Sparčiai brangstančios mineralinės trąšos verčia ieškoti efektyvesnių jų naudojimo būdų. Ypač tais metais, kada rapsų supirkimo kainos nukrenta ir juos auginti tampa vos ne nuostolinga. Tačiau visiškai be trąšų gero rapsų derliaus neišauginsime. Todėl labai svarbu, kad naudojamos trąšos duotų kuo didesnį derliaus priedą ir kuo mažiau jų, ypač azoto, būtų išplauta į gilesnius dirvožemio sluoksnius bei gruntinius vandenis.

Žieminiams rapsams pavasarį pagrindinės ir pačios reikšmingiausios trąšos yra azotas. Kalio ir fosforo trąšomis paprastai žieminiai rapsai tręšiami rudenį. Jei rudenį šių trąšų nebuvo skirta arba išberta nepakankamai, pavasarį jų trūkumą kompensuoti ganėtinai sunku. Šiek tiek kalio trūkumą galima būtų sumažinti, naudojant skystas trąšas, kurių sudėtyje vyrauja šis elementas (kelis kartus tręšti per lapus).

Didžiausią dalį kalio žieminiai rapsai sunaudoja intensyviai augindami antžeminės dalies masę – stiebus ir lapus, kitaip tariant, iki pumpurų formavimosi tarpsnio. Todėl pavasarį, išbėrus kalio ir fosforo trąšas, žieminiai rapsai jų pasisavinti nesuspėja arba panaudoja labai mažą jų dalį, kuri sėklų derliui praktinės naudos neduoda. O jei išbėrus trąšas ilgiau užsitęsia sausi orai, jos atiteks tik po rapsų pasėtiems augalams. Tą patvirtina ir Rytų Vokietijoje, netoli Rostoko, vykdytų ilgamečių bandymų duomenys.

Beveik visų maisto medžiagų rapsai sunaudoja apie 2–3 kartus daugiau negu javai, o kalcio poreikis yra didesnis net 5 kartus. Maisto medžiagų atsargų rapsų sėklose yra labai mažai, todėl jos jau dygstant greitai išnaudojamos. Dar labai jauni daigai pradeda maitintis dirvožemyje esančiomis maisto medžiagomis. Rudenį, esant palankioms oro sąlygoms, žieminiai rapsai sukaupia 19–35 proc. jiems reikalingo azoto, fosforo ir kalio kiekio. Šiuo laikotarpiu jiems labai svarbus yra tinkamas NPK balansas dirvožemyje bei optimalus azoto kiekis. Lentelėje pateikti duomenys rodo, kiek pagrindinių maisto medžiagų sunaudoja rapsai, lyginant su žieminiais kviečiais.

Kiekvienai rapsų sėklų tonai išauginti azoto reikia 2,2 karto daugiau, negu 1 tonai kviečių grūdų. Trūkstant azoto, rapsai pasidaro šviesiai žali, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Geltona spalva intensyvėja, po kiek laiko lapai tampa raudoni su oranžiniu atspalviu. Gyslos paraudonuoja, lapai anksti nudžiūva ir nukrenta. Praktiškai azoto trūkumas rudenį pasireiškia labai retai, nes net netręštose dirvose beveik visuomet rapsai šio elemento randa pakankamai.

Vykstant augalinių liekanų bei humuso mineralizacijos procesams, susidaro augalams prieinamų azoto junginių, kurių dažniausiai pakanka optimaliai rapsams augti bei vystytis rudenį. Žieminius rapsus tręšti azoto trąšomis rudenį reikia tik labai retais atvejais. Tuo labiau, kad dėl šio elemento pertekliaus rapsai pradeda vešliai augti, sukaupia daugiau vandens ir tampa neatsparūs šalčiams bei kai kurioms ligoms.

Jei rapsai sėjami po prastų priešsėlių, kurie palieka labai nualintą dirvą, reikėtų prieš sėją arba tuojau po jos išberti 20–30 kg/ha azoto. Azoto ypač reikia tuo atveju, kai priešsėlio šiaudai ar kitos augalų liekanos įterpiamos į dirvą prieš rapsų sėją.

Rapsai pavasarį pradeda augti labai anksti. Vegetacijai atsinaujinti pakanka, kad vidutinė oro temperatūra būtų 1–3°C, o dirvos 2–5°C. Ypač azoto trūkumas pasireiškia po ilgo ir lietingo rudens bei švelnios žiemos, kai didelė dalis tirpiųjų azoto junginių išsiplauna. Kuo anksčiau pavyksta išberti azoto trąšas, tuo greičiau sustiprėja augalai, daugiau išsivysto šoninių stiebų, susiformuoja ankštarų bei subręsta sėklų.

Azoto trąšų normą lemiančios sąlygos

Pati pirmoji sąlyga, nuo kurios priklauso azoto trąšų norma, yra planuojamo derliaus dydis. 4 t/ha sėklų derliui išauginti azoto reikia apie 240 kgN/ha. Tačiau atsižvelgus į kitus faktorius, azoto trąšų normą reikia koreguoti. Tiksliau pasirinkti trąšų normą galima, atlikus dirvožemio agrochemines analizes.

Didinti normą reikia, esant šioms sąlygoms: nepalankus priešsėlis, šlapias ir lietingas ruduo, silpnai išsivystę lapai ir šaknys, bloga dirvos struktūra, šaltas ir drėgnas pavasaris, vėluojanti vegetacijos pradžia pavasarį, retas pasėlis, veislės, turinčios tvirtą stiebą ir atsparios išgulimui.

Azoto trąšų normą reikėtų mažinti, esant šioms sąlygoms: geras priešsėlis, šiltas ruduo, gerai išsivystę rudenį lapai ir šaknys, gera dirvos struktūra, šiltas pavasaris, ankstyva vegetacijos pradžia, tankus pasėlis, išgulimui mažiau atsparios ir ligų labiau pažeidžiamos veislės.

Nustatytą azoto trąšų normą reikėtų išberti bent per 2 kartus. Pirmąjį kartą beriama ne daugiau kaip 100 kgN/ha anksti pavasarį, prasidėjus augalų vegetacijai. Likusi trąšų norma beriama rapsų pumpurų susidarymo tarpsniu, kada žieminiai rapsai kasdien sunaudoja iki 5 kgN/ha. Kaip rodo pastarųjų metų Vakarų Europos šalių patirtis, naudojant skystas azoto trąšas, visą jų normą galima išlaistyti vienu metu, nedalijant jos į 2 dalis. Mat skystos trąšos ilgiau laikosi dirvožemyje ir neišsiplauna, todėl augalai gali ilgiau jomis naudotis.

Siera rapsams būtina

Siera yra pagrindinis baltymų sintezėje dalyvaujantis elementas. Be sieros augalas negali pagaminti pagrindinių nepakeičiamųjų amino rūgščių: cistino, cisteino ir metionino. Rapsų augaluose siera yra pagrindinė gliukozinolatų sudedamoji dalis. Be to, siera dalyvauja kai kurių vitaminų bei fermentų sintezėje. Visi šie sieros turintys junginiai saugo augalus nuo ligų ir kai kurių kenkėjų.

Vienoje tonoje rapsų masės, turinčios 86 proc. sausųjų medžiagų, būna sukaupta nuo 6,1 iki 11,4 kg sieros (žirnių – atitinkamai 6,0–6,9, pupų – 6,0–6,7, žieminių kviečių – 3,2–3,6 kg). Nemažai sieros sunaudoja ir kiti kryžmažiedžiai augalai: garstyčios, aliejiniai ridikai, kopūstai, taip pat aštrius kvapus skleidžiančios daržovės, ypač svogūnai, porai ir česnakai.

Akivaizdžiausiai sieros trūkumas matyti rapsuose. Pirmieji požymiai – šviesėjančios dėmės ant lapų. Dažniausiai gelsti pradeda lapų dalys tarp gyslų, nors pačios gyslos dar išlieka žalios. Kadangi siera augaluose yra nemobili, tai yra nekeliauja iš vienos augalo dalies į kitą, jos trūkumą pirmiausia pajaučia jauni lapai. Tokių lapų kraštai riečiasi ir įgauna laivelio formą. Jie tampa siauresni, storesni, kietesni už normalius lapus.

Azoto trūkumo simptomai yra panašūs ir kartais nepatyręs augintojas gali apsirikti, tačiau, trūkstant azoto, pirmiausia pradeda gelsti seni lapai.

Dėl sieros trūkumo augalų stiebai pasidaro kieti, sumedėję ir plonesni. Rapsų žiedai iš intensyviai geltonų tampa šviesiai gelsvi arba balzgani. Blogiausia, kad tokie žiedai prastai mezga, ir po žydėjimo išauga trumpos su keliomis sėklomis arba visiškai tuščios, mažos, dažnai deformuotos ankštaros. Ankštarų būna mažiau. Mažėja ir sėklų derlius, ypač pasėliuose, kurie gausiau tręšiami mineralinėmis azoto trąšomis, neturinčiomis savo sudėtyje sieros junginių. Mat, kuo daugiau augalai gauna azoto, tuo daugiau reikia sieros. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad vidutinis azoto ir sieros santykis turi būti 1:0,07. Esant sieros trūkumui 1 kg/ha, augalai neįsisavina 10–12 kg/ha azoto, o tai reiškia, kad išbertos brangios trąšos neduoda laukiamos naudos.

Sieros junginiai dirvoje greitai išsiplauna. Todėl dažniausiai dėl sieros trūkumo kenčia lengvesnėse, mažiau humuso turinčiose dirvose augantys augalai. Labai svarbu laiku nustatyti sieros trūkumą ir imtis atitinkamų priemonių jam pašalinti. Yra trys būdai sieros trūkumui nustatyti.

• Dirvožemio cheminė analizė. Tačiau sieros junginiai dirvoje labai greitai migruoja ir, priklausomai nuo oro sąlygų, padėtis gali keistis labai greitai. Dažnai daryti tyrimus yra per brangu. 
• Augalų cheminė analizė parodo sieros kiekį augančių augalų dalyse. Pavyzdžiui, jei rapsų lapuose cheminės analizės metu nustatytas sieros kiekis neviršijo 0,36 proc., reikia kuo skubiau patręšti pasėlį (sieros pakanka, kai lapuose jos kiekis yra 0,56–0,65 proc.). Tačiau šiuo būdu nustačius sieros trūkumą, dažnai būna per vėlu papildomai tręšti. 
• Vokiečių firmos BASF specialistai siūlo paprastesnį būdą, kuris remiasi kelių faktorių, turinčių įtakos sieros trūkumui, įvertinimu kiekviename sėjomainos lauke.

Pirma, jei sieros trūko prieš tai augintiems augalams, reikia naudoti atitinkamas trąšas. Antra, naudojant didesnes azoto trąšų normas, augalams daugiau reikia sieros. Trečia, taip pat būtina įvertinti sieros patekimo iš atmosferos galimybes. Tokį nesudėtingą vertinimą be didesnio vargo gali atlikti kiekvienas žemdirbys, kuris bent kiek kaupia informaciją apie savo laukų būklę, dirvožemį, augalų rotaciją.

Specialių grynos sieros trąšų kol kas nėra, tačiau yra nemažai mineralinių trąšų, kurių sudėtyje yra augalams prieinamų sieros junginių. Amonio sulfate sieros yra 24 proc., kalio magnezijoje – 20, kalio sulfate – 18, nitrafoskoje ir superfosfate – 7 procentai. AB „Achema“ gamina skystas azoto trąšas, kurių sudėtyje yra 3 proc. sieros.

Vakarų Europos šalyse dažnai augalai per lapus tręšiami magnio sulfatu arba karčiąja druska. Jos sudėtyje yra 13 proc. sieros ir 16 proc. magnio. Iš organinių trąšų daugiausiai sieros yra paukščių mėšle – 2,8–3,2 proc., kiaulių – 0,09–0,11, galvijų – 0,07–0,08, arklių – 0,04–0,06 procento (duomenys perskaičiuoti į 25 proc. sausųjų medžiagų turintį mėšlą).

Lietuvoje sieros trąšų naudojimo tyrimų beveik nėra, tačiau kai kurie žemdirbiai įsitikino, kad šis elementas duoda nemažus derliaus priedus.

Žemdirbiai, kurie siekia išauginti didesnius kaip 4 t/ha rapsų ir 5–6 t/ha javų derlius, turėtų daugiau dėmesio skirti augalų aprūpinimui siera.

Ne mažiau svarbūs mikroelementai

Mikroelementų trūkumas paprastai išryškėja, naudojant dideles pagrindinių trąšų normas. Dažniausiai rapsams pritrūksta boro. Jo rapsams reikia net 5 kartus daugiau negu javams. Kai trūksta boro, jauni rapsų lapai susiraito, jų kraštai užsiriečia į vidų. Stiebai ir žiedynai deformuojasi. Kadangi boras daugiausia kaupiasi žiedadulkėse – iki 74 mg/kg sausųjų medžiagų, trūkstant šio elemento, žiedai būna be žiedadulkių. Ankštaros pradeda gelsti nuo viršūnės, dažniausiai būna be sėklų . Boru rapsus geriausia tręšti per lapus, sunaudojant 0,3–0,5 kg/ha boro rūgšties arba pusantro karto daugiau borakso. Labai svarbu augalus patręšti ne vėliau kaip žiedinių pumpurų tarpsnio pradžioje, kad jie suspėtų panaudoti šį mikroelementą žiedadulkėms sudaryti. Boras dirvožemyje ilgai neužsilaiko, gana greitai išsiplauna, todėl tręšti juo reikia kiekvienais metais. Boro panaudojimas visada atsiperka.