Beveik 350 darbuotojų kolektyvas, 3 444 ha žemės, 5 000 kiaulių, 2 600 galvijų (iš jų 800 melžiamų karvių), 20 000 kailinių žvėrelių, mėsos perdirbimo cechas ir kepykla – toks Žibartonių žemės ūkio bendrovės turtas. Jau dvidešimt metų ūkiui vadovaujančio Vladislovo Kazakevičiaus nuomone, kolektyvinio ūkininkavimo sėkmę nulėmė žmonių vienybė.

Prisimindamas ūkio kūrimosi peripetijas, V. Kazakevičius prasitarė, kad bendrovei buvo kilusi reali grėsmė išnykti, kaip atsitiko su dauguma reorganizuotų kolūkių ir tarybinių ūkių. Įveikti povandenines reformos sroves nebuvo lengva. Nepriklausomybės džiaugsmą apkartino sąmoningas bendrovių žlugdymo vajus, kuris rėmėsi gerai žinoma, tik šiek tiek pakeista patarle: skaldyk ir naikink. „Toks gigantas tuometinei valdžiai nepatiko. Buvo siekiama tarybinę praeitį ištrinti, sugriaunant tai, kas buvo kuriama ištisus dešimtmečius, nesusimąstant apie kolūkiuose dirbusių ir kaimuose gyvenančių žmonių ateitį“, – tuometinės valdžios sprendimus kritikavo V. Kazakevičius.

Skirtingai nei kiti reorganizuojami ūkiai Žibartonių kolūkis buvo suskirstytas tik į tris gamybinius-technologinius kompleksus. Vadovas paaiškino, kad į daugelį smulkių padalinių suskilę ūkiai buvo pasmerkti žlugti, nes pavieniui ištverti pertvarką kur kas sunkiau. Visus tris buvusio kolūkio kompleksus už investicinius čekius privatizavo ūkio darbuotojai. „Per 500 savininkų vieningai nutarė dirbti kartu, t.y. apjungti Žibartonių, Mit-riūnų ir Rutakiemio kompleksus. Valstybei sumokėjome 5 proc. privatizavimo sumos ir ruošėmės naujam ūkininkavimo etapui. Regis, ko daugiau reikia sėkmingam startui. Deja, mūsų laukė nauji išbandymai“, – tęsė V. Kazakevičius.

Bendrovės įregistravimui priešinosi ne tik rajono valdžia. Besikuriančio stambaus ūkio nepalaikė ir Žemės ūkio ministerija. „Teko pasinaudoti pažintimis Seime. Pakako kelių agrarinio komiteto pirmininko skambučių į ministeriją ir ledai pajudėjo. 1992 m. balandį šventėme bendrovės gimtadienį“, – įregistravimo datą, kaip ir kitus skaičius, tiksliai prisimena ekonomisto specialybę turintis V. Kazakevičius. Buvusio kolūkio pirmininkas pridūrė, kad bendrovė galėjo ir nesusikurti, nes daug kas priklausė nuo žmogaus, kuris buvo skiriamas vadovauti pereinamuoju (iki privatizavimo) laikotarpiu.

Likviduotų kolūkių laikinosios administracijos vadovo kandidatūrą turėjo patvirtinti speciali ŽŪM komisija. „Paprastai būdavo skiriami daug kalbantys ir mažai darantys žmonės, kurie galvodavo, kad atsisėdus į vadovo kėdę pakaks garsiau parėkauti ir viskas eisis kaip sviestu patepus“, – žvelgdamas į savo darbo vietą, sakė V. Kazakevičius. Teko pasitelkti kitokių gudrybių, kad privatizuoti rengiamam ūkiui tebevadovautų Žibartonių darbuotojų besąlygiškai palaikomas buvusio kolūkio pirmininkas. „Tuomet labiausiai rūpėjo išsaugoti darbo vietą ne sau, o savo pavaldiniams. Žibartoniai – atokiausias kaimas Panevėžio rajone. Įsikurti didmiestyje buvo labai sunku, o važinėti kasdien į darbą 35–40 km ir per toli, ir per brangu, – rūpestį kaimo žmonėmis išreiškė V. Kazakevičius. – Mes privalėjome išlikti“. Jis neslėpė pasididžiavimo, kad pastangos išsaugoti bendrovę paklojo ūkio sėkmės pamatus. Šiandien bene visi žibartoniškiai turi ir darbą, ir namus. Klestinčiame ūkyje dirba specialistai iš Panevėžio ir Radviliškio. Kad reformos pasekmės nebūtų labai skausmingos ir kad kuo daugiau žmonių išsaugotų darbą, buvo nuspręsta statyti mėsos perdirbimo cechą ir kepyklą. Darbuotojų skaičius, palyginti su kolūkio laikais, sumažėjo tik 100. Ilgametis vadovas džiaugėsi ir tuo, kad Žibartonių dešimtmetėje mokykloje, palyginti su aplinkinių kaimų mokyklomis, mokosi daugiausiai vaikų.

Pelningiausia – gyvulininkystė

Per dešimt metų daugiašakio ūkio plotas ir gyvulių skaičius beveik nepasikeitė, bet augalų derliai, gyvulių produktyvumas ir technologijos vejasi šiandienos reikalavimus. Jau keleri metai bendrovės apyvarta viršija 10 mln., o pelnas – 1 mln. litų. Daugiausiai pajamų gaunama už pieną. Visi uždirbti pinigai investuojami į ūkį: nupirkti 5 nauji užsienietiški traktoriai, 2 kombainai, savaeigis pašarinių augalų smulkintuvas, šienapjovė, trąšų barstytuvas ir kitos mašinos. Technikos parkas pradėtas atnaujinti tik savo lėšomis, o šiemet nuspręsta pasinaudoti ir ES parama. Paraiška bei verslo plėtros planas struktūrinių fondų paramai gauti jau Nacionalinėje mokėjimų agentūroje. Bendra investicinio projekto vertė siekia 2 mln. litų. Gautos lėšos bus panaudotos tvartams rekonstruoti, javų kombainams, traktoriui, šienavimo ir presavimo mašinoms, purkštuvui ir pašarų maišytuvams-dalytuvams įsigyti.

Žibartonių bendrovė jau ketveri metai yra kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ narė, kaip ir dauguma susivienijusių gamintojų pieną parduodanti „Marijampolės pieno konservams“. Dvejus metus su šia įmone pasirašomos ilgalaikės sutartys vieneriems metams, kuriose numatoma ir konkreti fiksuota kaina. „Daugelį metų pieną pardavinėjome „Panevėžio pienui“. Supirkimo kainai nukritus iki 35 ct, nieko kito neliko kaip kooperuotis. Bene visi mūsų rajono gamintojai perėjo į didesnę kainą pasiūliusią Marijampolės įmonę“, – sakė V. Kazakevičius. Jis neabejojo, kad netekę stambaus pieno tiekėjo, Panevėžio perdirbėjai turėjo problemų. Būta bandymų „perbėgėlius“ susigrąžinti, tačiau siūlomos partnerystės sąlygos ūkio vadovo netenkino.

Didžiausi plotai – pašarams

Trumpam palikę pašnekovą, kartu su ūkio augalininkystės specialistu agronomu Rimantu Grigaičiu leidomės į ekskursiją po Žibartonių apylinkes. Vis šilčiau šildė saulė, paukščių čiulbesys skelbė pavasarinių darbų pradžią. Trąšų pripildytos mašinos važiavo į bendrovės pievas. „Vėlyvas pavasaris nieko gero nežada, kai kurie žiemkenčių laukai išretėję, ligų neišvengsime“, – dairydamasis po pasėlius prognozavo agronomas, Žibartoniuose dirbantis nuo 1981 m.

Didžioji bendrovės žemių (nuosavos tik 200 ha) dalis skirta pašariniams augalams. Per 800 ha užima žalienos, kukurūzai auginami 300 ha plote, apie 1 500 ha skiriama pašariniams grūdiniams augalams ir apie 800 ha – maistiniams kviečiams. Cukrinių runkelių pasėlis šiemet bus mažesnis, nes, padidėjus derliui, pernai buvo viršyta kvota. Anksčiau jais buvo apsėjama 200 ha. Dar auginama 100 ha žieminių ir tiek pat vasarinių rapsų. Javų derliai į rekordus nepretenduoja (6–7 t/ha), tačiau ūkyje užaugintų pašarinių grūdų pakanka visiems metams. Už penimus galvijus atsakingas Algimantas Krūnas sako, neprisimenąs, kad kada būtų trūkę pašarų. „Kartą silosą išmainėme į latvių atgabentas trąšas. Konservuoto pašaro iš mūsų pirko ir baltarusiai“, – tvirtino galvijų prižiūrėtojas. Sekdami paskui jį užėjome į penimų galvijų tvartą. Įmitę buliai mus pasitiko baubdami. „Per 1,5 metų buliukus nupenime iki 500 kg svorio. Pastaruoju metu problemų juos parduoti nėra, o ir kaina nusistovėjo nebloga. Nemaža paspirtis gyvulininkystės ūkiams – išmokos už skerdžiamus galvijus ir ekstensyvumo priemoka“, – gerėjančiomis mėsinės galvijininkystės sąlygomis džiaugėsi A. Krūnas.

Karvės kol kas laikomos pririštos trijose karvidėse, melžiamos į prieš kelerius metus įrengtas linijas. Melžtuvai iki karvių stovėjimo vietų važiuoja automatiškai specialiais bėgiais, kad melžėjoms būtų lengviau. Ne už kalnų dviejų bulidžių rekonstrukcija. Pagal europinius reikalavimus įrengtame 560 vietų tvarte melžiamos karvės bus laikomos palaidos. Į pertvarkytus pastatus bus galima įvažiuoti pašarų maišytuvais-dalytuvais, todėl rankų darbo sumažės. Karvių bandą planuojama išplėsti iki 1 000, o penimų galvijų sumažinti, nes pažeidžiama tiesioginių išmokų teikimo sąlyga 1 ha pašarinių augalų ploto laikyti ne daugiau kaip 1,4 sąlyginio gyvulio vieneto.

Artėdami prie ūkio kontoros, užsukome į mėsos perdirbimo cechą, kuriame per dieną perdirbama 600–700 kg skerdenos ir gaminama 40–50 pavadinimų mėsos gaminių. Kaip ir dera, brangiausia ir skaniausia iš visų produktų – šalto rūkymo Žibartonių dešra. Šaldytuvuose kabėjo dar vieno apylinkių kaimelio vardu pavadinta Ibukonių dešra. „Visų kitų gaminių pavadinimai paprasti: medžiotojų, pusrytinės dešrelės ir pan. Perdirbame tik ūkyje užaugintų gyvulių mėsą, o produkciją realizuojame Panevėžyje, Anykščiuose, turime firminių parduotuvių bene visuose kaimyniniuose kaimuose“, – rodydamas naujus šaldytuvus, pasakojo cecho vedėjas Ričardas Stasevičius, vadovaujantis 23 žmonių kolektyvui.

Turėti mėsos perdirbimo įmonę ūkiui naudinga, nes visos atliekos gali būti panaudotos kailinių žvėrelių pašarams gaminti. Trūkstama dalis subproduktų perkama iš kitų perdirbėjų. Žibartoniuose laikoma apie 16 tūkst. pilkųjų, rudųjų, juodųjų audinių ir 4–5 tūkst. žydrųjų lapių. Žvėreliams skirti pašarai ruošiami ir kailiukai apdorojami ūkyje. Pasak šio padalinio vedėjo Viginto Urbonavičiaus, prognozuoti kailinės žvėrininkystės pelną sudėtinga, nes rinkos poreikiai nenuspėjami. „Pastaruoju metu auginti lapes nuostolinga. Parduoti kailius didžiausiose jų rinkose Kinijoje ir Rusijoje beveik neįmanoma: rusai užtvėrė sienas importinei produkcijai į šalį patekti, o kinai ir patys daug kailių pagamina. Užsienio aukcionų specialistai spėja, kad paklausa lapių kailiams dar labiau sumažės“, – dėstė V. Urbonavičius.

Vadovauti daugiašakiam ūkiui sudėtinga

Pokalbis apie bendrovę tęsėsi erdviame vadovo kabinete. Pro langus matėsi oranžine spalva šviečianti mokykla ir girdėjosi moksleivių klegesys. Dvi savaites ligoninėje praleidusio V. Kazakevičiaus antroji diena darbe, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo įtempta: netilo telefono skambutis, už durų laukė pavaldiniai, nerimą kėlė artėjantis darbymetis. „Tik grįžęs iš priverstinių atostogų, šeštadienį išsiruošiau į kelionę po ūkį, ypač rūpėjo pamatyti žiemkenčių pasėlius“, – sakė ūkio pirmininkas. Nors specialistų komanda dirba nepriekaištingai, tačiau atsakomybė neleidžia atitrūkti nuo bendrovės reikalų.

Pasak jo, vadovauti daugiašakiam ūkiui sudėtinga, nes dėmesį reikia sutelkti į visiškai skirtingas sritis ir ypač apgalvotai skirstyti pinigus. „Metai bėga, įranga dėvisi. Štai dabar rekonstruojame skerdyklą. Augalininkystės ūkiuose įdirbai žemę, pasėjai, nuėmei derlių ir esi ramus. Mūsų pliusas yra tas, kad galime įdarbinti daugiau žmonių“, – pabrėžė pirmininkas.

Lygindamas tarybinį laikmetį su šiandiena, V. Kazakevičius pripažino, kad anksčiau buvo ramiau, nes visa ūkyje pagaminta produkcija būdavo parduota. „Kuo geresni gamybos rodikliai, tuo daugiau žvaigždučių antpečiuose atsirasdavo“, – juokavo vyras. Anot jo, dabar ūkininkavimo sėkmė priklauso nuo rinkos: jei ji soti, gerų rezultatų nesitikėk. Tačiau verstis žemės ūkiu šiandien nėra taip jau blogai. „Ir technikos, ir augalų apsaugos priemonių, ir trąšų pasirinkimas didelis, gali nusipirkti viską, ko tik užsigeisi, kad tik pinigų būtų. Be to, žmonių požiūris į gyvenimą ir į darbą pasikeitė gerąja linkme“, – samprotavo pirmininkas.

Kai sunkūs laikai praeityje

Jau daugiau kaip 40 metų vadovo pareigas einančio V. Kazakevičiaus darbo diena prasideda ankstyvą rytą. „Iš darbo anksčiau kaip 19 val. retai kada išeinu“, – pridūrė jis. Laiko reikia skirti ir su ūkiu nesusijusiems darbams: V. Kazakevičius rajono tarybos narys, jau antrą kadenciją vadovaujantis biudžeto komitetui, jam patikėtas ir kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ valdybos pirmininko postas.

Paklaustas, ar įsivaizduoja save dirbantį kitokį – ne vadovo – darbą, V. Kazakevičius šyptelėjęs tarė, kad dabar, kai galvą papuošė artėjančios senatvės šerkšnas, jis save įsivaizduoja pensininku. Išeiti į užtarnautą poilsį nebaisu: vadovavimą ūkiui perims pavaduotojas Edvardas Gabinaitis. „Bendrovę paliksiu patikimam žmogui“, – optimistiškai pašnekesį baigė V. Kazakevičius ir skubėdamas vėl kėlė skambančio telefono ragelį.