Bet koks stresas turi įtakos gyvulių produktyvumui. Regis, toks įprastas dalykas – išginimas į ganyklas – taip pat gali sukelti stresą. Keičiantis šėrimo tipui, gali gerokai sumažėti karvių pieningumas ir pieno riebumas, todėl svarbu jas tinkamai šerti pereinamaisiais iš tvartinio į ganyklinį (ir atvirkščiai) laikotarpiais.

Daugiausia karvių apsiveršiuoja, baigiantis tvartiniam galvijų laikymo laikotarpiui. Pirmaisiais laktacijos mėnesiais jos paprastai duoda daugiausiai pieno. Kadangi per tvartinį laikotarpį sunaudojamos sukauptos mineralinių medžiagų ir vitaminų atsargos, o pablogėję pašarai arba kai kurių pašarų, ypač apimlių (šiaudų, šieno, šienainio, siloso, šakniavaisių), stoka išsekina organizmą, net ir dėl menkiausios šėrimo klaidos gali sumažėti gyvulių produktyvumas.

Ganyklinio laikotarpio pradžia priklauso nuo žolės kiekio ganykloje. Pavasarį gerai prižiūrimose ir tinkamai tręšiamose kultūrinėse ganyklose žolė auga sparčiai, ir galvijus galima pradėti ganyti daug anksčiau, negu netinkamai prižiūrimose pievose. Ūkiai, turintys pakankamai pašarų, karves į ganyklą turėtų išginti, kai pradžiūsta velėna, o žolė paauga iki 8–12 cm aukščio.

Peraugusi žolė nemaistinga

Kai kurie ūkininkai mano, kad pradėjus ganyti labiau sužėlusioje ganykloje, t.y. kai žolė 20–30 cm ir aukštesnė, karvės suėda daugiau žolės ir dėl to primelžiama daugiau pieno. Tačiau bandymais nustatyta, kad karvės, ganomos aukštoje žolėje, nuėda tiktai viršutinę 6–8 cm žolės dalį. Užgriebusios daugiau ir nukandusios 15–25 cm ilgio žolės puokštę, jos nepajėgia visos nuryti, turi pakelti galvą ir papildomai ją susmulkinti, todėl kramtydamos praranda laiką, per dieną mažiau suėda. Pavyzdžiui, jaunos 8–15 cm aukščio skanios žolės karvė suėda 70–80 kg arba 14 kg sausųjų medžiagų, o aukštesnės kaip 20–25 cm žolės – tik 40–50 kg arba 9 kg sausųjų medžiagų. Todėl, siekiant stabilaus produktyvumo, aukštoje žolėje ganomoms karvėms reikia sušerti daugiau koncentratų.

Jaunoje 10 cm aukščio žolėje yra 14–16 proc. sausųjų medžiagų, mažai ląstelienos (14–16 proc.) ir daug lengvai tirpstančių (18–20 proc.) azoto junginių. Todėl prisiėdusios daug (iki 80 kg) jaunos, lengvai virškinamos žolės karvės dėl per didelio azoto junginių ir mažo ląstelienos kiekio racione suserga, nes sutrinka virškinimo trakto veikla. Jos darosi neramios, pradeda gausiai viduriuoti, kraujyje sumažėja kalcio kiekis (nuo 10 iki 6 mg/%), gali ištikti raumenų traukuliai, nukrinta karvių pieningumas ir pieno riebumas. Didesniam jaunos žolės kiekiui dar jautresnės veislinės telyčios.

Pripratinti palaipsniui

Prie jaunos žolės karves ir prieauglį reikia pratinti palaipsniui stebint, kad pirmosiomis ganymo dienomis gyvuliai neprisiėstų jos per daug. Ūkininkai, turintys sultingųjų pašarų – siloso, runkelių ar bulvių, prieš išgindami galvijus į ganyklą, turėtų dar bent dvi savaites juos pašerti silosu (po 10–15 kg) arba puscukriniais runkeliais (po 5–8 kg), smulkintomis bulvėmis (iki 5–6 kg). Ląstelienos kiekiui išlaikyti (vidutiniškai 18 proc. sausųjų medžiagų) stambiuosius pašarus (šieną, šiaudus) reikia susmulkinti į kapojus, sumaišyti su koncentratais ir jais pašerti prieš išginant į ganyklą. Negalima išginti alkanų gyvulių.

Jei ūkyje neliko nei sultingųjų, nei stambiųjų pašarų, karves kelias dienas reikėtų ganyti prastesnėje ganykloje arba ganyti derlingoje pievoje ne ilgiau kaip po 2 valandas, palaipsniui ilginant ganymo trukmę.

Azoto junginių perteklius nuodingas

Analizuojant jaunos (gegužės mėn.) žolės sudėtį nustatyta, kad jos sausosiose medžiagose yra iki 18 proc. (1 180 g) azoto junginių, iš kurių apie 40 proc. sudaro nebaltyminiai azoto (amonio) junginiai. Karvės, suėdusios 70–80 kg jaunos žolės, gauna jų per daug (iki 1,8 kg azoto junginių, iš jų 0,73 kg – nebaltyminių). Azoto junginiai dėl netinkamo santykio su angliavandeniais ir ląsteliena greitai suskyla iki amoniako (NH3). Šis kaupiasi karvių organizme, pažeidžia kepenų funkcijas, sutrikdo medžiagų, ypač mineralinių, apykaitą. Be to, pablogėja vitaminų, ypač A, sintezė, magnio įsisavinimas, jo kiekis kraujyje sumažėja iki 1,2 mg/% (norma – 1,7–3 mg/%). Apsinuodijimo pasekmė – ganyklinė tetanija.

Ligai jautresnės pieningos karvės ganyklinio laikotarpio pradžioje, staiga atšalus orams ir ypač tuose ūkiuose, kur ganyklos gausiau tręšiamos azoto bei kalio trąšomis ir vyrauja varpinių žolė. Kalio perteklių gyvuliai šalina per inkstus su šlapimu, o kartu pasišalina natris ir magnis. Be to, esant amonio pertekliui racione, organizmas negali pasisavinti magnio. Melžiama karvė 1 kg pieno pagaminti vidutiniškai sunaudoja apie 1,3–1,8 g magnio. Ganyklinę tetaniją skatina ir neigiamas energijos balansas, kuris susidaro dėl didelės produkcijos ir šaltų orų, baltymų ir

fosforo pertekliaus racione ir kalcio bei natrio stokos. Kad karvės nesirgtų šiomis ligomis, jas reikia papildomai šerti krakmolingais koncentruotais pašarais: miežių ir šiaudų granulėmis, miežiniais miltais, džiovintais cukrinių runkelių griežiniais. Kartu su šiais pašarais duodama ir magnio oksido (MgO), vidutiniškai po 50 gramų per parą vienam gyvuliui.

Ganyklinės žolės sudėtis ir vertė tiesiogiai priklauso nuo išbarstytų mineralinių trąšų sudėties, kiekio, tręšimo būdo ir laiko. Gausiai azoto trąšomis tręštos ganyklos žolėje tam tikromis meteorologinėmis sąlygomis gali susikaupti didesnis kiekis nitratų ir nitritų, toksiškai veikiančių karvės organizmą.

Nitratai yra natūralus proteinų pradas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis augaluose jų susikaupia per daug. Taip atsitinka: v kai dirva patręšta azoto trąšomis; v kai dėl sausros sulėtėja augalų augimas; v kai trūksta mineralinių medžiagų; v kai augalai suserga ir lėčiau auga. Didžiajame prieskrandyje nitratai virsta nitritais, o pastarieji amoniaku. Gyvuliai apsinuodija, kai nitratai virsta nitritais greičiau negu susidaro amoniakas ir nitritai iš didžiojo prieskrandžio patenka į kraują. Kraujyje jie susijungia su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną. Dėl to į organizmą patenka mažiau deguonies. Gyvulys darosi dirglus, eina svyruodamas, prasideda traukuliai, padažnėja pulsas. Stipriai apsinuodijus, jis krenta. Subklinikinio apsinuodijimo atveju sumažėja gyvulio produktyvumas, sutrinka reprodukcijos ciklas, veršinga karvė gali išsimesti. Todėl reikia nustatyti, kiek žolėje ar silose yra nitratų. Būtina nustatyti jų kiekį ir ganyklos žolėje, ypač jeigu ji gausiai tręšta azoto trąšomis arba jei įsivyrauja sausra.

Ganiavos pradžioje reikėtų ištirti laboratorijoje ganyklinės žolės mineralinių medžiagų ir azoto junginių sudėtį, nitratų ir nitritų kiekį, nes ir jų perteklius, ir stoka trikdo medžiagų apykaitą galvijų organizme.

Duoti mineralinių medžiagų

Bandymais nustatyta, kad tręšiant ganyklas kalio trąšomis, žolėje sumažėja natrio ir magnio kiekis, didelės fosforo trąšų dozės mažina seleno, o nepakankamas tręšimas fosforo trąšomis – mangano kiekį.

Todėl ganymo laikotarpiu būtina atkreipti dėmesį į galvijų aprūpinimą kai kuriomis mineralinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, vidutinio derlingumo kultūrinių ganyklų pirmosios pjūties žolėje kalcio yra tiek, kad karvei, suėdusiai 60 kg žolės, jo užteks 15 kg, fosforo – 8 kg pieno pagaminti, o natrio – tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti, nes jo su žole gaunama vidutiniškai tik 35 proc. normos.

Kad nesumažėtų produktyvumas, nesutriktų mineralinių medžiagų apykaita, karvėms būtina duoti mineralinių medžiagų priedų, turinčių fosforo ir natrio. Laižomojoje druskoje natrio chlorido yra nedaug, todėl į savos gamybos koncentruotus pašarus reikia dėti iki 1,5 proc. smulkios druskos.

Mineralinių medžiagų karvėms, ypač veisliniam prieaugliui, reikia duoti per visą ganyklinį laikotarpį, nes, taisyklingai naudojant ganyklas, galvijai visą laiką ganomi jaunoje vešlioje žolėje.

Racionaliai šerti koncentratais

Vešlios, 15 cm aukščio žolės organinių medžiagų virškinamumas siekia ne mažiau kaip 65 proc. Papildomas 2 kg koncentruotų pašarų davinys, bandymų duomenimis, praktiškai nepadidina pieno primilžio, o tik sumažina suėdamos žolės kiekį. Karvė, gaunanti daugiau kaip 2 kg koncentruotų pašarų, žolės suėda vidutiniškai 8 kg mažiau, skaičiuojant kiekvienam kilogramui duodamų koncentratų. Didesnis koncentruotų pašarų kiekis duoda efektą tik tuomet, kai žolės organinės medžiagos virškinamumas yra mažesnis kaip 65 proc., t.y. kai karvės ganomos peraugusioje, sumedėjusioje žolėje, prastesnėje ganykloje. Karvės, gaudamos didesnį koncentruotų pašarų kiekį, pradeda riebėti, nutunka, blogiau apsivaisina, veda silpnesnius veršelius, mažėja jų produktyvumas, didėja pieno savikaina.

Todėl ganykliniu laikotarpiu kiekvienam primelžtam pieno litrui visiškai pakanka 100–150 g koncentruotų pašarų, jeigu karvės ganomos geroje ganykloje ir gauna pakankamą kiekį mineralinių medžiagų.

Jei karvių primilžis mažėja, būtina išsiaiškinti, ar jos gauna pakankamai žolės ir mineralinių druskų, ypač NaCl, ar laiku pagirdomos, galbūt tam turi įtakos blogos meteorologinės sąlygos (kaitra, lietūs ir kt.).

Ganyklos plotas ir ganiava

Ganykla bus racionaliai naudojama ir galvijai suės daugiau žolės, taikant porcijinį ganymo būdą. Tačiau tam reikia nemažo ganyklos ploto, todėl pagal ganomų karvių arba veislinio prieauglio skaičių būtina nustatyti, kokio ganyklos ploto reikia per parą.

Pavyzdžiui: Toks skaičiavimas tinka tuo atveju, jeigu iš 1 m2 gaunama 1,5 kg arba 15 t/ha 15–20 cm aukščio žolės, kurioje yra 17 proc. sausosios medžiagos, o karvė per parą suėda vidutiniškai 12 kg žolės sausosios medžiagos (žolės ėdamumo koeficientas – 75 proc.). Tada vienai karvei birželio mėnesį per parą reikės 63 m2 ganyklos, liepos mėnesį, skaičiuojant, kad žolės derlius 20–30 proc. (1,05 kg/m2) bus mažesnis, karvei reikės per parą 90 m2, o rugpjūčio mėn. – 112 m2 ganyklos. Telyčaitei, sveriančiai 200 kg, vidutiniškai per parą reikės 27 m2 ganyklos.

Racionaliai suderinus ganomų gyvulių skaičių ir ganyklos plotą, efektyviau bus naudojamas pigiausias pašaras – ganyklinė žolė.

Nuo pat pradžios galvijus ganykloje geriau ganyti grupėmis, tada bus mažesnės darbo sąnaudos, kiekvienai bandai bus galima skirti normalaus dydžio ganyklos plotą, o ganykla bus gerai nuganoma. Pavienius gyvulius ganyklose geriausia rišti 5–7 m ilgio grandinėmis už apynasrių (kantaro). Rišti už kaklo rizikinga, nes gyvuliai gali nutraukti grandines ar ištraukti kuolus, o rišti už ragų draudžia Gyvūnų gerovės reikalavimai. Atsižvelgiant į žolyno tankumą ir žolės aukštį, gyvulius reikia perkelti 3–5 kartus per dieną. Didesnę kaip 10 karvių bandą geriau ganyti palaidai aptvaruose, nes rišant sugaištama daug laiko, o prižiūrint reikia daug darbo.

Nuganytame plote reikia nupjauti žolės likučius ir jas išdžiovinus sušerti gyvuliams, tuomet atolas ataugs vešlesnis, vienodesnis. Be to, reikia išsklaidyti karvių mėšlą.

Į nuganytą ganyklą vėl galima atginti gyvulius tik tada, kai atželia žolynas: pavasarį kas 3–4, vasarą – 4–5, rudenį – 5–6 savaites. Gerą kultūrinę ganyklą galima nuganyti 4–5 kartus per sezoną, dalį ploto nuganant 5 kartus, o kitą dalį – kartą nupjaunant ir 3 kartus nuganant. Reikia stebėti, kad gyvuliams netrūktų geriamojo vandens ir laižomosios druskos.

Naikinti piktžoles, saugoti nuo vabzdžių

Jau nuo pavasario ganykloje intensyviai auga įvairios piktžolės, dagiai, arkliarūgštės, varnalėšos ir kitos menkavertės žolės, kurias reikia naikinti, kol nesubrandino ir neišplatino sėklų.

Karštomis vasaros pradžios dienomis gyvulius labai puola vabzdžiai, todėl vidurdienį geriau parginti juos į tvartą, o ganyti iš ryto, vakare ir naktį. Nereikėtų galvijų leisti į dobilus, ypač į atolą, kol nenukritusi rasa arba lyjant, nes nuo drėgnų ankštinių žolių jie išpunta.

Papildomo šėrimo organizavimas

Ganiavos pradžioje žolės dažniausiai pakanka, o liepos–rugpjūčio mėnesiais žolė auga lėčiau ir jos pradedama stokoti, analogiškai kinta ir gyvulių aprūpinimas maisto medžiagomis. Tuo metu galvijai papildomai šeriami vienamečių žolių (vikių-avižų bei kitų augalų) mišiniu, pasėtu žaliajam pašarui, daugiamečių žolių atolu.

Nuo rugsėjo vidurio papildomam šėrimui tinka pašarinių ir puscukrinių runkelių lapai. Jų iš pradžių duodama ne daugiau kaip po 10 kg, o per parą ne daugiau kaip 20 kg. Runkelių lapais šeriamoms karvėms būtina duoti kreidos arba befluorio fosfato (po 100–150 g).

Rudenį, atšalus orams, nakčiai gyvulius reikia parvaryti į tvartus, o prasidėjus šalnoms, į ganyklą galima leisti tik nutirpus šerkšnui. Ganymas baigiamas atvirkštine tvarka negu pavasarį: palengva trumpinama ganymo trukmė ir pratinama prie žiemos pašarų.

Ne mažiau aktuali problema – karvių girdymas ganyklose. Kiekvienam suėdamų pašarų sausosios medžiagos kilogramui karvė turi gauti 5–6 l vandens, o per parą ne mažiau kaip 45 litrus, neskaitant vandens, kurio gauna su žole. Karvės, negavusios reikiamo kiekio vandens, praranda apetitą, suėda mažiau žolės, tuo pačiu sumažėja produktyvumas. Todėl būtina imtis visų priemonių, kad ganomi galvijai gautų pakankamą kiekį vandens.