sėkmingai ūkininkauja tik tie, kurie į ekologinę žemdirbystę žiūri atsakingai, gilina teorines žinias, dalyvauja seminaruose, semiasi patirties iš solidesnę patirtį turinčių užsienio šalių. Ekologinis ūkininkavimas turi tapti gyvenimo būdu.

Organinės trąšos

Ekologinei žemdirbystei pelningai plėtoti reikia daug daugiau ir gilesnių žinių negu įprastai. Visų pirma, – apie augalų biologiją, dirvožemį, jame sukauptą maisto medžiagų kiekį, rūgštingumą. Būtina žinoti bioįvairovės išlaikymo ir augalų kaitos ekologiniame ūkyje principus, nusimanyti, kokie augalai serga tomis pačiomis ligomis, kokiuose pasėliuose plinta tos pačios piktžolės, kurie augalai ir kaip turtina, o kurie alina dirvožemį.

Daugelis pradedančių ekologiškai ūkininkauti žemdirbių klausia, kokias trąšas galima naudoti. Mineralinių trąšų ekologinėje žemdirbystėje gausiai nepanaudosi. Be to, jų Lietuvoje registruota labai mažai.

Ekologinio ūkininkavimo pagrindas yra organinės trąšos: mėšlas, kompostas, žaliosios trąšos dirvožemyje sukaupto humuso balansui palaikyti ir didinti. Sėjomainoje turi būti kuo daugiau daugiamečių ar žiemojančių augalų, kurie turi stiprią šaknų sistemą, galinčią paimti maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių. Tokie augalai dirvožemyje palieka daug organinių medžiagų ir skatina intensyvesnį humifikacijos procesą. Dažnas ekologinių ūkių trūkumas – juose per mažai auginama ankštinių, ypač daugiamečių žolių, motyvuojant mažu gyvulių kiekiu. Ankštinių augalų vertė didžiulė. Jų gerai išvystytos šaknys iš atmosferos fiksuoja azotą. Atmirštančių šaknelių optimalus anglies (C) ir azoto (N) santykis (1:15) skatina mikroorganizmų veiklą dirvožemyje. Esant žaliosios masės pertekliui, ankštinius augalus galima panaudoti žaliajai trąšai.

Daugelis tyrimų rodo, kad humuso kaupimąsi labiau skatina daugiamečiai varpiniai augalai ar varpiniai mišiniuose su ankštiniais. Gana dažnai tarpiniuose pasėliuose žaliajai trąšai auginami bastutiniai (kryžmažiedžiai) augalai, tokie kaip baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai, didesnės įtakos humusingumui neturi. Pastarųjų azoto turtinga biomasė, įterpta į dirvožemį, intensyvina organinių medžiagų mineralizacijos procesus ir greitą maisto medžiagų atpalaidavimą, todėl trumpam pagerina augalų mitybą. Žinotina, kad ekologinėje žemdirbystėje mėšlu galima tręšti saikingai, ne daugiau kaip 170 kg/ha azoto metams; toks jo kiekis yra 40 tonų/ha, įsisavinimas tęsiasi kelerius metus.

Dirvožemio derlingumą palaikyti reikėtų kompleksiniu būdu, kaitaliojant įvairias organines bei ekologiniams ūkiams sertifikuotas mineralines trąšas. Sertifikuotų mineralinių trąšų nėra daug. Šiek tiek platesnis kalio trąšų asortimentas: kalio druska, kalio chloridas, kalio magnezija. Gana efektyvios trąšos yra biokalis ir biojodis. Jie turi įvairiapusę reikšmę: ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet ir daro fitosanitarinį poveikį. Tačiau reikia žinoti, kad tai nėra koncentruotos trąšos, o jose įvairių maisto elementų yra labai nedideli kiekiai. Pavyzdžiui, biojodis turi tik 0,85–1,5 proc. azoto, 0,90–1,5 fosforo ir 0,82–1,5 kalio. Tai skysta organinė trąša, pagaminta biohumuso ekstrakto pagrindu ir pagerinta aktyviuoju jodu ir mikroelementais. Gaminamos penkios biojodžio rūšys:

• biojodis 1 skirtas sėkloms apvelti;
• biojodis 2 – sėkloms apvelti, naudojant mineralines trąšas;
• biojodis 3 – tręšti per lapus;
• biojodis 4 – sėkloms apvelti ir tręšti per lapus, nenaudojant mineralinių trąšų;
• biojodis 5 – sėkloms apvelti ir tręšti per lapus, naudojant mineralines trąšas.

Sėkloms apvelti biojodžio reikia 0,9–2,0 l/t, skiedžiant 10–30 l vandens. Pasėliams purkšti reikia sunaudoti 2–3 l/ha, praskiedžiant jį įprastu kiekiu vandens. Jo sudėtyje esantis jodas turi baktericidinių savybių, todėl augalus veikia ir fitosanitariniu požiūriu kaip beicas. Tačiau šių trąšų naudojimas įvairiuose dirvožemiuose ir pasėliuose dar mažai tyrinėtas.

Piktžolėti pasėliai

Didžiausias priešas sparčiau plėtoti ekologinę žemdirbystę yra piktžolės. Mūsų dirvose sukaupta galybė jų sėklų, o cheminių priemonių panaudoti negalima. Kai kuriose senas ekologinės žemdirbystės tradicijas turinčiose Europos šalyse, mechaniškai naikinant piktžoles, dalis javų sėjama plačiaeiliais tarpueiliais, tačiau tam reikia turėti įvairių tarpueilių purenimo padargų. Efektyvu piktžoles naikinti mechaniniu būdu, akėjant siauraeilius pasėlius. Javų pasėliams akėti geriausia naudoti specialias akėčias, kurių daugiausia įvežama iš Australijos ar Čekijos. Jų akėtvirbaliai gerai kopijuoja žemės paviršių, nepažeidžia stipriau išsivysčiusių kultūrinių augalų ir efektyviai naikina piktžoles. Svarbu parinkti tinkamą piktžolių išsivystymo tarpsnį. Žinoma, vienkartinio akėjimo nepakanka, kadangi piktžolės dygsta per visą vegetacijos periodą – intensyviau pirmoje vasaros pusėje, todėl akėti reikia daug kartų.

Akėjimo laiką lemia kultūrinių augalų ir piktžolių išsivystymas. Dažnai manoma, kad akėti galima prieš pat sudygstant javams ar jiems sudygus, tačiau ekologiniuose ūkiuose būtina akėti ir vėliau – krūmijantis (tokia technologija tinkama vasariniams javams). Žieminius javus pradėti akėti reikėtų dar rudenį. Kaip ir vasariniai, pirmą kartą jie turėtų būti akėjami prieš sudygimą ir 2–3 lapelių tarpsniu. Tada efektyviai sunaikinamos rudenį vos sudygusios žiemojančios piktžolės, o pavasarį, akėjant keletą kartų, sunaikinamos naujai išdygusios piktžolės. Klaidą daro tie ekologiniai ūkiai, kurie žieminių kviečių ar rugių pasėlius pradeda akėti tik pavasarį. Pavasarį žiemkenčių pasėliuose dauguma piktžolių jau būna peržiemojusios ir žemų temperatūrų metu stipriai išvysčiusios šaknis, ypač kibieji lipikai, bekvapiai šunramuniai, kuriuos akėtvirbaliai sunkiai ištraukia iš dirvos, tik pašukuoja. Palijus šios piktžolės vėl tęsia vegetaciją.

Akėjimas turi įvairiapusę reikšmę: supurentas dirvožemio paviršius skatina geresnę aeraciją ir pagerina augalų šaknų aprūpinimą maisto medžiagomis, ypač azotu. Užsienio šalyse gauti tyrimai rodo, kad akėtame pasėlyje augalai būna stipresni ir sukaupia daugiau azoto. Žinoma, didžiausią efektą duoda stabili piktžolių naikinimo sistema kartu su prevencinėmis priemonėmis, mažinančiomis piktžolių sėklų kiekį dirvožemyje.

Auginant daugiametes ar vienametes žoles, derliaus nuėmimas turi būti derinamas su piktžolių sėklų branda: šienauti reikia anksti, kol nesubrendusios piktžolių sėklos, kad jomis neužterštume dirvožemio ir kad mažėtų piktžolių sėklų jame. Geriau paankstinti daugiamečių ar vienamečių augalų pjūtį žaliajai trąšai, negu subrandinti piktžolių sėklas ir jas įterpti į dirvožemį. Nepasisekus sunaikinti piktžolių, net javų pasėlį reikėtų nuimti žaliajai masei prieš piktžolių sėklų subrendimą.

Įsėliniai augalai

Įsėliniai augalai tarpiniuose pasėliuose ne tik užima kultūrinių augalų tarpueilius ir neleidžia vystytis piktžolėms, bet ir po javų nuėmimo, turėdami stiprią stelbiamąją galią, trukdo baigti ražieninėms piktžolėms vegetacijos periodą ir subrandinti sėklas. Todėl tarpinius pasėlius reikia laikyti vienu iš kovos su piktžolėmis būdų, atskirais atvejais kompensuojantį ražienų skutimą. Sunkesnėse dirvose lengviau įsėti ir sudaiginti įsėlinius augalus negu posėlinius. Lengvesnėse dirvose tarpiniams pasėliams tinka ir įsėliniai, ir posėliniai augalai.

Žinoma, iškyla tarpinių pasėlių tręšimo problema, kadangi varpiniai ar bastutiniai augalai blogai auga be azoto trąšų. Todėl reikėtų stengtis tarpiniuose pasėliuose auginti kuo daugiau ankštinių augalų. Tinka raudonieji ir baltieji dobilai: vieni ar derinyje su gausiažiedėmis svidrėmis arba paprastosiomis šunažolėmis. Baltieji dobilai išvysto nedidelę antžeminę biomasę, bet jų šaknų sistema stipri ir sukaupia daug maisto medžiagų, o auginami kartu su svidrėmis padidina ir žaliosios masės kiekį.

Nuėmus pagrindinių augalų derlių, paviršiui uždengti ir apsaugoti nuo neigiamo tiesioginių saulės spindulių ir įvairių atmosferos reiškinių poveikio bei maisto medžiagų balansui atstatyti, reikėtų naudoti įvairius tarpinių pasėlių variantus. Pastaraisiais metais Joniškėlio bandymų stotyje gana geri rezultatai gauti į žirnienas įterpus žirnių virkščias ir įsėjus baltąsias garstyčias. Pastarosios sparčiai vystėsi, kadangi dalį pasėlio sudarė sudygę azotą fiksuojantys žirnių krituoliai.

Dažnai literatūroje nurodoma, kad apsauga nuo piktžolių ekologiniuose ūkiuose būna efektyvi laikant juoduosius pūdymus. Tačiau tuomet susiduriama su humuso ir maisto medžiagų mažėjimo problema. Kai dirva kelis kartus ariama ir purenama šiltuoju vasaros periodu, skatinamas organinės medžiagos (humuso) irimas, kadangi didinama aeracija. Mineralizuojantis (irstant) humusui, atpalaiduojamos maisto medžiagos (įvairios azoto junginių formos, ypač nitratai), kurios išsiplauna į gilesnius sluoksnius, užteršiami gruntiniai vandenys. Kiek jų išsiplaus, priklauso nuo kritulių kiekio ir dirvožemio granuliometrinės sudėties. Kuo lengvesnis dirvožemis, tuo didesni maisto medžiagų išsiplovimo nuostoliai.

Tinkama sėjomaina

Ypatingą reikšmę ekologiniuose ūkiuose piktžolėtumui mažinti ir potencialiam derlingumui palaikyti turi augalų kaita. Ekologiniuose ūkiuose dar svarbiau tinkamai suderinti dirvožemį turtinančių ir alinančių augalų kaitą negu intensyviuose. Sėjomainoje reikia auginti kuo daugiau azotą fiksuojančių augalų.

Ekologiniuose ūkiuose būtina išlaikyti ilgesnius tarpus tarp augalų sugrįžimo į tą patį lauką, todėl sėjomainos rotacija turi būti ilga. Klaidinga turėti trumpą, 4–5 augalų, sėjomainą, iš jų 2 laukus daugiamečių žolių: dėl greito sugrįžimo į tą patį lauką išplis žolėms būdingos ligos ir kenkėjai.

Lengvesnėse dirvose vietoj liucernų galima sėti lubinus, seradėles ar kitus ankštinius augalus, tačiau aplinkosaugos požiūriu būtina išlaikyti ne mažiau kaip 50 proc. žiemojančių augalų. Kasmet reikėtų kaitalioti pasėlius su skirtingų biologinių savybių augalais, ypač žieminius javus su vasariniais, kadangi žieminių augalų pasėliuose išplinta žiemojančios piktžolės, kurios sudygsta rudenį (bekvapiai šunramuniai, kibieji lipikai, dirvinės smilguolės), o vasarojuje – vienametės (baltosios balandos, dirviniai garstukai).

Austrijos patirtis

Lankydamiesi Austrijos ekologiniuose ūkiuose, kurių kūrimosi istorija prasideda nuo 1975 m., pastebėjome, kad dauguma jų yra mišrūs. Aplankę ekologinį, jau 20 metų vienuolynui priklausantį ūkį netoli Zalcburgo, stebėjomės įvairiapusišką gamybą plėtojančio ūkio pelningumu. Per 70 ha žemės ūkio naudmenų turintis ūkis augina 20 ha maistinių ir pašarinių javų, 12 ha dobilų, 20 ha kitų pašarinių augalų ir turi 23 ha pievų ir ganyklų. Laiko 35 melžiamas karves su prieaugliu ir 300 vištų dedeklių. Šeimininkų teigimu, pasėliai pagal leistinas normas tręšiami mėšlu, todėl javų plotai gana derlingi. Norėdami išauginti maistiniams augalams keliamus reikalavimus atitinkančius grūdus, austrų žemdirbiai sėja baltymingesnius kviečius Spelta (be mineralinių trąšų didelio baltymingumo įprastų minkštųjų kviečių išauginti neįmanoma).

Ūkyje laikomasi visų ekologinių reikalavimų – gyvuliai šeriami ekologiškai išaugintais pašarais. Vištoms dedeklėms suformuotas gana didelis aptvaras, suskirstytas į atskirus gardus, kad, nuganius vieną, paukščiai rastų šviežios žolės kitame.

Austrijoje vienu iš svarbiausių žingsnių į ekologinio ūkio pelningumą laikomas produkcijos perdirbimas. Ne viename ekologiniame pieno ūkyje pagaminti sūriai pačių ūkininkų parduodami turguje, kaip ir augalininkyste užsiimančių ūkininkų sufasuotos daržovės, grūdai bei miltai.

Ekologinis ūkininkavimas nėra lengvas ir pigus verslas, jam įdėtos investicijos atsiperka per daug ilgesnį laiką negu intensyviame ūkyje, tačiau tai sveiko maisto ir aplinkosaugos išsaugojimo garantas, kurio svarba vis didėja.