Siloso kokybė ir jo mitybinė vertė priklauso nuo daugelio biologinių ir technologinių faktorių: silosuojamų augalų rūšies, jų vegetacijos fazės ir sausųjų medžiagų kiekio silosavimo metu; silosuojamos masės susmulkinimo; silosinės tipo, jos užpildymo trukmės ir žaliavos suslėgimo; uždengimo plėvele ir užsandarinimo kokybės; oro sąlygų silosavimo metu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad siloso fermentavimosi procesas yra labai paprastas, tačiau jo eigą ir galutinį rezultatą lemia daug veiksnių. Pavyzdžiui, siloso fermentacijai didelės įtakos turi augalų buferingumas. Ankštinių žolių, ypač liucernų, buferingumas didelis (daug baltymų ir mažai cukraus), o kukurūzų vegetacinės masės – labai mažas (daug cukraus ir mažai baltymų). Kad silosuojamos masės pH rodiklis sumažėtų iki reikiamo lygio, liucernų silose turi pasigaminti daug daugiau organinių rūgščių negu kukurūzų silose. Todėl liucernos priskiriamos prie sunkiai, o kukurūzai – prie lengvai silosuojamų augalų.

Labai svarbus rodiklis, lemiantis silosavimo sėkmę, yra sausųjų medžiagų kiekis. Jei silosuojamų augalų masė labai sausa, ją sunku tinkamai suslėgti ir pašalinti orą. Be to, per ilgai vytintoje žolėje susidaro nepalankios sąlygos pieno rūgšties bakterijoms augti ir veikti, dėl to sumažėja fermentacijos intensyvumas (rūgimo procesas vyksta lėtai; pasigamina nedidelis kiekis organinių rūgščių; pašaras gali pradėti pelyti).

Jei silosuojamų augalų masė labai drėgna, susidaro palanki terpė nepageidaujamiems mikroorganizmams (klostridijoms) klestėti. Pastarosios sukelia pašaro baltymų irimą, labai padidina sausųjų medžiagų nuostolius ir gamina toksinus. Jei oro sąlygos palankios, silosuojamas žoles reikia pavytinti iki 30–35 proc. sausųjų medžiagų, kad būtų nuslopinta klostridijų veikla, nes šie mikroorganizmai nemėgsta sausesnės terpės.

Užsitęsus siloso saugyklų užpildymui arba netinkamai jas užsandarinus, į pašarus patenka oras, kuris taip pat neigiamai veikia fermentacijos procesą. Kitaip tariant, jei iš silosuojamos masės oras greitai nepašalinamas, pasigamina daug acto ir sviesto rūgščių, amoniako ir kitų medžiagų.

Organinės rūgštys – fermentacijos atspindys

Norint įvertinti, ar silosas geros kokybės, nustatomi galutiniai fermentacijos produktai: organinės rūgštys (pieno, acto ir sviesto) ir amoniakas. Pastaruoju metu dar tiriamas propiono rūgšties ir etanolio kiekis silose.

Jei silose randama daug acto, sviesto rūgščių ir amoniako, tai jis blogos kokybės. Jei jame yra pelėsių, galima įtarti, kad į pašarą per įtrūkusią dangą pateko oro arba jis nebuvo gerai pašalintas, t.y. silosas blogai suslėgtas. Didesnis sviesto rūgšties ir amoniakinio azoto kiekis silose rodo, kad pašare iro baltymai ir gaminosi toksinai.

Tinkamai įrūgęs silosas išlieka geros kokybės gana ilgai, tačiau atidengus siloso kaupus ir pradėjus jį šerti, siloso kokybė suprastėja. Pašaras ima gesti dėl sąlyčio su oru: aerobinėje aplinkoje pradeda daugintis pelėsiai ir mielės. Pastarosios skaido pieno rūgštį ir tuo pačiu didina siloso pH. Padidėjus pH rodikliui, t.y. sumažėjus rūgščių kiekiui silose, žalingos bakterijos, kurių veikla buvo nuslopinta (dažniausiai klostridijos), vėl pradeda daugintis ir skaidyti maisto medžiagas. Pašaras genda ir kaista. Taigi atidengus silosą, vyksta vadinamoji antrinė fermentacija. Jos visiškai išvengti neįmanoma. Jei silosas iš saugyklų tvarkingai imamas ir tuoj pat sušeriamas, antrinė fermentacija sumažinama iki minimumo.

Rūgimo procesą pagreitina priedai

Uždengus siloso saugyklą arba apvyniojus siloso ritinį plėvele, fermentacijos procesų nebegalima valdyti. Pašaro rūgimą gali pagerinti priedai, kurie įterpiami į silosuojamą žaliavą. Pagal jų veikimo mechanizmą silosavimo priedus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: priedai, stimuliuojantys fermentacijos procesą (biologiniai inokuliantai), ir priedai, inhibituojantys silosavimo procesą (cheminiai konservantai).

Cheminiai konservantai (dažniausiai naudojama skruzdžių rūgštis arba jos druskos ir propioninės bei benzoinės rūgščių derinys) labiausiai tinka sunkiai besifermentuojantiems augalams (liucernoms, dobilų atolai). Jie slopina klostridijų veiklą, išsaugo silose daugiau cukraus ir kitų maisto medžiagų bei didina atsparumą antrinei fermentacijai. Pagrindiniai cheminių konservantų trūkumai:

• jie sukelia įrenginių koroziją;
• būtina griežtai laikytis saugaus darbo su cheminėmis medžiagomis taisyklių;
• cheminiai konservantai neekologiški.

Biologiniai priedai pranašesni, nes yra visiškai saugūs įrenginių, žmogaus sveikatos ir gamtos atžvilgiu, tačiau jie yra brangesni ir ne visada efektyvūs.

Bakterijos gali pagerinti siloso kokybę

Bakteriniai inokuliantai šiuo metu yra vieni iš pagrindinių silosavimo priedų Europoje ir JAV. Pavyzdžiui, Olandijoje praėjusiais metais apie 1/3 žolių siloso buvo pagaminta, naudojant siloso priedus: iš jų 40 proc. buvo inokuliantai, 31 proc. – melasa, 29 proc. – cheminiai konservantai. Bakterinių inokuliantų populiarumas padidėjo, kai biotechnologai sukūrė naujus, daug pieno rūgšties produkuojančius ir atsparius aplinkos pokyčiams bakterijų štamus.

Augalų rūgimas – nepaprastai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja įvairūs natūraliai ant augalų paviršiaus esantys mikroorganizmai, skaidantys augaluose esantį cukrų į organines rūgštis. Svarbiausi mikroorganizmai, nulemiantys siloso kokybę, yra pieno rūgštį gaminančios pieno rūgšties bakterijos. Jų grupei priklauso bakterijos Lactobacillus plantarum, Lactobacillus acidophilus, Enterococcus faecium, Pediocioccus acidilactici ir Pediococcus pentosaceus. Jos yra plačiausiai naudojamos. Pakankamai veiksmingi ir kitų bakterijų štamai, pvz., Streptococcus bovis, Streptococcus thermophillus, Serratia rubidaea ir Lactobacillus buchneri. Inokulianto sudėtyje dažniausiai yra 2 arba 3 specialiai atrinktų bakterijų štamai, kurie gali gerinti siloso fermentaciją ir taip pat didinti gyvulių produktyvumą.

Kai kurios įmonės gamina inokuliantus, kurių sudėtyje be pieno rūgštį produkuojančių bakterijų pridėta celiuliozę skaidančių fermentų. Pastarieji ardo augalų ląstelių sieneles, atpalaiduodami iš sudėtinių angliavandenių cukrų ir taip sudarydami palankesnes sąlygas pieno rūgšties bakterijoms gaminti pieno rūgštį.

Bakterinių inokuliantų nauda

Palyginus iš tos pačios žaliavos ir tuo pačiu metu, taikant tą pačią silosavimo technologiją (tranšėja, kaupas, ritiniai), be jokių priedų pagamintą silosą ir silosą, pagamintą su inokuliantu, pastebima nemažų skirtumų, kurie įrodo bakterinių konservantų naudą:

• dėl kryptingo homofermentatyvinio rūgimo silosuojamos masės pH sumažėja daug greičiau negu silosuojant be priedų. Silose su inokulianto priedu pasigamina daugiau pieno rūgšties ir mažiau nepageidaujamų fermentacijos produktų (acto rūgšties, sviesto rūgšties ir amoniako). Tokiame pašare lieka mažiau pieno kokybę gadinančių koliforminių ir klostridinių bakterijų;
• dėl tinkamo fermentacijos proceso mažėja pašaro maisto medžiagų nuostoliai, t.y. silosui įrūgus su bakterijų priedu, lieka daugiau pašaro negu jį konservuojant įprastai;
• dėl geresnio maisto medžiagų užsikonservavimo ir mažesnių nuostolių, silosas su inokuliantu geriau virškinamas, dėl to padidėja jo energetinė vertė. Be to, daugumoje šalių nustatyta, kad su bakterijų priedu konservuotas silosas būna malonaus kvapo, aromatingas ir saldesnis negu įprastai užraugtas. Taigi skanesnio pašaro gyvuliai suėda daugiau, todėl geriau auga, pagamina daugiau produkcijos ir būna sveikesni. Silose su inokulianto priedu pasigamina mažiau amoniako, t.y. suskyla mažiau baltymų, todėl pašaro baltymus gyvuliai įsisavina geriau, o į aplinką patenka mažiau azoto.

Privalumai įrodyti bandymais

LVA Gyvulininkystės institute buvo atlikti inokulianto Feedtech ir cheminio konservanto AIV-2000 efektyvumo tyrimai, gaminant daugiamečių ankštinių-varpinių žolių atolo (72 proc. raudonųjų dobilų, 20 proc. motiejukų ir 8 proc. įvairiažolių) silosą.

Inokulianto sudėtis: 2 štamai bakterijų Pediococcus acidilacticci, 2 štamai bakterijų Lactobacillus plantarum ir fermentas celulazė. Cheminio konservanto AIV-2000 sudėtis: skruzdžių rūgštis – 52,3 proc., amonio tetraformiatas – 26,1 proc., propiono rūgštis – 5,4 proc., etilo benzoatas – 1,1 proc., specialūs dažai ir vanduo – 15,1 proc.

Į silosuojamą masę pridėjus inokulianto arba cheminio konservanto, siloso kokybė pagerėjo – mažesnis pH rodiklis, daugiau cukraus, daugiau pieno rūgšties, mažiau acto rūgšties, sviesto rūgšties ir amoniako, lyginant su silosu be priedų. Ir biologinis, ir cheminis preparatas sumažino pašaro maisto medžiagų nuostolius ir padidino pašaro virškinamumą bei energetinę vertę.

Visų rūšių silosas 126 dienas buvo šeriamas penimiems buliukams pašaro ėdamumui, paros prieaugiui ir pašaro konversijai nustatyti.

Siloso, pagaminto su Feedtech priedu, buliukai suėdė po 0,61 kg SM, o siloso su AIV-2000 priedu – 0,29 kg SM per parą daugiau negu užkonservuoto įprastai. Dėl geresnio pašaro su priedais (su inokuliantu ir cheminiais konservantais) ėdamumo ir didesnės jo mitybinės vertės buliukai augo atitinkamai 8,5 ir 7,64 proc. intensyviau, 1 kg prieaugio sunaudojo atitinkamai 2,29 ir 2,89 proc. pašarinių vienetų, 160 g ir 140 g kombinuotųjų pašarų mažiau, lyginant su buliukais, šertais silosu be priedų. Tačiau silosavimo sąlygos buvo nepalankios: dėl lietaus silosuojamos žaliavos nepavyko pavytinti, todėl inokuliantas buvo mažiau efektyvus negu tikėtasi.

Didesnis inokulianto efektyvumas buvo nustatytas, silosuojant kukurūzų vegetacinę masę. Kukurūzų grūdai silosavimo metu buvo pieninės-vaškinės brandos (beveik vaškinės).

Siloso su Feedtech priedu 1 kg SM buvo 13,5 g mažiau ląstelienos, lyginant su silosu be priedo, nes inokuliante yra celulazės fermento. Didžioji dalis silosuojamos žaliavos cukraus buvo fermentuota į organines rūgštis, tačiau silose su Feedtech priedu cukraus buvo rasta 31,2 proc. daugiau negu silose be jo, nors fermentinių rūgščių kiekis buvo 3,7 proc. didesnis silose su Feedtech priedu. Tai rodo, kad inokuliantas sudaro sąlygas cukrui efektyviau fermentuotis į organines rūgštis.

Inokulianto priedo efektyvumą silosuojant kukurūzų masę patvirtino fermentinių rūgščių sudėtis. Silose su priedu buvo 11,2 proc. daugiau pieno rūgšties ir 9,0 proc. mažiau acto rūgšties negu įprastai užraugtame silose. Silose su bakteriniu preparatu nebuvo sviesto rūgšties, o įprastai užraugtame pašare jos rasta 1,4 g kg-1 SM. Feedtech priedas stabdė baltymų irimą, nes jame amoniakinio azoto (NH3N) rasta net 64,5 proc. mažiau negu silose be priedo.

Kaip anksčiau minėta, inokulianto priedas silose sumažino ląstelienos, ADF ir NDF kiekį, todėl pašaro su Feedtech priedu organinės medžiagos virškinamumas buvo didesnis negu įprastai konservuoto siloso. Dėl geresnio organinės medžiagos virškinamumo pašaro 1 kg SM energetinė vertė buvo 0,5 MJ arba 0,1 pašarinio vieneto

didesnė, jame buvo 0,95 g daugiau virškinamųjų baltymų. Dėl tinkamo fermentacijos proceso silose su Feedtech priedu maisto medžiagų nuostoliai (SM) buvo 3,1 proc. mažesni negu įprastai pagamintame silose.

Melžiamos karvės su inokuliantu pagamintu kukurūzų silosu buvo šeriamos 100 dienų. Taip konservuoto pašaro jos suėdė 4,84 kg arba 1,44 kg sausųjų medžiagų daugiau, negu įprastai užraugto siloso, todėl gavo 1,99 kg SM, 24,1 MJ apykaitos energijos ir 177,4 g virškinamųjų baltymų daugiau.

Per visą tiriamąjį laikotarpį (100 dienų) iš karvių, gavusių inokuliuotą silosą, buvo primelžta po 1 764,2 kg 4,58 proc. riebumo, o iš karvių, šertų įprastai užraugtu silosu, – po 1 638,7 kg 4,12 proc. riebumo pieno. Taigi iš jų gauta vidutiniškai po 2,5 kg 4 proc. riebumo pieno ir po 133 g riebalų bei po 61 g baltymų per parą daugiau negu iš kontrolinių.

Apibendrinant Lietuvoje ir kitose šalyse atliktus tyrimus ir praktinį patyrimą, galima teigti, kad naujos kartos bakteriniai inokuliantai gerina siloso fermentaciją, kokybę ir mitybinę vertę bei didina gyvulių produktyvumą. Būtina įsidėmėti, kad bakteriniai preparatai negali pakeisti siloso geros gamybos ir vadybos praktikos. Taip pat ūkininkai turi įsitikinti, kad jiems siūlomų bakterinių inokuliantų efektyvumas patikrintas ir atitinka jiems keliamus reikalavimus.