Lietuvoje dabar pats miškasodis, tad pats laikas pasimokyti, kaip tai daryti. Praverkime „Jungtinių miškų“ kooperatyvo ir „Miškų studijų centro“ duris, o paskui kartu su visais ten besimokančiais pakeliaukime ir po patį pavasarėjantį mišką.

Miško savininkų kooperatyvai pradėjo kurtis prieš septynerius metus. Dabar Lietuvos miškų savininkų asociacija vienija beveik 20 kooperatyvų. Pasak Vilniuje įsikūrusio „Jungtinių miškų“ kooperatyvo komunikacijos atstovo ir „Miškų studijų centro“ (MSC) vadovo Aido Pivoriūno, jie gerokai skiriasi nuo žemės ūkio kooperatyvų. „Lietuvos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas yra pritaikytas išskirtinai žemės ūkiui ir su miško savininkų kooperatyvais iš esmės neturi nieko bendro. Pastarieji neturi jokių lengvatų, negali pretenduoti į paramą nei įsikūrimui, nei veiklai plėtoti“, – įsitikinęs A. Pivoriūnas.

Miško savininkų kooperatyvas yra eilinė įmonė, kuri pagal savo veiklą, finansinius dokumentus ir mokesčius prilygsta uždarajai akcinei bendrovei. A. Pivoriūnas, rašantis mokslinį darbą tema „Lietuvos privačių miškų savininkų kooperavimosi veiksniai“, per pastaruosius metus atliko įvairių tyrimų, padedančių įvertinti susiklosčiusią padėtį. Pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl žmonės bijosi kooperacijos, – tai didžiulis nepasitikėjimas vienas kitu. Miško ūkyje tai itin aktualu, nes viena valda Lietuvoje vidutiniškai priklauso 3 bendrasavininkams. Dėl to žmonių tarpusavio santykiuose randasi vis daugiau nepasitenkinimo.

Pasak A. Pivoriūno, žodžio kooperacija reikšmė gerokai pasenusi, nemoderni, žmonės šį junginį supranta kaip „kolūkis“. Paradoksas, bet įmonės ūkininkavimo formos pavadinimas „kooperatyvas“ vienijimuisi nėra palankus. Jis sakė, kad „Jungtiniai miškai“ net vengia afišuotis esą kooperatyvas, nes tai žmones tik gąsdina ir atstumia.

Prisimindamas pačią kūrimosi pradžią, A. Pivoriūnas pripažįsta, kad skepticizmas atsirado ne iš karto. Kai penki jauni vaikinai susibūrė į „Jungtinių miškų“ kooperatyvą, jie buvo gerai išstudijavę Skandinavijos šalių patirtį, tad tikėjosi, kad prie jų prisidės šimtai žmonių. Deja, taip neatsitiko. Po metų kitų darbo įsitikinta, kad dėti vilčių į tikrąjį kooperavimąsi, koks yra Olandijoje ar Skandinavijos šalyse, neverta. Tuomet pradėta ieškoti kitokio miško savininkų ar jų valdomų sklypų „kooperavimo“ būdo.

Dabar padėtis Lietuvoje yra tokia, kad miško savininkų kooperatyvai vidutiniškai jungia ne daugiau kaip po 7 narius, o daugiau jų net ir nenori priimti. Skaudi patirtis parodė, kad, priėmus daugiau naujų narių, tie entuziastai, kurie įregistravo kooperatyvą, pradėjo veiklą, gali būti lengvai pašalinami. Pasak Aido, tai labai tipiškas lietuviškas variantas. Todėl ir buvo nuspręsta naujų narių nebeieškoti, o teikti miško savininkams tam tikras paslaugas, susijusias išskirtinai su miškų ūkiu – visaapimančia valdos priežiūra ir ūkiniais darbais joje. „Galbūt vienas kitas naujas žmogus ir įsijungs į kooperatyvų veiklą, tačiau tai tikrai nebus masinis reiškinys“, – sako A. Pivoriūnas.

Įmonių tinklas

Dabar „Jungtiniai miškai“ jau yra visas įmonių tinklas vienu pavadinimu (dirbama pagal frančizės sutartį). Tas pats vardas naudojamas tam, kad klientams būtų lengviau atpažinti, ir jiems būtų teikiamas visas paslaugų paketas – „viskas viename“. Šis tinklas jungia keletą kooperatyvų ir uždarųjų akcinių bendrovių, dirbama pagal tuos pačius principus, bendras sutartis ir vieningą reklamą. Kooperatyvas „Jungtiniai miškai“ jungia 5 narius, tuo tarpu įmonių tinklas – 8 įmones.

Šiam tinklui priklauso miško savininkų kooperatyvai Anykščiuose, Leipalingyje, Vilniuje, UAB „Jungtinių miškų grupė“, UAB „Miško kirtimai“ Panevėžyje (dar turi filialą Šiauliuose), UAB „Kėdainių miškas“, UAB „Hubertus Baltic“. Pastaroji įmonė verčiasi medžiokle, tad ji į tinklą įjungta, siekiant pasiūlyti kuo daugiau ir įvairesnių paslaugų. Visas šis junginys ir yra „Jungtiniai miškai“ – privačių miškų girininkija.

Paslaugų paketas

„Jungtiniai miškai“ reikalingi tam, kad apimtų visas su mišku susijusias veiklas kaip vieningą visumą, kad klientui būtų suteiktos visos įmanomos su miškų ūkiu susijusios paslaugos (žinoma, laikantis visų šalyje veikiančių įstatymų ir teisės aktų).

Susivienijus į kooperatyvą, tapo akivaizdu, jog pirmiausia žmones reikia mokyti ir šviesti, kad jie bent elementariai suvoktų, kas yra miškas, kaip jį reikia prižiūrėti, kokie įstatymai ir teisės aktai veikia, kokios institucijos prižiūri, kad jų būtų laikomasi. Iš pradžių mokymus rengė pats kooperatyvas, tačiau, siekiant geriau koordinuoti ir specializuoti veiklą, prieš metus įkurta viešoji ne pelno įmonė „Miškų studijų centras“ (MSC), kuri dabar rūpinasi mokymais, konsultacijomis, tyrimais, analizėmis, ataskaitomis, bendradarbiavimu su žiniasklaida ir pan.

Mokymo centrui jokia valstybės parama nėra teikiama. Kaip kitos konsultavimo įstaigos, taip ir šis centras teikia paraiškas ES paramai gauti pagal BPD Mokymo programą, gauna pajamų už užsakomuosius darbus. Mokymo kursai yra nemokami: keturias dienas studijuojama teorija, penktąją vykstama į mišką, kur atsakoma į visus kursantams iškilusius klausimus.

Kooperatyvas valdo ir organizuoja visus miško darbus, kokių tik reikia savininkams. Jei miško savininkas gyvena Vilniuje ir kreipiasi į „Jungtinius miškus“, tačiau jo miškas yra, tarkim, Zarasuose, tai vilniečiams ten važiuoti neracionalu, brangu, todėl šio žmogaus reikalai perduodami arčiau Zarasų esančiai „Jungtinių miškų“ privačiai miškų girininkijai. Ten jis yra aptarnaujamas, pačiam niekuo rūpintis nebereikia.

Miško ūkis Lietuvoje šiuo metu išsilaiko iš miško kirtimo ir medienos pardavimo. Visi „Jungtinių miškų“ tinkle esantys kooperatyvai medieną parduoda būtent per „Jungtinių miškų grupę“ (tai transporto ir medienos pirkimo-pardavimo įmonė), tačiau pastaroji su miško savininkais nebendrauja. Kai su miško savininku sudaroma sutartis, visų darbų organizavimu rūpinasi kooperatyvai. A. Pivoriūnas sako, kad tai, palyginti, nauja sistema. Stengiamasi dirbti profesionaliai, racionaliai, kad kiekvienoje apskrityje žmonės turėtų į ką kreiptis ir galėtų gauti reikalingas paslaugas. „Nenorime būti didžiausi, bet siekiame būti geriausi“, – tikina MSC vadovas.

Bendradarbiavimo pradžia

Kai į „Jungtinių miškų“ kooperatyvą kreipiasi miško savininkas, su juo į mišką kartu vyksta kooperatyvo specialistas, pagal savininko turimą kadastro pažymėjimą apeinama visa valda. Tuomet specialistas parengia ekonominį miško valdos įvertinimą, apskaičiuojamos išlaidos ir pajamos, t. y., kokius kirtimus ar kitus darbus reikia atlikti, kiek ir kokių medžių išretinti, suskaičiuojama, kiek ir kokios iš to retinimo ar plyno kirtimo bus pagaminama medienos, kokie jos ir darbų įkainiai, kiek pelno žmogui lieka, išskaičiavus mokesčius, koks užmokestis už visus numatomus darbus (sutūriuoti, įvertinti, atrėžti biržę, prakirsti ribines linijas, iškirsti pačius medžius, juos ištraukti, išvežti į lentpjūvę ir pan.). Jei ekonominis įvertinimas žmogų tenkina, tuomet pasirašoma darbų sutartis.

Paprastai žmonės apeina kelias įmones, apžiūri, apsvarsto galimybes ir pasirenka jiems priimtiniausią. Ekonominis įvertinimas atliekamas nemokamai, nes kooperatyvo patirtis liudija, kad 8 iš 10 klientų lieka dirbti su „Jungtiniais miškais“. „Mūsų aptarnaujamų valdų dydis gana įvairus – nuo 5 iki 120 ha miško. Skiriasi ir pačios sutartys, nes su vienais klientais sutariama tik kokį nors vieną darbą padaryti, tarkime, išretinti mišką ar parengti miškotvarkos projektą, o su kitais sudaromos ilgalaikės miško priežiūros sutartys, kurios apima darbų visumą“, – pasakoja A. Pivoriūnas.

Kartais viską galima nuspręsti biure, ne į kiekvieną valdą būtina važiuoti. Turint miškotvarkos medžiagą, galima iš karto pasakyti, ar verta į mišką šiemet važiuoti, ar tik po 5 metų, kai miškas jau bus brandesnis. Kita vertus, MSC direktorius pabrėžia, jog iš savaime augančio ir neprižiūrimo miško nieko gero neverta tikėtis. Paukšteliai gal ten ir čiulba, tačiau medžiai suvargę, ligoti, nes jaunuolynus būtina retinti, šviesinti, ugdyti, prižiūrėti, kad užaugtų geri, sveiki medžiai. Tik tuomet galima tikėtis daugiau vertingesnės medienos ir rimtesnės ekonominės naudos. „Jei

turi mišką, tai ne tik džiaugsmo, bet ir rūpesčių užteksi visam gyvenimui, – kalba Aidas Pivoriūnas. – Labai nesunku palyginti, kur miškas auga prižiūrimas, o kur ne. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties“.

Pasak MSC vadovo, inventorizacijos sistema Lietuvoje puikiai išplėtota, tokios gali pavydėti net Vakarų Europa. Tai Valstybinio miškotvarkos instituto ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos nuopelnas. Ne vienas Lietuvos miškotvarkos specialistas dirba įvairiuose tarptautiniuose projektuose, panašias sistemas diegia Armėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Skirtingos tradicijos

Kaip pasakojo kooperatyvo direktorius Gediminas Survila, miško vaizdas Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse gana skirtingas. Pas mus miškai labiau primena tvarkingus parkus, tuo tarpu Suomijoje ar Danijoje jie pilni negyvos medienos, nes tai labai tinkamas maistas kinivarpoms, retiems vabalams ar paukščiams veistis. Ten daugiau balų, daugiau jose ir gyvūnų, turtingesnė bioįvairovė.

Skandinavijos medienos kokybė geresnė, jos daugiau auga viename hektare. Ten miškai pasodinti eilėmis, nes sodinami mašinomis, ne rankomis, kaip Lietuvoje, todėl jų ir iškertama per dieną daugiau, negu pas mus. Tačiau mūsų miškuose daugiau skirtingų medžių rūšių, negu Skandinavijoje. Tik Dzūkijoje sovietmečiu miškai eilėmis buvo susodinti, todėl vaizdas dabar liūdnas, o ir miškas nesveikas, nes jam būtina įvairovė. Vien tik pušynais užsodinti Dzūkijos miškai labai nuskurdo, ligos, tokios kaip šakninė pintainė, ten tiesiog užprogramuotos.

Skandinavijoje miškai auga „ant akmens“, todėl medžius iš ten išvežti lengviau, negu iš mūsų miškų. Kita vertus, ten ne tik miško danga tvirtesnė, bet ir visi keliai, tarp jų ir miško, asfaltuoti, todėl nekyla konfliktų su žmonėmis, per kurių valdas miškas vežamas. Visa tai kainuoja, todėl ten ir pati mediena, ir kirtimo darbai šiek tiek brangesni. „Mūsų miškininkams ir ūkininkams dažnai sunku susitarti dėl bendrų kelių, nes šie nė girdėti nenori apie jokias derybas. Turėtume suprasti, kad visiems ūkio subjektams reikia gyventi, lėktuvu iš miško neišskrisi, tad tik bendradarbiaujant galima surasti visoms pusėms priimtiną išeitį“, – sako „Jungtinių miškų“ kooperatyvo direktorius Gediminas Survila.

Miško kirtimo darbai labai pabrango, nes daugelis patyrusių miškakirčių išvyko svetur. Pasak direktoriaus, yra ir daugiau bendrų problemų. Tarkim, uraganas „Ervinas“ nemažai rūpesčių sukėlė ir Lietuvoje, ir ypač šiaurės Europoje. Pernai buvusio medienos kainų „aukso amžiaus“ miško savininkams gali tekti laukti ne vienerius metus. Mat dėl „Ervino“ Danijoje ir Švedijoje teko iškirsti tiek medžių, kiek paprastai iškertama per 10 metų. Medieną reikia greitai sunaudoti, tad visur iš karto krito jos kainos.

Pasak G. Survilos, Lietuvoje siekiama mažinti kirtimus, nes vyrauja nuomonė, kad miško iškertama per daug. Lietuvoje kirtimai yra be galo griežtai reglamentuoti. Kitose Vakarų šalyse tvarka gerokai liberalesnė. Dabar Lietuvoje miškingumas siekia 31 proc., mokslininkai rekomenduoja 33 proc., taigi esame netoli optimalaus žemės, vandens ir miško santykio. G. Survila pripažino, kad dabar daugiau miško iškertama, negu sovietmečiu, tačiau dar dvigubai daugiau būtų galima kirsti be žalos gamtai.

Lietuvoje kasmet priauga apie 12 mln., o iškertama apie 6,5 mln. kubinių metrų medienos (ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje kartu paėmus). Tad kiekvienais metais medienos tūris didėja. Anksčiau baldų pramonė žaliavą įsiveždavo iš Karelijos, o dabar naudojamasi vietiniais ištekliais. Įsivežama gal tik 4 proc.

Šiais metais Aplinkos ir Ūkio ministerijos atliko medienos poreikio ir pasiūlos tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad 2010 m. Lietuvos baldininkams (o jie yra labai stiprūs) reikės 10,5 mln. m3 medienos. Tuo tarpu didinti kirtimų iki to laiko nėra numatyta, tad daug medienos teks įsivežti.

ES parama

A. Pivoriūnas mano, jog ES parama Lietuvos miškų ūkiui nebus kaip nors rimčiau juntama. ES parama gali praversti įmonei modernizuotis, vienai kitai geresnei mašinai įsigyti. Paraiškų miškui įveisti nėra daug, nes sąlygos nėra palankios. Imtis šio darbo urėdijoms yra per didelė našta, nes jos ir taip turi begales darbų valstybiniuose miškuose. Urėdijoms galėtų būti įdomus nebent 50 ha miško norintis įveisti klientas, bet „žaisti“ su 1–2 ha yra didelis vargas, nes reikia parengti projektą, sutvarkyti dokumentus paraiškai ir pačią paraišką.

Žmogus turi deklaruoti pajamas, nebūti skolingas Sodrai, Mokesčių inspekcijai ir pan. Įveisti mišką nemažai kainuoja, o pirmos rimtesnės pajamos, kurios padengtų išlaidas, gaunamos tik po 25–35 metų. Per visą tą laiką, kol miškas auga, reikia juo rūpintis, kitaip sakant, turėti išlaidų. Pasak MSC direktoriaus, daugelis žmonių šito nežino ar per daug idealizuoja paramą privačiam miškų ūkiui.

Pasak A. Pivoriūno, Lietuvoje darbų ir problemų užprogramuota bent 50 metų į ateitį.

„Jungtinių miškų“ kooperatyvas imasi šios veiklos daugiau iš entuziazmo, nei dėl naudos. MSC vadovas pastebi, kad beveik visos ES paramai gauti pateiktos paraiškos buvo miškams įveisti, nors jas galima buvo teikti ir miško keliams įrengti, miško kirtimo technikai, rekreaciniams įrengimams įsigyti, miško ekologinei, ekonominei ir socialinei vertei pagerinti. Žinoma, miško techniką gali įsigyti tik stambesnės rangos įmonės, kurios jau ne vienerius metus pjauna, traukia medieną iš miško – pavieniai miško savininkai nepajėgtų to padaryti, nes, tarkime, traktorius miškui ištraukti kainuoja apie 1 mln. Lt.

Pasaulio naujienos

Pasak A. Pivoriūno, kitu finansiniu laikotarpiu ES greičiausiai visiškai neberems miško įveisimo, nes iš paramai gauti pateikiamų paraiškų skaičiaus matyti, kad ši sritis Lietuvai nėra prioritetinė. Apskritai ES laikosi kitokios politikos, negu Australija, Naujoji Zelandija ar Pietų Amerikos šalys, kur jau 20–30 metų veisiamos miško plantacijos. Ten auginami greitai augantys medžiai, kad galėtų patenkinti celiuliozės fabrikų poreikius. Tokie medžiai kertami sulaukę vos 8–12 metų, o jų aukštis siekia iki 30 metrų. Tai specialiai genetiškai modifikuoti, atrinkti, klonuoti eukaliptai ir pušys. Tokie medžiai yra labai brangūs, jiems reikia šilto klimato ir didžiulių plotų. Europai tokie reiškiniai nepriimtini politiškai, nes čia deklaruojama, kad rūpinamasi sveika ir saugia aplinka.