Anksčiau pradėjus ganiavą, galvijai palaipsniui pripratinami prie lauko sąlygų, natūralios žolės. Dažnai anksčiau nuganyto ploto žolė dar nespėja atželti antrajam ganymui. Tokiu atveju žaliojo pašaro pradeda stigti jau gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje.

Daug dažniau žaliojo pašaro pritrūkstama liepos gale ar rugpjūčio mėnesį. Ganyklos žolė per sausringas vasaras tuo laikotarpiu lėtai auga, o nušienautų pievų ir daugiamečių žolių atolas dar būna neataugęs. Todėl vasarą ganomiems galvijams papildomai šerti dažniausiai auginami vikių ir avižų, žirnių ir miežių bei lubinų ir avižų mišiniai, rečiau – lubinai.

Vėžaičių filiale ir Kaltinėnų bandymų stotyje tirta, kaip ūkininkas galėtų užsiauginti papildomų žaliųjų pašarų visam ganiavos sezonui. Tyrimai daryti silpnai rūgščiame arba artimame neutraliai reakcijai lengvo priemolio vidutiniškai arba gerai aprūpintame maisto medžiagomis dirvožemyje.

Tirti vikių ir avižų (mišinio santykis 1:1, išsėta 250 kg/ha sėklos) bei lubinų ir avižų (mišinio santykis 3:1, išsėta 200 kg/ha sėklos) mišiniai, žieminiai rapsai (10 kg/ha), kukurūzai (100 kg/ha) ir pašarinės ropės (3 kg/ha). Visi augalai auginti, sėjant juos vienus pavasarį ir kaip posėlinius augalus – po žieminių rugių (pastarųjų išsėta 230 kg/ha), nupjovus šiuos žaliajam pašarui.

Priešsėlis – miežiai. Juos nukūlus, dirva suarta, sukultivuota, patręšta mineralinėmis (P90K120) trąšomis ir pasėti žieminiai rugiai žaliajam pašarui. Rugiai pavasarį patręšti 150 kg/ha amonio salietros. Tokia norma buvo išskaičiuota iš posėliniams augalams skirtos azoto normos, kad augalai, auginti po tarpinių (žieminių rugių) augalų ir be jų būtų patręšti vienodai: ankštinių ir varpinių mišiniams – po N90, žieminiams rapsams, kukurūzams ir pašarinėms ropėms – po N120.

Rugiais neužsėti ploteliai pavasarį, dirvai pradžiūvus, sukultivuoti, suakėti ir pasėti minėti augalai. Į plotelius, kur augo žieminiai rugiai, šiuos plaukėjimo pradžioje nupjovus, dirvą sekliai suarus, sukultivavus bei suakėjus, pasėti tie patys augalai, tik jau kaip posėliniai. Pasėlių priežiūra atitiko jų agrotechnikos reikalavimus. Herbicidai nenaudoti. Mišinių derlius pjautas ankštiniams žydint, kukurūzų – kai jie gausiai išplaukėjo, žieminiai rapsai – augalams visiškai sulapojus. Pašarinės ropės nurautos tada, kai jos pasiekė techninę brandą. Pasėlių tankumui bei mišinių botaninei sudėčiai įtakos turėjo meteorologinės sąlygos. Nors visais tyrimų metais išsėta ta pati sėklos norma ir jos santykis nekito, nuimant derlių vienodumo nebuvo. Mišiniuose kasmet daugumą augalų sudarė ankštiniai (vidutiniškai 57 proc. bendro žaliosios masės derliaus). Piktžoles ypač gerai stelbė žieminiai rapsai, kiek blogiau – vikių ir avižų bei lubinų ir avižų mišiniai.

Tirtų augalų pasėliuose, auginant juos po žieminių rugių, piktžolių rasta 9,5 proc. mažiau, jos užaugo smulkesnės ir jų orasausis svoris buvo 26,2 proc. mažesnis, negu augintuose be tarpinių augalų.

Apibendrintais ketverių metų tyrimų duomenimis, žieminiai rugiai, auginti kaip tarpiniai augalai, užaugino vidutiniškai po 16,8–17,6 t/ha žaliosios masės, o bendrą su posėliniais augalais pašarinių vienetų derlių padidino 27,5 procento. Po rugių žaliajam pašarui augintų augalų derlius buvo mažesnis, tačiau juos buvo galima šerti gyvuliams vėliau, kai sumažėjo daugiamečių žolynų atolų žolės. Pavyzdžiui, žieminių rapsų, auginant juos be tarpinių augalų, derlius iš hektaro buvo 4 040, o po žieminių rugių – 3 420 pašarinių vienetų. Tačiau iš to paties hektaro dar gauta 2 820 pašarinių vienetų žieminių rugių žaliosios masės, tad bendras derlius iš hektaro padidėjo 2 200 pašarinių vienetų.

Panašūs rezultatai gauti auginant ir kitus augalus. Kukurūzai ir pašarinės ropės, auginti be tarpinių augalų, buvo derlingiausi. Iš hektaro gauta atitinkamai po 6 220 ir 6 470 pašarinių vienetų. Mažiau užderėjo vikių ir avižų, lubinų ir avižų mišiniai bei žieminiai rapsai. Jų iš hektaro gauta po 4 000–4 890 pašarinių vienetų. Iš hektaro tarpinių augalų (žieminių rugių) surinkta 2 700–2 840 pašarinių vienetų. Po jų augintų pašarinių ropių, kukurūzų, vikių ir avižų mišinių, žieminių rapsų bei lubinų ir avižų mišinių iš hektaro dar gauta atitinkamai po 4 230, 3 950, 3 780, 3 420 ir 3 370 pašarinių vienetų, taigi bendras derlius buvo nedaug didesnis.

Daugiausiai sausųjų medžiagų ir žaliųjų proteinų gauta iš vikių ir avižų mišinio bei žieminių rapsų žaliosios masės. Visi posėliniai augalai užaugino nuo 798 iki 872 kg/ha žaliųjų proteinų.

Įvertinus ekonominiu aspektu, geriausiai apsimokėjo auginti kukurūzus, po jų sekė žieminiai rapsai, lubinų ir avižų bei vikių ir avižų mišiniai, pašarinės ropės. Po tarpinių žieminių rugių auginti minėti augalai, įskaičiuojant ir pastarųjų derlių, vidutiniškai davė 19,9 proc. daugiau grynųjų pajamų, o pigiausi buvo žieminiai rapsai. Po jų sekė vikių ir avižų bei lubinų ir avižų mišiniai, kukurūzai, pašarinės ropės. Nors pastarosios buvo derlingiausios, tačiau joms auginti reikėjo daug rankų darbo ir savikaina buvo aukšta.

Apibendrinus tyrimų rezultatus, ūkininkams galima rekomenduoti papildomam gyvulių šėrimui žaliųjų pašarų konvejerį per visą ganiavos laikotarpį. Pavyzdžiui, gegužės pabaigai–birželio pradžiai žaliajam pašarui galima pjauti pasėtus žieminius rugius, užauginančius gana gausų (16,8–17,6 t/ha) žaliosios masės derlių. Liepos pabaigai–rugpjūčio pradžiai užauga gegužės pirmoje pusėje pasėti vikių ir avižų mišiniai arba žieminiai rapsai. Antrajam ir trečiajam rugpjūčio dešimtadieniui ekonomiškiausi yra anksti pavasarį pasėti kukurūzai. Tinka tam laikotarpiui ir po žieminių rugių, nuimtų žaliajam pašarui, pasėti vikių ir avižų mišiniai arba žieminiai rapsai. Jie praturtina racioną baltymais ir užtikrina žaliųjų pašarų rezervą tam atvejui, kai blogai auga kukurūzai.

Rugsėjo pirmąją pusę žaliųjų pašarų konvejerį gali tęsti kukurūzai, pasėti po žieminių rugių žaliajam pašarui. Antrąją ir trečiąją rugsėjo dekadą žaliųjų pašarų pakankamai teikia lauko sėjomainose auginamų daugiamečių žolių atolai. Numačius, kad šių pašarų tuo metu trūks, po žieminių rugių žaliajam pašarui tektų pasisėti pašarinių ropių. Susidarius žaliųjų pašarų pertekliui, tarpinius ar posėlinius augalus galima silosuoti.

Gyvuliai, ilgiau šeriami žaliaisiais, tuo pačiu baltymingais bei vitaminingais pašarais, bus sotūs, sveiki ir produktyvūs. Vis didesnius gamtosaugos reikalavimus Lietuvai kelia Europos Sąjunga. Daugumoje Europos šalių, pavyzdžiui, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, priimti net specialūs įstatymai, ribojantys žiemai paliekamų tuščių arimų plotus. Tai labai svarbu ūkininkaujantiems kalvoto reljefo laukuose: išvengiama paviršinių ir gruntinių vandenų taršos nitratais.

Tarpinių ir posėlinių augalų auginimas, ypač ūkininkaujantiems kalvotose vietovėse, keleriopai naudingas: apsirūpinama baltymingais žaliaisiais pašarais visu ganiavos laikotarpiu, nuolat augalais apaugusiuose šlaituose vanduo mažiau ardo dirvožemį, mažiau teršiama aplinka ir vandenys nitratais.