Vienas stambiausių Lietuvos uogų augintojų Feliksas Šlėvė sakosi ir blogiausiame sapne neregėjęs, kad šitaip gali nukristi uogų kainos. Į specializuotą uogininkystės ūkį investavęs beveik penkis milijonus litų, šiandien augintojas turi tik vieną tikslą – išlikti.

Feliksas Šlėvė prieš aštuonerius metus buvo vienas pirmųjų, įveisęs verslinius uogynus. Įsikūręs Radviliškio rajone, Velžio kaime, netoli Arimaičių ežero, ūkininkas įvertino aplinkui plytinčius plotus kaip itin tinkamus uogakrūmiams sodinti. „Kalvos, siauri žemės „liežuviai“ tarpumiškyje, dar prie ežero vienas kitas plotelis pakringeliuotas – su galingu traktoriumi čia neišsisuksi, – aiškina Feliksas. – O dar po metų kitų, kai mano serbentai jau stiebėsi, pasigirdo raginimai žemdirbiams drąsiai imtis uogininkystės, kaip itin perspektyvios ūkio šakos. Na, maniau, štai ir pataikiau – tiesiai į dešimtuką“.

Kelerius metus verslas iš tiesų ėjo kaip iš pypkės. Derliai vis didėjo, o uogų kaina laikėsi aukšta. Mažiau kaip po 2,8 Lt/kg juodųjų serbentų tiesiai iš lauko Feliksas sakosi nėra pardavęs, o būdavo, kad ir po 4,2 Lt už kilogramą gaudavo. Padėtis pasikeitė prieš dvejus metus – kainos staiga smuktelėjo ir jau nebepakilo.

„Praėjusių metų juodųjų serbentų derlių supirkti siūlė net po 20 centų už kilogramą. Ir dar kokybės labai aukštos reikalavo!“, – nusivylimo ir pasipiktinimo neslepia Feliksas.

Ryžosi didelei investicijai

Dar tada, kai už uogas gaudavo nemažai pinigų, Feliksui kilo mintis statyti šaldyklą, mat dažnokai klientai vėluodavo pasiimti produkciją ir uogos pradėdavo gesti. „Ką su tokiom uogom daryti? Vyno negali raugti, uogienės tiek neprivirsi, – prisimena augintojas. – Ryžtis didelei investicijai mane ragino ir tuo metu susikūrusio kooperatyvo „Arimaičių uoga“ nariai“.

Per antrąjį SAPARD paramos etapą parengtas trijų milijonų litų vertės projektas. Po įvairių peripetijų buvo patvirtintas jau trečiojo etapo metu – gauta SAPARD išmoka siekė apie 1 mln. 270 tūkst. Lt.

Statybos darbai vyko sparčiai ir labai apgalvotai. Kaip sako Feliksas, jis nė minutei neužmiršo, kad kiekvieną litą reikės atiduoti. Šešių šimtų tonų talpos šaldyklos pastatytos už tris milijonus, nors jų rinkos vertė ekspertų vertinimu dabar jau siekia apie 5 mln. litų.

Feliksas sakosi iš karto nusprendęs, kad šaldykla bus statoma tik iš pačių kokybiškiausių medžiagų. „Buvau iš pradžių nesuprastas, kad pageidauju tokių brangių izoliacinių medžiagų, bet dabar tikrai nesigailiu, kad išsireikalavau savo“, – prisimena Feliksas. Itin geros izoliacinės medžiagos garantuoja, kad pastatas ir per didžiausius šalčius neperšąla. Pastato sienos sumontuotos iš nerūdijančio plieno lakštų, dengtų dažais karštu būdu. Vienas kvadratinis metras tokios dangos kainuoja nuo 115 iki 135 Lt. Visos pastato karkaso konstrukcijos metalinės, joms sunaudota 48 tonos metalo. Statybos darbai ir medžiagos kainavo 1 mln. 320 tūkst. Lt. Pagal projektą dar įsigytas treileris-šaldytuvas, autokaras, elektroninės svarstyklės.

Statant šaldyklą, įgyvendinti visi aplinkosaugos reikalavimai. Įrengti modernūs biologiniai valymo įrenginiai, naftos gaudyklės. Aikštelė aplink pastatą bus išklota plytelėmis.

Greta aptvertos šaldyklų teritorijos tyvuliuoja keturi įžuvinti tvenkiniai, kuriuose veisiami karpiai. Tvenkinių vandeniu laistomi sodai ir uogynai.

Smūginis užšaldymas išsaugo kokybę

Techniko-mechaniko specialybę turintis Feliksas ypač didžiuojasi moderniu ir labai brangiai kainavusiu greito užšaldymo įrenginiu. Supiltos palaidos uogos transporteriu juda į šalčio kamerą, kur praeina pro labai galingo šalčio srovę ir per 3 minutes jų temperatūra nukrenta iki 22 laipsnių šalčio. Iš apačios, kad uogos neprišaltų ir nesukibtų viena su kita, turbinos galinga srove pučia orą. Dėl smūginio užšaldymo uogose išlieka visi vitaminai, o atšildytos tokios uogos neištyžta. „Labai ilgai rinkausi tokios technologijos įrangą, išvažinėjau ir Švediją, ir Vokietiją, kol visai atsitiktinai nuvažiavau į Kaune vykusią Lenkijos pramonės parodą „Polexport“ ir ten suradau kompaniją, montuojančią frizerius“, – pasakoja Feliksas.

Aštuoni lenkų specialistai stacionarią „Unidex“ firmos įrangą montavo daugiau kaip mėnesį. Įrenginys pernai pirmą kartą buvo išbandytas. „Pasakiškas dalykas“, – įvertino šeimininkas ir pridūrė, kad dar reikėtų pusės milijono litų plovimo, kalibravimo ir fasavimo linijoms įrengti. „Tada uogytes paruoščiau taip, kad jos keliautų tiesiai ant prekystalio, – pripažino patyręs augintojas. – Planuoju parengti projektą struktūrinių fondų lėšoms įsisavinti“.

200 tonų uogų laukia pirkėjų

Visą užšaldymo ir laikymo procesą kontroliuoja ir duomenis registruoja kompiuterinė sistema, todėl dėl laikomos produkcijos kokybės šeimininkas yra garantuotas. Apie bet kokį sutrikimą sistemoje Feliksas gauna pranešimą į mobilųjį telefoną. Praūžęs uraganas „Ervinas“ nuplėšė elektros laidus, bet gedimas buvo greitai sutvarkytas, produkcija to net nepajuto. Pernai žiemą buvo rimta avarija, kai beveik savaitę buvo nutrūkęs elektros tiekimas, bet uogų temperatūra šaldyklose tenukrito iki 9 laipsnių šalčio.

Dviejose laikymo kamerose palaikomas – 18–20oC šaltis. Realizacijos dar laukia beveik 200 tonų kooperatyvo „Arimaičių uoga“ narių užaugintų uogų: daugiausiai juodųjų serbentų, yra ir raudonųjų serbentų, aviečių, vyšnių. Šaldyklose augintojai laikė ir sėkmingai realizavo 470 tonų obuolių – jiems temperatūra šaldykloje nustatoma nuo 2 iki 3 laipsnių šilumos. Obuoliai laikomi konteineriuose po 0,5 tonos, uogos – popieriniuose maišuose po 25 kg. Ko gero, jei prekyba taip ir neišjudės, teks šaldytas uogas perdirbti į koncentratą.

Jei ateityje situacija sodininkystėje gerės, yra numatytos galimybės šaldyklų talpą praplėsti iki 1 500 tonų. Gamybinės vietos yra užtektinai, reikia tik įrenginių ir būtų galima, pavyzdžiui, spausti sultis. Bet kad viskas dabar lenkiška, viskas europietiška, nebemokame mes nei uogienės išvirti, nei sulčių išspausti“, – su neslepiama ironija balse sako Feliksas, kooperatyvo „Arimaičių uoga“ valdybos pirmininkas.

Tarp gamybinių plotų – kolekcija

Šiemet augintojas nutarė plėsti asortimentą. Pasodino žieminių kriaušaičių Konferencinė (600 vnt. auga jau nuo pernai) sodą, gerokai padidino aviečių, vyšnių plotus. Šaldyti puikiai tinka vyšnių Lutuvka uogos – jos stambios, tvirtos, gražios spalvos. Juodųjų serbentų Feliksas augina lenkiškų, olandiškų, belgiškų veislių – renkasi tokias, kurios tinka skinti mechanizuotai. Pačios skaniausios uogos, pasak sodininko, sunoksta ant Ben Tron veislės juodųjų serbentų krūmų. Šios veislės serbentais užsodinti 5 ha, juos stengiasi nuskinti rankomis.

Feliksas didžiuojasi savo ūkyje saugoma ir puoselėjama beveik 100 lietuviškų serbentų veislių kolekcija, kur yra daug selekcininko Antano Ryliškio išvestų veislių. Iš jų, pasak Felikso, versliniam auginimui tinkamos tik apie penkiolika; kitos neatsparios ligoms ir kenkėjams.

Feliksas vienas pirmųjų Lietuvoje pasodino šilauogių plantaciją. Ir jau spėjo įsitikinti, kad joms būtinai reikia lašelinio laistymo, nes dabar krūmeliai vargsta. Be to, ir žemę reikia parūgštinti, dabar jos pH 7, o šilauogėms reikia 3,5–4.

Pamiškėje įrengtame bityne gyvena beveik šimtas bičių šeimų. Bitės sodų ir uogynų derlių padidina trečdaliu, o korius pripildo ypatingai skanaus serbentinio medaus.

Viltis – ekologinė uogininkystė

„Sudėtinga dabar su sodais, bet reikia išlaukti, išsilaikyti“, – net kelis kartus pakartojo Feliksas. Augintojas serbentų išnaikinti negali, atvirkščiai – yra įsipareigojęs didinti uogynų plotus ir nekeisti veiklos krypties. Šiemet augintojas deklaruos 75 ha uogynų (iš viso dirba 120 ha žemės), o iki 2007 m. uogynų plotai turi padidėti dar 10 hektarų.

Kadangi kito verslo griebtis neįmanoma, Feliksas šiemet ryžosi pereiti į ekologinį ūkininkavimą: 61 ha serbentyno augins ekologiškai. Pasak augintojo, ir iki šiol jo uogynai mažai chemijos matydavo, mat pati vieta – iš vienos pusės ežeras, iš kitos upelis – įpareigoja ribotai naudoti pesticidus. Dabar augintojas intensyviai domisi ekologiniu ūkininkavimu, specialistų jau išsiklausinėjo, kaip reikės gintis nuo ligų ir kenkėjų, kuo augalus patręšti. Be to, šaldymas – pats ekologiškiausias konservavimo būdas.

„Prieš imdamasis uogininkystės, daug važinėjau į užsienį ir matydavau: Lenkijoje, kur tik yra sodas – ten graži gryčia stovi ir daili tvora užtverta. Vadinasi, pelninga verstis sodininkyste, yra pajamų. O aš dar negaliu tokios tvoros užsitverti...“, – šypteli Feliksas.