Lietuvą pasiekė ES struktūrinių fondų parama. Norinčiųjų ja pasinaudoti pasirodė beesą labai daug, tad ir besiskolinančiųjų pinigų iš bankų nuolat gausėja. Ar visuomet investuojame, pasvėrę visas savo galimybes ir įvertinę grėsmes, ar esame tikri, kad mūsų neištiks nesėkmė, ar žinome, kaip elgtis, jei pasirodys, kad rizika nepasiteisino.

Norai ir galimybės

Daugelis šia tema kalbintų pašnekovų vienbalsiai tvirtino, kad Lietuvos žemdirbius yra užvaldžiusi tam tikra „fanaberija“, ir jie stengiasi įsigyti savo techniką kone kiekvienam darbui, nors žemės turi nedaug, o brangios mašinos tedirba tik savaitę ar, geriausiu atveju, mėnesį per sezoną. Kažkas yra piktai pajuokavęs, kad ne vieno žemdirbio kieme stovi John Deere, o pats šeimininkas gyvena vos ne šuns būdoje. Bet tai, matyt, būtų jo asmeninis reikalas, jei jis ir visą savo verslą, ir savo šeimą nestatytų pavojun.

Ūkio banko valdytojas Romualdas Svitojus, apibendrindamas ilgametę darbo su žemdirbiais patirtį, sako, kad jei žmogus nė 50 ha neturi, tai teikti jam kreditą yra daugiau negu rizikinga. Imti paskolą neekonomiška ir pačiam žmogui. Jis sako manantis, kad žmonės nesugeba realiai pasverti savo galimybių, o jų planai nėra ekonomiškai pagrįsti. Tarkim, žmogus turi 50 ha žemės ir nori pirkti kultivatorių už 12 tūkst. Lt, nors šis dirbs tik vieną savaitę per sezoną. O žemdirbys dar nori ir savo bulviasodės, ir kitos technikos. Viską, ką uždirbęs, sukiša į padargus, dirbančius po kelias dienas per metus. „Kai jam tą aiškini, žmogus pyksta, jis nori gauti kreditą, visiškai neįvertinęs savo galimybių jį grąžinti“, – sako R. Svitojus.

LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė pastebi, kad ūkininkai dažnai pakliūna į labai sudėtingą padėtį dėl to, kad labiau rūpinasi, kaip gauti ES paramą, o ne kaip įgyvendinti projektą, kuriam ir skiriamos ES lėšos. Apie tą etapą galvojama mažiausiai, o juk jis yra svarbiausias. Neįgyvendinus projekto, nebus nei paramos, nei planuotų pajamų. Pasak jos, ne visuomet tinkamo patarimo sulaukiama ir iš projektus rengiančių konsultavimo įstaigų, todėl bandoma rizikuoti, neįvertinus, ar pakaks jėgų „išplaukti“. Pageidautina, kad konsultavimo įstaigos sąžiningiau atliktų savo darbą, profesionaliau patartų žemdirbiams, įvertintų visus ūkio duomenis ir perspėtų žmogų, kur jo silpnosios vietos. G. Staliūnienė sako, kad Ūkininkų sąjungos renginiuose patariama ūkininkams vesti kuo tikslesnę apskaitą, kad pagal ją realiai būtų galima įvertinti ūkio perspektyvas.

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis mano, kad daugelį bendrovių nuo bankroto apsaugo tiksli apskaita, tinkamai parengtas verslo planas ir itin griežtas jo laikymasis. Jo nuomone, didelė lietuvių yda, kad ne vieno jų verslo planas rengiamas tik Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikti, o vėliau projektas padedamas į stalčių ir dirbama bet kaip. Pasak J. Sviderskio, visi verslo plane pateikti duomenys turi būti realūs, todėl kiekvienam ūkininkaujančiam būtina pačiam dalyvauti, kai kokia nors pasamdyta firma rengia projektą, kad ši nesurašytų skaičių iš lubų. „Jei skaičiai neatitinka tikrovės, tuomet bėdos tikrai neišvengsi“, – mano J. Sviderskis.

Rinkos nepastovumas

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė teigia, kad planuojant investicijas, būtina atsižvelgti ir į rinkos nepastovumą, nestabilias supirkimo kainas, neaiškią atskirų gamybos sričių politiką. Pasak jos, gali atsitikti taip, kad visa tam tikra žemės ūkio šaka taps nekonkurencinga, o persiorientuoti į kitą sritį, gyvenant kaime, labai brangu. Tarkime, techniką gal ir nesunkiai galima išparduoti, tačiau jei įrengtos vaisių ir daržovių šaldymo kameros, tuomet bėda, juk grūdų ten nepilsi. Plėšikiška prekybos tinklų politika, kai jie, konkuruodami tarpusavyje, muša daržovių ir vaisių supirkimo kainas, kelia itin didelius reikalavimus gamintojui. Jam tenka vis daugiau investuoti į sandėliavimą, prekinį paruošimą, bet kiekvienam ūkiui atskirai tą daryti neracionalu, brangu, taigi išeitis galėtų būti tik kooperacija. Tačiau, sako Z. Cironkienė, tai nėra populiaru.

Dideli specializuoti ūkiai ir po vieną gali išsiversti, jei jie dirba su vienu prekybos tinklu ir per parą parduoda po 30 t produkcijos. Susiburti reikėtų smulkesniems, neturtingiems, tačiau jiems investuoti į kvalifikuotą vadovą yra nepakeliama finansinė našta, o jeigu kas nors imasi vadovauti mėgėjiškai ar dėl asmeninių interesų, tai toks kooperatyvas vis tiek pasmerktas žlugti. Apie būtinybę kooperuotis kalba ir bankininkas R. Svitojus, ir LŪS pirmininkė G. Staliūnienė. Pasak jos, stambūs ūkiai parduoda daug produkcijos, yra sudarę sutartis, gauna geresnę kainą, tačiau smulkieji pavieniui be kooperacijos tikrai neišsilaikys.

Konsultavimo įstaigos, rengiančios verslo planus stambiesiems ūkininkams, kalba, kad ir jų investavimo rizika ne visuomet tinkamai pasverta. Stambieji, taip pat, kaip ir smulkieji, į techniką investuoja daugiau, negu realiai to reikia ūkio poreikiams. Konsultantai sako perspėjantys savo klientus, kai kyla reali grėsmė, jog jų ūkis gali atitekti kredituojančiam bankui arba firmai.

Drauge, bet ne kooperatyve

Žemės ūkio ekspertas Algirdas Aleksynas, pasakodamas įspūdžius iš Vokietijos, sako, kad galima rasti ir kitokį bendradarbiavimo būdą nei kooperacija, kuri kelia žmonėms tik susierzinimą. Pavyzdžiui, vokiečiai tikrai turtingesni už lietuvius, tačiau neperka visos technikos, kokios jiems prisireikia, tiksliau perka, bet tik susidėję su kaimynais. Ryžtis tokiam žingsniui ir jiems nebuvo lengva, pirmaisiais metais be pykčių ir ten neapsieita, bet per tam tikrą laiką jie suderino technikos darbo tvarką. Juk pavasarį žemė pradžiūsta skirtingu metu, derlius subręsta irgi diena kita anksčiau ar vėliau, taigi labai norint, galima išlaviruoti, kas, kada, kokius darbus ir su kokia technika dirbs. Iš pradžių vargo esama, bet nauda neabejotina. Ir lietuviams tai būtų gera išeitis.

Jaunas 25 metų ūkininkas Mindaugas Matulevičius iš Kaišiadorių rajono, studijuojantis Lietuvos žemės ūkio universitete agronomiją ir gamybines praktikas atlikęs net 4 užsienio šalyse (Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Švedijoje), sakosi svetur pasisėmęs labai naudingos patirties. Jis pastebėjo, kad ten ūkininkų vadybos ir verslumo įgūdžiai labai skiriasi nuo mūsiškių. Darbus jie organizuoja taip, kad būtų dirbama ištisus metus, ne tik per sezoną. Pinigų iš bankų skolinasi, tačiau viską labai smulkmeniškai skaičiuoja.

Tad užsienyje pasižvalgęs M. Matulevičius panoro ūkininkauti šiuolaikiškai, imti kreditus iš bankų, o brangesnę techniką pirkti kartu su kitais. Deja, jam teko skaudžiai nusivilti, nes, apvažiavęs visą rajoną, taip ir nerado norinčių rimtai ūkininkauti, ką jau bekalbėti apie bendrą techniką. Jaunasis ūkininkas ketina imti kreditų, nes mano, kad be banko paramos ūkio modernizuoti neįmanoma. Tačiau riziką M. Matulevičius labai rimtai pasveria, viską modeliuodamas taip, tarsi gautų minimaliausią derlių. Taip ir įvertina, kokio dydžio kreditą pajėgtų išmokėti. Svajonėms jis nepasiduoda – nors labai norėtų John Deere ar New Holland, tačiau pirks europietiško standarto Belarus traktorių ir vokišką plūgą. Tam turėtų užtekti jaunam ūkininkui skiriamos ES paramos – 86 tūkst. litų. M.Matulevičius neatsisako ir kooperacijos idėjos, tikisi prikalbinti kurso draugus, kad visi kartų galėtų imtis rimtesnio verslo.

Su garantijomis ir be jų

Šiemet Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (ŽŪPGF) garantijų limitas siekia 280 mln. Lt. Per 7 metus fondas suteikė garantijas 939 klientams ir jie pasiskolino iš bankų 276 mln. Lt. Šiuo metu fondas dirba su 376 klientais, kurie yra pasiskolinę 214 mln. Lt. Į „Mano ūkio“ klausimą, ar įmanoma visiškai išvengti nesėkmių versle, fondo direktorė Danguolė Čukauskienė atsako, kad kiekviename versle esama vienokių ar kitokių grėsmių, todėl tikimybė, kad kam nors nepasiseks, visuomet yra. Bankai į ŽŪPGF dažniausia kreipiasi tuomet, jei mato tam tikrą projekto riziką arba jei nepakanka užstato.

Pasak direktorės, visi iš bankų gauti projektai, kuriems prašoma fondo garantijų, yra klasifikuojami į 4 grupes: A, B, C ir D.

A grupei priklauso visiškai nerizikingi projektai. Vertinami klientų finansiniai rodikliai, ekonominė aplinka, verslo šakos perspektyva rinkoje (kokie yra pardavimai, kokios eksporto galimybės, kiek pagaminama produkcijos, kokie vadovavimo sugebėjimai, išsilavinimas ir pan.). Projektas, surinkęs 49-60 balų, pakliūna į A grupę, tačiau tokių yra labai nedaug. Daugiausiai esama nedidelės rizikos – B grupės projektų. Rizikingiausiai D grupei garantijos neteikiamos, nors bankai ir tokiems vartotojams kartais siūlo kreditus, prašydami garantijos.

Padėtis versle nuolat kinta, todėl fondas kas mėnesį gauna iš bankų duomenis apie tai, kaip klientas moka palūkanas ir grąžina kreditą. Fondas kas ketvirtį savo klientus vėl pergrupuoja ir kartais atsitinka taip, kad iš nedidelės rizikos grupės projektas patenka į blogiausiąją grupę, kuriai jau reikia Fondo pagalbos.

Fondas lėšas kaupia per vadinamuosius atidėjimus. ŽŪPGF gauna pajamų iš garantinio užmokesčio (klientai moka 5,5 proc. nuo garantuojamos sumos), 90 proc. tų pajamų Fondas privalo atidėti į rezervą, kad galėtų padengti bankams tam tikrą dalį garantuotų ir nesėkmingais tapusių kreditų. Tam tikrus atidėjimus daro ir patys bankai. Nors nesėkmingų atvejų mažėja, jei lygintume su pačia SAPARD programos paramos pradžia, bet visiškai jų išvengti nėra įmanoma. Pasak Fondo direktorės, su ES struktūrinių fondų parama susiję projektai paprastai yra dideli, siekia 1–2 mln. Lt. ES parama yra kompensacinė, taigi daug lėšų skolinamasi iš bankų, tad ir rizika yra tikrai nemaža. Dabar ES parama naudosis daug jaunųjų ūkininkų, kurių ne vienas veiklą pradeda nuo nulio, rengia ir investicinius projektus. Tai gerai, tačiau jiems trūksta patirties, todėl reikia labai gerai viską apgalvoti, apskaičiuoti, įvertinti.

Ištikus nesėkmei, žmogaus, turinčio ŽŪPGF garantijas, padėtis yra geresnė, negu to, kuris tokių garantijų nėra gavęs. Iš beveik tūkstančio Fondo klientų nesėkmės ištiko 86 asmenis, už juos bankams per 7 metus yra išmokėta 8 mln. Lt. Iš tų 86 dar su 62 asmenimis yra sudarytos sutartys, ir jie pamažu, nors ir labai sunkiai, skolas fondui grąžina, kiti bankrutavo negrįžtamai. Jų turtą antstoliai yra areštavę, jis parduodamas arba jau parduotas iš varžytynių, jokia veikla nebevykdoma.

Direktorė sako, kad ir fondas, ir bankai dabar stengiasi atidėti skolų mokėjimą, sudaro žmogui sąlygas toliau dirbti, neskuba kreiptis į antstolius, kurių paslaugos labai brangios, o iš parduoto turto didelės naudos paprastai negaunama.

D. Čukauskienė perspėja, kad verčiau naudotis bankų nei tam tikrų firmų paslaugomis, kurios teikia kreditus, tačiau taip „pririša“ žmogų, kad šis priverstas atiduoti firmai produkciją už bet kokią kainą, jokios galimybės rinktis jam nebelieka. Jau yra norinčių, kad bankai perpirktų iš firmų ar perdirbėjų ūkininkų skolas ir taip jie vėl galėtų laisvai dalyvauti rinkoje.

Kita vertus, ŽŪPGF direktorė sakė nenorinti kalbos užbaigti liūdna gaida. Ji mano, kad šiais laikais be paskolų neįmanoma ir nereikia verstis, svarbu tik pamatuoti savo galimybes.

NORD/LB banko spaudos atstovas Andrius Vilkančas banko ir kliento santykius apibūdino lakoniškai: „Bankas rekomenduoja savo klientams, susidūrusiems su sunkumais, visuomet informuoti juos aptarnaujančius banko vadybininkus apie susidariusią situaciją ir ieškoti bendro sprendimo kartu su banku. Paskola gali būti restruktūrizuota, t.y. pakeistas jos mokėjimų grafikas, paprašyta papildomo užstato arba kliento ir banko sutarimu parduodamas įkeistas turtas. Bankas siekia geranoriško susitarimo su savo klientais. Tais atvejais, kai klientai nevykdo savo įsipareigojimų ir vengia spręsti susidariusią situaciją, bankas yra priverstas veikti įstatymų numatytu keliu ir išsiieškoti skolą“.

Kai ištiko nelaimė

Apie nesėkmes nedaugelis yra linkę kalbėti, tačiau Marijus Čekavičius iš Raseinių rajono sutinka prisiminti 1998 m. prasidėjusią istoriją, kurios pabaiga tebėra neaiški. Tuomet grūdai buvo superkami po 600-700 Lt/t, tad įsigyti javų kombainą už 112 tūkst. Lt atrodė visiškai natūralu. Ūkininkas galvojo, kad kombainas ne tik jam, bet ir kaimynams galėsiąs tarnauti. Iš banko skolinosi palyginti nedaug, tik 38 tūkst. Lt. Kaip užstatą bankas priėmė tą patį kombainą. Tačiau per dvejus metus grūdai atpigo 200 Lt/t, vėliau – dar labiau. Tuomet jau teko skolintis pinigų palūkanoms mokėti. Bankas kombainą, kainavusį 112 tūkst. Lt, 2003 m. pardavė už 5 300 Lt! M. Čekavičius sako, kad toks poelgis banko reputacijos nekelia, juo labiau, kad jam pačiam nebuvo leista parduoti kombaino. O juk didžioji pinigų dalis, investuota į kombainą, buvo jo paties, ne banko. Šiandien padėtis tokia, kad jis tebėra skolingas bankui 38 tūkst. Lt, jo sodyba pardavinėjama iš varžytynių, visos sąskaitos areštuotos, nors yra šeima, auga vaikai. Jis kreipėsi į Apeliacinį teismą, tačiau didelių vilčių į jo sprendimą nededa. Šiandien M. Čekavičius visiems norėtų pasakyti, kad dešimt kartų viską pamatuoti per maža, juk nėra garantijos, kokia bus valstybės politika, kokios bus supirkimo kainos, kokios gamtos sąlygos, paties žmogaus sveikata.

Ūkininko ūkio bankrotas

Į klausimą, ar nevertėtų inicijuoti atskiro Ūkininko ūkio bankroto įstatymo, kaip yra Įmonių bankroto įstatymas, D. Čukauskienė atsako teigiamai. Pasak jos, bankrutavusioms įmonėms yra paprasčiau, joms paskelbiamas bankrotas, skolų grąžinti jos nebepajėgia, tuo viskas ir baigiasi, tuo tarpu iš fizinio asmens skolų išieškojimas pagal mūsų įstatymus tęsiasi iki begalybės, visą žmogaus gyvenimą, gali dar atitekti ir vaikams. Tai nėra gerai. Skolų išieškojimo administravimas kainuoja labai brangiai, neatsiperka, ypač, jei prašoma antstolių pagalbos, o žmogui skolos dar labiau išauga, gyvenimas visiškai sugriaunamas.

Tuo tarpu bankrutavusios įmonės iš Garantinio fondo gauna tam tikrą paramą darbuotojų atlyginimams išmokėti ir pan. Ūkininkai jokios paramos negauna, nors ir jie turi darbuotojų, kita vertus, ir patys yra darbuotojai. Tad Ūkininko ūkio bankroto įstatymas galėtų būti naudingas, visos procedūros būtų aiškios, skaidrios, įstatymiškai sureguliuotos.

Ūkio ministerijos sekretorius Gediminas Rainys, į klausimą, kokia yra Įmonių bankroto įstatymo esmė, atsakė, kad bankroto procedūros padeda juridiškai atsiskaityti su kreditoriais ir atsikratyti to, kas nepasisekė. Taip suteikiamas šansas naujam startui. Įmonė prieš kreditorius atsiskaito tik savo turtu, ir ji yra uždaroma. Bankroto priežastys gali būti įvairios: tai ir sunki mokesčių našta, ir nepastovios, besikeičiančios verslo sąlygos (pvz., uždraudžiamas eksportas į kurią nors šalį, pakeičiamas akcizo mokestis ir pan.), bet dažniausiai ir didžiausias problemas sukelia netinkama vadyba.

Labai svarbu rasti tinkamos kvalifikacijos žmonių, juos apmokyti, naudoti moderniausias technologijas, pritaikyti unikalias rinkodaros savybes, laikytis inovatyvumo principo. Tai reiškia, kad šiandien dirbu kitaip negu vakar, o ryt dirbsiu šiek tiek kitaip negu šiandien. Tai svarbu visur – įvairinant produkcijos asortimentą, prekinį apipavidalinimą, vadovaujant įmonei ir pan.

Įmonių bankroto įstatymu sustabdomas chaotiškas turto išieškojimas, atsiskaitoma pagal tam tikrą eilę. Nesvarstoma, ar ta eilė gera, ar bloga, svarbu, kad kreditoriai iš anksto žinotų, kokia ji. Tuomet jau galima įvertini paskolos rizikos laipsnį. Tarkime, jei bankas žinos, kad bankroto atveju ūkininko žemė atiteks jam, tai galbūt suteiks kreditą su 5 proc. palūkanomis, jei žinos, kad pirmiausia bus atsiskaitoma su tiekėjais, tik paskui su banku, tuomet palūkanos bus didesnės.

Įstatymo pataisos

Pavėluotai apsižiūrėta, koks netobulas yra Ūkininko ūkio įstatymas, numatęs, kad ūkio veikla nutraukiama, ūkininkui mirus, nors ir lieka šeimos nariai, ūkio perėmėjai. Kreditoriai, dar nespėjus žmogaus nė palaidoti, jau skuba susigrąžinti savo lėšas, ir ūkis visiškai sužlugdomas. Seimo narys Viktoras Rinkevičius sakosi esąs parengęs ir įregistravęs Seime šio įstatymo pataisą, kad ūkininkui mirus, ūkio veikla būtų nutraukiama tik tuo atveju, jei nėra ūkio paveldėtojų ar perėmėjų. V. Rinkevičius šiandien dar negali pasakyti, kada Seime pataisa bus svarstoma ir kada įsigalios, tad žmonėms lieka tik viena galimybė – kreiptis į teismą.

„Mano ūkio“ paklaustas, ar nereikėtų inicijuoti Ūkininko ūkio bankroto įstatymo, Seimo narys pasvarstęs atsakė, kad tokia idėja tikrai gera, tačiau atskiro įstatymo priimti gal ir nėra būtina, pakaktų teikti pataisą, kad Įmonių bankroto įstatymas galioja ne tik įmonėms, bet ir ūkininko ūkiui.

Civilinio proceso kodeksas

Tiems, ką nesėkmė jau ištiko, pravartu atsiversti Civilinio proceso kodeksą, ypač tą jo dalį, kuri susijusi su turto išieškojimu iš fizinio asmens (CPK, XLVII skyrius, Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės). Teisės universiteto Civilinio proceso katedros dėstytoja Natalija Kaminskienė aiškina, kad yra 5 turto išieškojimo eilės*. Ji atkreipia dėmesį, kad turtas iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis, išieškomas tik ketvirtąja eile, jei neužtenka turto iš pirmųjų trijų eilių.

Pasak N. Kaminskienės, būtina žinoti ir dar vieną – 668 CPK straipsnį, nurodantį turtą, iš kurio negali būti išieškoma skola. Turto išieškojimas negali būti nukreiptas į žiemos metu reikalingą pašarą gyvuliams, sėklą, reikalingą sėjai, į 1 karvę, o jei jos nėra, į 1 telyčią. Jei asmenys turi nepilnamečių vaikų, turto išieškojimo negalima nukreipti į vienintelį televizorių ir šaldytuvą. Apribojama paskutinė gyvenamoji vieta, tarkime, tai jau negali būti 4 kambarių butas, tačiau minimali gyvenamoji vieta asmeniui su nepilnamečiais vaikais turi būti palikta. Vaikų teisės draudžia iškeldinti juos į gatvę.

Pasvarstymai, kaip išvengti nesėkmės ir apgalvoti, kaip elgtis jai ištikus, neturėtų būti priimami kaip bloga lemiantis ženklas. Kaip sako liaudies išmintis, Dievas labiausiai rūpinasi tais, kurie ir patys savimi rūpinasi.