Galveninis puvinys (Aspergillus niger) sukelia svogūnų puvimą saugyklose. Šis puvinys dažniausiai atsiranda šilčiausiose vietose. Svogūnai pūva sausuoju puviniu, traukiasi, džiūsta ir virsta mumijomis. Juodų sporų telkiniai formuojasi lukštų paviršiuje ar tarp lukštų. A. niger gali gyventi dirvožemyje ir ant augalų liekanų.

Svogūnai gali apsikrėsti per kaklelį, formuojantis ropelėms ir augalui senstant. Nuostolių galveninis puvinys padaro, kai svogūnų vegetacijos, derliaus nuėmimo ir laikymo metu būna karšti orai. A. niger palankiomis sąlygomis gali neribotai ilgai daugintis ir išsilaikyti saugyklose. Grybo sporos gali vystytis ir žemoje, ir aukštoje temperatūroje, optimali temperatūra – 21–350C. Galveninio puvinio sukėlėjas yra dirvos grybas, žiemojantis augalų liekanose.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Kadangi A. niger plinta su sėklomis ir sėjinukais, prieš sėją ar sodinimą apdorojus sėklas ar sodinukus chemikalais galima sumažinti užsikrėtimą. Laistyti reikia baigti ne vėliau, kaip likus 3 savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Stengtis nepažeisti svogūnų, juos pakeliant ir gabenant į saugyklas. Laikymo metu drėgmė turi būti mažesnė kaip 80 procentų. Nelaikyti ropelių aukštoje temperatūroje (>30oC) ilgiau kaip 10 dienų. Šiuo metu nėra fungicidų, kurie būtų efektyvūs nuo šios ligos.

Pelėjūniniu puviniu (Penicillium spp.) dažniau užsikrečia mechaniškai sužalotos, vabzdžių ir ligų pažeistos ar apšalusios svogūnų ropelės. Puvinys plinta, praėjus 2–3 mėn. nuo derliaus nuėmimo, kai laikymo temperatūra ir drėgmė palyginti aukšta (pavojingiausia temperatūra yra apie 9oC). Ant ropelių atsiranda rusvų vandeningų, vėliau raukšlėtų, puvinio dėmių. Pūvantys svogūnai skleidžia nemalonų pelėsių kvapą. Pelėjūninio puvinio sporos gerai išsilaiko saugyklose ir lauke ant svogūnų liekanų. Grybas gali vystytis 0–300C (optimali 21–220C) temperatūroje. Labiau pelėjūninis puvinys pasireiškia, kai vegetacijos metu vyrauja sausi šilti orai.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Svogūnai į saugyklas turi būtį kraunami sausi ir užtikrinama drėgnumo kontrolė pačiose saugyklose. Greitas ropelių džiovinimas turi didžiulės įtakos pelėjūninio puvinio išplitimui sumažinti. Laikymui atrinkti sveikas ropeles. Produkciją laikyti tinkamomis sąlygomis, laiku išmesti pūvančias ropeles.

Bakterinis puvinys (Burkholderia gladioli pv. allicola) dažniausiai atsiranda ant mechaniškai pažeistų svogūnų, pvz., labai pažeistų Peronospora destructor grybo, audros, krušos ir vėjo. Šlapiais metais liga pasireiškia auginimo sezono antroje pusėje. Vos pastebimai vegetacijos metu prasidėjęs puvinys masiškai išplinta saugyklose.

Pirmieji ligos simptomai matomi tik išilginiame svogūno galvutės pjūvyje. Pažeisti audiniai darosi tarsi stikliniai, paskui greitai ima irti, ir visas svogūnas tampa gleivėta, pūvančia ir dvokiančia mase (todėl vadinamas šlapiuoju bakteriniu puviniu). Puvinys plinta ant kitų svogūnų, ypač jei saugykloje drėgna.

Dažnai bakteriniai puviniai lydi kitus puvinių sukėlėjus, kai kada net sunku nustatyti, kokia pirminė puvinio priežastis. Bakterijos gana ilgai išsilaiko dirvoje ir lengvai užkrečia į tokią dirvą pasodintus svogūnus.

Svogūnų šlapiasis puvinys gali labai išplisti ir po kaitrios vasaros, nes intensyvūs saulės spinduliai neigiamai veikia svogūnų augimą. Ligos priežastis gali būti mechaniniai sužalojimai nuimant, transportuojant derlių ir kt. Bakterijas platina įvairūs vabzdžiai, ypač svogūninės musės.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Vengti mechaninių pažeidimų. Kai kuriose šalyse rekomenduojama fungicidais purkšti po kiekvienos audros ar krušos. Penkerių metų sėjomaina gali padėti sunaikinti patogeną. Neauginti svogūnų užmirkstančiose dirvose. Apsaugoti pasėlius nuo netikrosios miltligės ir kenkėjų.

Laikymui atrinkti sveikas, nesužalotas, uždarais kakleliais ropeles. Nepjauti per žemai laiškų, nepalikti atviro kaklelio. Išrovus ropeles trumpai padžiovinti ne aukštesnėje kaip 300C temperatūroje. Produkciją laikyti tinkamomis sąlygomis (0–10C temperatūra, 65–70 proc. santykinė oro drėgmė), laiku šalinti pūvančias ropeles.

Fungicidų efektyvumas

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute 1999–2004 m. buvo tiriamas įvairių fungicidų efektyvumas nuo netikrosios miltligės svogūnuose. Daugelio efektyvumas priklausė nuo purškimo laiko ir oro sąlygų. Labai svarbu fungicidais purkšti ligos požymiams dar nepasirodžius ar jų plitimo pradžioje.

Preparatai yra kol kas neregistruoti, bet atlikti tyrimai parodė, kad jie yra efektyvūs ir galėtų būti leidžiami naudoti svogūninių daržovių apsaugai nuo ligų. Vienas ir tas pats preparatas per vegetaciją naudojamas ne daugiau kaip 2–3 kartus. Apdoroti chemikalais svogūnų laiškai maistui nevartojami.

Laikomų ropelių kokybė priklauso nuo daugelio faktorių: veislės, nuėmimo laiko, ropelių subrendimo, jų džiovinimo ir daugelio gyvybinių procesų, vykstančių jų viduje, intensyvumo. Tiesioginę įtaką svogūnų laikymuisi turi ligos.

Ištyrus laikomus svogūnus gruodžio–kovo mėnesiais nustatyta, kad daugiausiai jų supuvo sausio mėnesį, iki 58,83 proc. Daugiausiai pažeistų buvo kaklelio puvinio (14,71 proc.), kurį sukelia Botrytis genties grybai, ir galveninio puvinio (15,64 proc.), kurį sukelia Aspergillus genties grybai. Nemažai svogūnų ropelių buvo pažeistos Penicillium ir Alternaria genties grybų.

Svogūnų ropelės, surinktos iš du kartus signum 1,5 kg/ha norma purkšto lauko, mažiau puvo negu užaugintos nepurkštame (kontroliniame) lauke. Mažiau ropeles buvo pažeidęs kaklelio (Botrytis spp.), fuzarinis, galveninis (Aspergillus spp.), pelėjūninis (Penicillium spp.) puviniai.

Naudojant strobulirinų grupės fungicidus (amistarą, signum) pastebėta, kad svogūnų laiškai ilgokai lieka žali. Tai gali turėti įtakos kaklelio užsidarymui. Todėl šie fungicidai turėtų būti naudojami dar vegetacijos pradžioje arba ne vėliau kaip likus 28 dienoms iki derliaus nuėmimo.