Didinti karvių produktyvumą bandoma įvairiomis priemonėmis, tačiau viena iš jų dažnai lieka pamiršta – tai pašarų sušėrimo būdas. Šiuo metu daugelyje ūkių galvijai šeriami tradiciškai: visi raciono pašarai atiduodami atskirai. Tuo tarpu užsienio šalyse labai populiaru karves šerti visų raciono pašarų mišiniu (VRPM).

Kas tai yra pašarų mišiniai ir kodėl jais verta šerti karves?

Visų raciono pašarų mišiniu (angliškas sutrumpinimas TMR – total mix ration) laikomas toks pašaras, kuris gaunamas sumaišius visus racioną sudarančius komponentus į vienalytį mišinį.

Pašarų mišiniai nėra visiška naujiena Lietuvoje. Jų poveikis karvėms ir penimiems galvijams tyrinėtas dar prieš tris dešimtmečius. Tuo metu buvo statomos stambios fermos, kompleksai su pašarų ruošimo cechais. Juose pašarų mišiniai ir buvo ruošiami. Tačiau toks šėrimo būdas nepaplito, nes dėl pašarų prastos kokybės efektas buvo menkas.

Pastaruoju metu kyla nauja pašarų mišinių populiarumo banga. Nemažai ūkininkų ir bendrovių jau įsigijo reikiamą techniką ir karves bei kitus galvijus šeria pašarų mišiniais.

Pašarų mišinių sudėtis ir fizinės savybės

Pašarų mišiniai gali būti sudaromi iš labai įvairių komponentų. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: karvių produktyvumo, laktacijos periodo, įmitimo, turimų pašarų įvairovės, jų kokybės ir kitų. Daugiausia mišinyje yra siloso ir šienainio. Šiems komponentams skiriama apie 60–85 proc. visų mišinio sausųjų medžiagų (SM). Jei mišiniai skirti labai pieningoms karvėms, į juos dedama daug koncentratų ir baltymingų papildų, t.y. 40–50 proc. Mažiau pieningų karvių mišiniuose koncentratams tenka tik apie 5–10 proc. visų sausųjų medžiagų. Likusią mišinio SM dalį gali sudaryti stambieji pašarai, šakniavaisiai, salyklojai, melasa ir kitokie maisto pramonės šalutiniai produktai bei įvairūs pašarų papildai.

Jeigu mišinyje yra reikiamas kiekis visų pagal mitybos normas karvei būtinų maisto, mineralinių medžiagų ir energijos, jis yra vadinamas visaverčiu, ir jokių kitų pašarų karvei duoti nereikia. Tačiau galimas ir kitoks variantas: mišinys daromas iš apimlių pašarų (šienas, šiaudai, šienainis, silosas, šakniavaisiai) ir į jį įmaišoma tik tiek koncentratų, kad tenkintų mažo produktyvumo karvių poreikius. Tokiu mišiniu šeriamos visos karvės, tačiau pieningos, atsižvelgiant į primilžį, koncentratų gauna papildomai. Kai kuriuose ūkiuose daromas mišinys vien tik iš apimlių pašarų, o koncentratai atiduodami kiekvienai karvei atskirai. Kokios rūšies pašarų mišinį gaminti, pasirenkama atsižvelgiant į bandos dydį, karvių produktyvumą, jų laikymo ir grupavimo būdą.

Didelė palaidai laikomų karvių banda turi būti suskirstyta pagal produktyvumą į grupes, kiekvienai iš jų ruošiamas skirtingo maistingumo visavertis pašarų mišinys. Jeigu banda nedidelė, o karvės laikomos pririštos, patogiausia būtų daryti vienos rūšies mišinį. Be jo, esant būtinybei, karvėms papildomai duoti koncentratų ar specialių papildų, o mažapienėms, užtrūkusioms – sumažinti mišinio davinį.

Pašarų mišiniai, atsižvelgiant į turimą drėgmės kiekį, skirstomi į sausus (14–15 proc. drėgmės), pusiau drėgnus (35–50 proc.) ir drėgnus (55–70 proc.). Pieningų karvių pašarų mišiniai turėtų būti ne didesnio kaip 50 proc. drėgnio, nes drėgnesnio mišinio jos suėda mažiau, todėl ir maisto medžiagų gauna mažiau.

Karvių pašarų mišiniai turi būti tam tikros struktūros. Juose stambiosios mišinio dalelės (didesnės negu 1,9 cm) turėtų sudaryti apie 20 proc., vidutinio smulkumo dalelės (0,8–1,9 cm) – 38 proc. ir smulkios (iki 0,8 cm) – apie 42 proc. Labai susmulkintą pašarų mišinį karvės prasčiau ėda, mažiau atrajoja, gali sutrikti didžiojo prieskrandžio darbas.

Kiekviena karvė, priklausomai nuo jos masės, produktyvumo, mišinio maistingumo, drėgnio ir kitų savybių, kasdien jo gali suėsti apie 30–55 kg.

Pašarų mišinių naudojimo privalumai ir trūkumai

Karvių šėrimas mišiniais, palyginti su tradiciniu, turi akivaizdų pranašumą pagal daugelį požymių.

Privalumai

• Efektyviau naudojami pašarai, todėl jų sąnaudos produkcijos vienetui 3–5 proc. mažesnės.
• Kiekvienam suėsto pašaro SM kilogramui pieno primelžiama 5–8 proc. daugiau, o jo kiekis, gautas iš bandos per metus, padidėja 6–10 proc.
• Karvės suėda ne itin mėgstamus, ne tokius skanius žolinius pašarus (pvz., šiaudus), todėl mišinio išėdų lieka tik apie 5 proc.
• Šviežiapienės karvės (pirmąsias 8–10 laktacijos savaites) rečiau serga medžiagų apykaitos ir virškinimo sistemos ligomis, kurios dažnai pasitaiko šeriant tradiciniu būdu. Taip pat pastebimas riebalų kiekio (apie 0,2 proc.) piene padidėjimas. Šie teigiami pokyčiai paaiškinami tuo, kad raciono sudėtis mišinyje yra stabili ir karvės suėda daugiau ląstelienos. Dėl geresnio apimlių ir koncentruotų pašarų santykio sudaromos palankios sąlygos didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams, nuo kurių aktyvumo priklauso pašarų fermentavimasis, aprūpinimas mikrobiniais baltymais ir acto rūgštimi, t.y. medžiagomis, būtinomis pieno baltymams ir riebalams sintetinti.
• Laikas pašarams išdalyti sutrumpėja 1–2 valandomis.

Trūkumai

• Karvių skirstymas į grupes, keičiantis produktyvumui, sukelia stresą, dėl to pirmosiomis po grupavimo dienomis gali labai sumažėti primilžis.
• Būtina labai kruopščiai parinkti mišinio pašarus, nuolat tirti jų maistingumo ir drėgnio kitimą, nes dėl raciono balansavimo netikslumų nukenčia didelė grupė karvių, prarandama daug pieno.
• Būtina speciali įranga mišiniams ruošti ir jai naudoti pritaikyti tvartai, saugyklos.

Įgyvendinant šėrimą pašarų mišiniais, būtina laikytis tam tikrų taisyklių, nes kitaip gali atsirasti karvių produktyvumo arba sveikatos problemų.

Svarbiausios mišinio gamybos taisyklės:

• žoliniai pašarai turi būti geros kokybės ir tiksliai žinomas jų maistingumas;
• visi mišinio komponentai (žaliavos) turi būti kruopščiai pasverti, o jų kiekis atitikti racione numatytą normą;
• būtina tinkamai parinkti pašarus ir visapusiškai subalansuoti racioną kiekvienos produktyvumo grupės karvėms;
• suskirstyti karves ne mažiau kaip į 4 produktyvumo grupes (3 melžiamų ir 1 užtrūkusių). Kuo daugiau grupių, tuo tiksliau galima tenkinti karvių reikmes;
• stebėti, ar karvės suėda skirtą mišinio davinį ir, jei reikia, keisti jo sudėtį;
• visos karvės turi tilpti prie šėryklų, kiekvienai reikia skirti 45–75 cm ėdžių ilgio;
• šerti 2–3 kartus (užtrūkusias ir telyčias galima vieną kartą) per parą, tačiau šiltu oru gyvuliai šeriami dažniau, nes mišinys gali sugesti;
• šėryklos gali būti tuščios ne ilgiau kaip 2–3 valandas per parą;
• stebėti, ar pateikus šviežio pašaro porciją visos karvės ėda. Silpnos, skriaudžiamos ir sergančios karvės laikosi nuošalyje;
• šėryklos turi būti patogios, įrengtos taip, kad karvės galėtų ėsti nuleidusios galvas;
• visada iki soties turi būti vandens.

Pašarų mišinio ekonominis efektyvumas

Pašarų mišiniui ruošti būtina įsigyti specialų maišytuvą-dalytuvą. Atsižvelgiant į konstrukciją, atliekamas funkcijas ir talpą, jis gali kainuoti 60–120 tūkst. litų.

Remiantis amerikiečių skaičiavimais, įdiegus šėrimą pašarų mišiniais, primilžis iš karvės padidėja mažiausiai 340 kg per laktaciją ir dar sutaupoma apie 5 proc. pašarų. Tai sudaro 323 Lt (120 JAV dolerių) papildomų pajamų iš kiekvienos karvės per metus. Turint 50 karvių bandą, gaunama 16 150 Lt (6 000 JAV dolerių) papildomų pajamų. Kasmetinės įmokos už įsigytą įrangą ir išlaidos jos priežiūrai (tepalai, energija ir kt.), planuojant, kad technika tarnaus 10 metų, sudaro apie 3 994 Lt (2 600 JAV dolerių) per metus. Todėl, amerikiečių duomenimis, iš tokio dydžio bandos kiekvienais metais galima tikėtis apie 9 146 Lt (3 400 JAV dolerių) papildomų pajamų.