Pastaraisiais metais medelynuose pradėta dauginti keletas abrikosų ir persikų veislių, kurios pakenčia didesnius temperatūros svyravimus žiemą. Pasodinti užuovėjoje, pietinėje namo pusėje, abrikosai ir persikai džiugina gausiu derliumi. Tačiau po šaltesnių žiemų jie dažniau už kitus kaulavaisius suserga grybinėmis, bakterinėmis ir virusinėmis ligomis.

Tafrinozė. Ligą sukelia grybas Taphrina deformans (Berk.) Tul. Tai viena pavojingiausių ligų, išplitusi visur, kur tik auginami persikai ir abrikosai. Ligos požymiai pastebimi anksti pavasarį, išsprogus pirmiesiems lapeliams. Pažeisti lapeliai garbanojasi, tampa šviesiai žalios ar gelsvai rausvos spalvos, vėliau pasidaro tamsiai raudoni. Tokie lapai sustorėja, praranda elastingumą, lūžta, išsikraipo. Stipriai pažeisti lapai greitai nudžiūsta ir nukrenta. Ligotas medelis jau vasaros viduryje gali likti be lapų. Po to nukrenta vaisių užuomazgos, o jei lieka vaisių – jie neprinoksta. Smarkiai pažeisti medžiai nebeauga, o žiemą pašąla arba visai žūva. Be lapų ligos sukėlėjas pažeidžia ūglius, kartais vaisius. Pažeisti vaisiai būna nelygūs, dažnai susproginėja, o ūgliai sustorėja, išsiklaipo. Maždaug po dviejų savaičių apatinėje pažeisto lapo pusėje susidaro pilkšvas vaškinis grybo askosporų sluoksnis. Jomis grybas dauginasi. Askosporos peržiemoja tarp pumpurų žvynelių, likusiuose kaboti sudžiūvusių lapų gniužulėliuose. Grybas gali peržiemoti ir grybiena pažeistose šakutėse, nukritusiuose lapuose. Ligai išplisti palankūs drėgni, vėsūs orai pavasarį.

Apsauga. Anksti pavasarį ir vėliau per vegetaciją reikia išgenėti ir sunaikinti pažeistus ūglius. Iki pumpurų brinkimo purkšti vario preparatais: 3 proc. boro skiediniu, 0,5 proc. čempionu (vario hidroksidu) ar kitais. Po žydėjimo ir vėliau kas 12–14 dienų 2–3 kartus nupurkšti 0,1 proc. efektoriumi, 0,05 proc. topazu. Lenkijoje ir kitur abrikosų apsaugai naudojamas 0,15 proc. topsinas, įvairios kaptano, merpano formos. Rudenį, krintant lapams, vėl patartina nupurkšti vario preparatais arba topsinu. Rudeninis purškimas padeda apsaugoti ir nuo bakterinių ligų plitimo.

Kaulavaisių moniliozė. Ligą sukelia grybas Monilia laxa Ehrerb., konidijų stadijoje Monilia cinerea Pers. Serga abrikosai, vyšnios, slyvos, o persikai – labai retai. Liga pasireiškia pavasarį, kaulavaisiams žydint: ruduoja ir nudžiūsta žiedynai, besiskleidžią lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai parudavę lieka kaboti ant vaismedžių. Liga pirmiausia pastebima ant abrikosų, vėliau ant vyšnių. Vaismedžiai atrodo lyg apdeginti. Vasarą ant tokių šakučių išsivysto grybo konidijos, kuriomis apsikrečia kiti lapai, nokstantys vaisiai. Ant pažeistų vaisių pasirodo nedidelės, rudos puvinio dėmės, kurios greitai didėja ir apima visą vaisių. Dėmių paviršiuje išauga pilkai rusvos, dulkingos konidijų karputės. Dalis vaisių nukrinta, kiti virsta mumijomis. Liga plinta ir nuskintuose, pervežamuose ir laikomuose vaisiuose. Senų, ligotų šakučių žievė suplyšta, prasiveržia lipai, vystosi žievės nekrozė.

Grybas peržiemoja grybienos pažeistose šakutėse ar vaisių mumijose. Kaulavaisiams žydint, išauga konidijos ir apkrečia naujas šakutes. Grybai ypač plinta abrikosams žydint, kai šalta ir drėgna. Moniliozei jautrūs visų Lietuvoje auginamų veislių abrikosai.

Abrikosų ir persikų vaisius pūdo ir rudojo vaisių puvinio sukėlėjas Monilia fructigena Pers.

Apsauga. Išgenėti pažeistas šakutes, surinkti ir sunaikinti supuvusius vaisius. Prieš žydėjimą nupurkšti 1 proc. bordo skiediniu arba 0,1 proc. efektoriumi. Po žydėjimo – 0,05 proc. topazu. Po 12–14 dienų purkšti fungicidu pakartotinai. Lenkijoje ir kitose šalyse rekomenduojama purkšti tuoj po žydėjimo 0,15 proc. topsinu, vėliau – įvairių formų kaptanu.

Šratligė. Sukėlėjas – grybas Clasterosporium carpophilum (Lev.) Aderh. Serga abrikosai, persikai, slyvos, vyšnios. Dažniausiai nukenčia slyvos ir persikai. Grybas pažeidžia lapus, ūglius, pumpurus, vaisius. Ant lapų atsiranda šviesiai rudos, iki 5 mm skersmens dėmelės. Jas riboja raudonai rudas ruoželis. Dėmių vietoje audiniai iškrinta ir lapai lieka skylėti. Ant ūglių žievės atsiranda oranžiškai raudonos šviesesniais centrais dėmės. Žievė tose vietose suplyšta, sunkiasi lipai. Ligos pažeisti pumpurai būna pajuodę, blizgantys, neišsiskleidžia. Anksti užsikrėtusiuose vaisiuose atsiranda gilios, tarpusavyje galinčios susilieti dėmės. Vėliau apsikrėtę vaisiai būna išmarginti purpurinėmis dėmėmis su rausvu apvadu.

Ligos sukėlėjo konidijos (grybiena) peržiemoja sirgusiose šakutėse tarp pumpurų žvynelių, lipų lašeliuose. Liga išplinta, kai, skleidžiantis vaismedžių lapeliams, orai drėgni ir vėsūs.

Apsauga tokia pat kaip nuo kaulavaisių moniliozės.

Persikų miltligė. Ligą sukelia grybas Sphaerotheca pannosa Lev. var. persicae. Miltligė labai žalinga medelynuose jauniems medeliams. Pažeidžia lapus, ūglius, vaisius. Pirmieji ligos požymiai išryškėja gegužės pabaigoje, tačiau žalingiausia liga būna antroje vasaros pusėje. Būdingi ligos požymiai – pilkos grybo apnašos ant lapų ir jaunų ūglių. Pažeisti lapai užsiriečia į viršų „laiveliu“, o lapo apačioje matyti pilkos grybo apnašos. Apnašos padengia jaunus ūglius, vaisius. Susirgę lapai nukrenta, palikdami sustorėjusius, pilkus, išsikraipiusius ūglius. Liga sparčiai  vystosi, kai šilta ir drėgna. Per vasarą ligos sukėlėjas dauginasi konidijomis. Rudenį grybienos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – kleistokarpiai. Likusi. grybiena žiemoja ant pažeistų ūglių. Pavasarį išsivysčiusios konidijos apkrečia jaunus lapelius. Smarkiai ligos pažeisti lapeliai pašąla arba visai žūva.

Apsauga. Nugenėti pažeistus ūglius, sugrėbti ir sunaikinti nukritusius lapus. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, purkšti sieros preparatais, 0,1 proc. efektoriumi. Lenkijoje ir kitose šalyse dar purškiama 0,1 proc. topsinu M, 0,2 proc. kaptanu, 0,4 proc. merpanu.

Abrikosų miltligė. Sukelia grybas Podosphaera tridactyla de Bary. Serga abrikosai, slyvos, rečiau vyšnios, trešnės. Pirmieji ligos požymiai – baltos, tarsi miltuotos, apnašos. Jos gali padengti visą lapų ar ūglių paviršių. Apnašas sudaro sukėlėjo grybiena. Joje išsivysto konidijos, kuriomis grybas plinta vasarą. Sergančių lapų apačioje išauga aukšliasporės, kuriomis apkrečiami jauni lapeliai ir ūgliai. Miltligė smarkiai plinta sausą, šiltą ir saulėtą vasarą.

Susirgę lapai pagelsta, vėliau parausta, garbanojasi, užsiraito, nudžiūsta ir pirma laiko nukrinta. Ligotų ūglių viršūnėlės nudžiūsta. Sergančių medžių pumpuruose ir nukritusiuose lapuose žiemoja grybiena.

Apsauga tokia pat kaip nuo persikų miltligės. Pastebėjus ligos požymių, purkšti 0,05 proc. topazu, 0,1 proc. efektoriumi.

Verticiliozė. Sukelia grybas Verticilium alboatrum Reinke et Berth. Serga daugelis sumedėjusių ir žolinių augalų, o iš vaismedžių liga pavojingiausia abrikosams ir persikams. Verticilioze serga įvairaus amžiaus vaismedžiai, bet drėgnais ir vėsiais orais labiausiai nukenčia 6–8 metų amžiaus abrikosai. Lapai pradeda vysti nuo apatinių šakų. Vystančių lapų pakraščiai pašviesėja, vėliau gelsta, ruduoja ir nukrenta. Kartais vysta tik kai kurių šakų lapai arba pusė medžio. Ryškiausi požymiai būna gegužės ir birželio mėnesiais. Kartais ligos eiga gali būti lėtinė: saulėtą dieną augalai apvysta, o naktį vėl atsigauna.
Perpjovus sergančią šakutę skersai, matyti patamsėjusi mediena. Infekcijai dirvoje susikaupti padeda sode auginamos bulvės, pomidorai, braškės ir kiti ligai neatsparūs augalai. Grybiena peržiemoja augalų liekanose ir žemėje, bet gali sudaryti mikroskleročius, kurie gyvybingi dirvoje išbūna daugelį metų.

Apsauga. Laikytis geros agrotechnikos reikalavimų, tarpueiliuose laikyti juodąjį pūdymą, išgenėti vystančias šakutes. Cheminių apsaugos priemonių nėra.

Citosporozė. Sukėlėjas grybas Cytospora leucostoma Sacc. ir kai kurie kiti šios genties grybai. Pažeidžia visus kaulavaisius, tačiau žalingiausia persikams ir abrikosams. Liga pasireiškia anksti pavasarį arba vaismedžiams žydint. Pavojingiausia jauniems medeliams. Nudžiūvusi šakų ir kamienų žievė būna iškilnota apie 1 mm skersmens pusiau apskritų kauburėlių. Kauburėlio viršūnė balta arba pilkšva. Tai grybo piknidis. Piknosporos bespalvės, vienaląstės. Nudžiūvusioje žievėje susidaro ir lytinė grybo stadija – periteciai. Ligotos šakos džiūsta. Kai pažeista kamieno žievė, gali nudžiūti visas medis. Grybas žiemoja pažeistoje žievėje. Manoma, kad šia liga suserga ir žūsta nusilpę, pašalę, sausros išvarginti, saulės nudegimų pažeisti, ne laiku ir per daug išgenėti, pernelyg drėgnoje žemėje pasodinti medeliai.

Apsauga. Pagrindinė sąlyga – gera agrotechnika: laiku išgenėti, patręšti kalio ir fosforo trąšomis, baltinti kamienus kalkėmis, pridedant 2 proc. vario sulfato (ne vėliau kaip vasario mėnesį), didesnes žaizdas užtepti sodo tepalu. Prieš žydėjimą medelius nupurkšti 1 proc. bordo skiediniu ar kitais vario preparatais.

Sidabraligė. Ligą sukelia grybas Chondrostereum purpureum (Pers. et Fr.) Pouz. Liga labai išplitusi ant abrikosų, persikų, slyvų. Sergančių augalų lapai darosi balzgani, lyg pienuoti, pasiraitę, mažesni už sveikus lapus. Ligos požymiai išryškėja birželio mėnesį ant apatinių augalo šakų. Antroje vasaros pusėje visa medžio laja būna lyg pasidabruota. Vaisiai dažniausiai visai neužsimezga, vaismedis nusilpsta. Kitais metais smarkiau ligos pažeistos šakos pradeda džiūti. Pažeistų šakų ir kamienų
žievė sueižėja ir vėliau apsitraukia grybo vaisiakūniais. Medeliai gali susirgti dėl per stipraus genėjimo, pernelyg gausaus tręšimo azoto trąšomis, dėl boro trūkumo.

Apsauga. Laiku nubaltinti medelių kamienus. Šalinti susirgusius ir labai nusilpusius medžius.

Abrikosų skolekotrichozę sukelia grybas Scolecotrichum carpophilum Cumm. Nevod. Liga pirmą kartą pastebėta 1968 metais. Ant vaisių pasirodo nedidelės, palengva besiplečiančios, apvalios ar pailgos, juosvai rausvos dėmės. Vėliau dėmių centrai įdumba, o pakraščiuose susidaro volelis. Vaisiai gali deformuotis, neišauga iki normalaus dydžio. Grybas plinta konidijomis, kurios susidaro dėmių paviršiuje. Intensyviausiai ligos sukėlėjas plinta lietingą rudenį, žalingesnis vėlyvųjų veislių abrikosams. Žiemoja ant abrikosų vaisių liekanų dirvoje.

Apsauga. Rinkti ir naikinti sergančius vaisius. Prieš pumpurų sprogimą purkšti vario grupės preparatais, vėliau 2–3 kartus efektoriumi, topazu.

Kaulavaisių vėžys. Tai bakterinė liga (sukelia Pseudomonas syringae van Hall.), pavojingiausia abrikosams ir persikams. Vyšnios, trešnės, slyvos serga retai. Dažniausiai suserga jauni medžiai (3–15 m. amžiaus). Jiems būdinga ūminė ligos forma, kai per metus sunyksta visas medis. Senesni medžiai serga lėtine ligos forma. Suserga nusilpę, pašalę, nukentėję nuo sausros ar kitų nepalankų augimo sąlygų vaismedžiai. Tokių medžių džiūsta pavienės šakos, vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti, sausoki.

Esant ūminei ligos formai, medelio lapai staiga nuvysta, susisuka, paruduoja ir ilgai lieka kaboti. Vaisiai vysta ir nukrenta. Žievė ruduoja, vėliau tamsėja, juoduoja ir žūva. Ant kamienų ir storesnių šakų gali atsiverti vėžinės žaizdos, ypač esant lėtinei ligos formai. Žievė trūkinėja, veržiasi lipai.

Bakterine deglige, kurią sukelia Erwinia amylovora (Burrill) Com., dažniau serga kriaušės, rečiau obelys, slyvos, persikai, abrikosai. Ligos požymiai panašūs į ūminę kaulavaisių vėžio formą.

Apsauga tokia pat kaip nuo citosporozės. Medelius, susirgusius ūmine ligos forma, reikia iškasti ir sudeginti.

Geltonoji mozaika. Sukėlėjas – virusas Prunus virus 10 Christoff. Serga abrikosai, persikai, slyvos; kiti kaulavaisiai – retai. Virusas žalingiausias jauniems medeliams. Ligos požymiai išryškėja pavasarį, sprogstant lapams. Ant jaunų lapelių matyti gelsvai žalios, geltonos arba kreminės spalvos juostos, turinčios ryškias ribas nuo žaliosios augalo dalies. Dažniausiai juostos būna prie pagrindinės gyslos, kartais – lapų pakraščiuose. Dėmės būna be apnašų ir vaisiakūnių. Baigiantis vasarai, dėmės gali paruduoti ir vietomis iškristi. Abrikoso ir persiko lapai tampa skylėti. Sergantys medeliai nusilpsta, menkai ar visai nedera, sumažėja atsparumas šalčiui, todėl žiemą dažniausiai iššąla.

Ligą platina vaismedžių sultis čiulpiantys vabzdžiai, kai kurios erkės. Virusai plinta genint medžius, skinant vaisius.

Persikų mozaika serga jauni ir paaugę medžiai, tačiau ši liga mažai paplitusi.

Raupai („šarka“). Ligos sukėlėjas – virusas Prunus virus 7 Christoff pažeidžia visus kaulavaisius, tačiau daugiausia nukenčia slyvos ir persikai. Žalinga karantininė liga Lietuvoje dar neišplitusi.

Apsauga. Labai sergančius medžius reikia išrauti ir sudeginti. Naikinti amarus, erkes, cikadas ir kitus kenkėjus.