Po 2004 metais žemės ūkio sektoriuje išgyventų paradoksų retas ūkininkas 2005 metų sezonui nusiteikęs optimistiškai. Pernai gamtos dovanotas gausus derlius pripildė ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių aruodus. Susidarė sąlygos grūdų supirkimo kainoms kristi. Smukęs JAV dolerio kursas bei pakilusi naftos kaina smarkiai sumažino žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, o trąšos pabrango.

Tai atsitiko ne dėl Lietuvos firmų kaltės. Palyginti žemos trąšų kainos Lietuvoje išsilaikydavo dėl to, kad pigesnių trąšų iš Rusijos įveždavo kai kurios firmos. Tačiau įstojus į ES, Lietuvoje pradėjo veikti įstatymai, reglamentuojantys iš Rusijos importuojamoms trąšoms 6,5 proc. muito mokestį bei per 47,07 EUR/t antidempingo mokestį amonio salietrai ir 39,33 EUR/t kalio chloridui.

Pereinamuoju laikotarpiu per paskutiniuosius trejus metus iš Rusijos trąšas importavusioms firmoms buvo numatytos kvotos – leidžiama įvežti 50 proc. praėjusių metų vieno sezono įvežto trąšų kiekio tik su 6,5 proc. muito mokesčiu. Tačiau firmoms buvo nurodyta, iš kokios įmonės ir kiek jos gali įsigyti amonio salietros ar kalio chlorido. Suveikė rinkos ekonomika ir Lietuvai neliko kitos išeities, kaip pirkti trąšas už tokią kainą, kokios norėjo Rusijos gamintojai. O jie diktavo rekordiškai aukštas Lietuvos rinkai kainas. Taigi išlošė ES trąšų gamintojai, o Lietuvos ūkininkai ir trąšas jiems tiekiančios įmonės pralošė. Jei ES komisija iš esmės neperžiūrės šios situacijos, jau po kelerių metų trąšų kainos bus tokios pat, kaip Vokietijoje ar kitoje senojoje ES šalyje.

Taigi stojome į konkurencinę kovą, kuri bus labai sunki: Lietuvoje ir vegetacija trumpesnė, ir technologijos ne tokios tobulos, ir subsidijos mažesnės. Todėl, norint toliau dirbti žemę, nieko kito nebelieka, kaip išmokti išleisti mažiau, o pelną gauti didesnį.

Antrasis po žemės dirbimo pagal svarbą etapas yra tręšimas. Kiekvienas žemdirbys sutiks, kad viena iš didžiausių problemų yra nemokėjimas pačiam sukurti tinkamos technologijos, o naudojimasis kitų sudarytomis, kurios gali būti tinkamos tik identiško našumo dirvoms ir tokią pat techniką turintiems ūkiams. Kiekvienu momentu, kai ūkininkas laukia, kol bus parodyta kaip dirbti, pasinaudoja komersantai. Jiems tai dažniausiai būna geras uždarbio kąsnis, nes, jei tik nėra alternatyvos, susidaro sąlygos suderėti didesnes kainas. Tačiau šiandien ūkininkai negali sau leisti švaistyti pinigų tokiai prabangai.

Tręšimo klaidos kainuoja brangiausiai

Tręšimas yra viena iš brangiausių technologijos grandžių, kur daromos klaidos kainuoja daugiausiai. Lietuvos ūkininkai neblogai moka rinktis tręšimo normas ir, skaičiuodami trąšų veikliosios medžiagos kainą, pasirenka pigiausius variantus. Tačiau to dar nepakanka, kad investuoti pinigai „dirbtų“ efektyviausiai.

Nagrinėjant žieminių kviečių atskirus tręšimo etapus, galima atrasti tas klaidas, kurių išvengę padidinsime investuojamų lėšų efektyvumą.

Augalui normaliai vystytis reikia daugiau kaip 30 įvairių maisto medžiagų. Lietuvos ūkiuose kol kas dažniausiai naudojami elementai yra azotas, fosforas, kalis, populiarėja siera. Magnio, sieros ir kalcio nepakankamumas labai dažnai padaro didelių nuostolių, ypač kai klaidingai griebiamasi didinti NPK trąšų normas.

Prieš keliasdešimt metų, kai sėkmingai auginti tikrai geri derliai, žemdirbiai nesuko galvos dėl šių medžiagų. Tačiau prieš 20–30 metų ūkiai labai rimtai laikėsi kalkinimo programų. Naudoti dolomitmilčiai, kurių sudėtyje yra apie 30 proc. magnio ir 70 proc. kalcio, pakankamai praturtindavo dirvą. Pakankamai sieros į dirvą patekdavo kartu su fosforo trąša – granuliuotu superfosfatu, liaudiškai dar vadinamu zuperiu, bei tuometinė intensyvi pramonė išmesdavo į atmosferą daug daugiau sieros, kuri su lietumi patekdavo į dirvą.

Jau daugiau kaip 15 metų laukai nebekalkinami, zuperis iš pasiūlos irgi dingo. Kasmet su derliumi, priklausomai nuo auginamos kultūros, išnešama apie 20–100 kg/ha magnio, panašiai ir kalcio. Ypatingas dėmesys magnio ir kalcio trūkumui turi būti skiriamas lengvesniuose ir rūgštesniuose dirvožemiuose. Su kiekvienu derliumi daugiau negu sugeba savaime atsistatyti išnešama ir svarbiausių mikroelementų: mangano, boro, cinko, vario, molibdeno, geležies ir kt. Mažėjant dirvoje šių augalams reikalingų medžiagų, kartu mažėja ir derliai, nors NPK trąšų normos lieka ir tos pačios. Intensyvesnės žemdirbystės ūkiuose tręšti tik NPK medžiagomis yra labai trumparegiška ir visiškai neekonomiška, nes taip kasmet vis labiau alinama dirva, o didesnės NPK normos kainuoja brangiau, negu papildomai naudojamos magnio, kalcio, sieros ar mikroelementų trąšos. Kita, labai didelė ir dažnai daroma klaida – trąšos į laukus beriamos per vėlai.

Žieminių kviečių pasėlį (kaip ir bet kokį kitą žiemkenčių pasėlį) rudenį azotu reikia tręšti tik tokia norma, kiek azoto bus sunaudota iki žiemojimo pradžios – visiems žiemkenčiams apie 20–40 kg/ha. Beveik visas rudenį nesunaudotas azotas iki pavasario išsiplauna – taip prarandami pinigai. Pavasarį išlikęs azotas būna užfiksuotas humuse arba dar nesuardytose organinėse liekanose. Šitas azotas augalus pradeda maitinti tik po 2–5 savaičių nuo vegetacijos pradžios.

Skirtingos azoto formos

Kadangi vegetacijos pradžioje žiemkenčiai startuoja neturėdami pakankamai azoto, labai svarbu kuo greičiau juos patręšti greitai veikiančiomis azoto trąšomis. Kol kas Lietuvos rinkoje yra siūlomas trijų formų azotas – amido (NH2), amonio (NH4) ir nitrato (NO3).

Augalai azotą ima beveik vien tik šaknimis iš dirvožemio, o pagrindinis jo šaltinis yra amonis ir azoto rūgšties druskos. Azotą imti jie gali amonio (NH4) ir nitratinio (NO3) azoto forma. Nitratinė forma būna dirvožemio tirpale, o amonio forma – dirvožemio absorbuota (užfiksuota humuse). Augalai iš dirvožemio tirpalo labai lengvai pasisavina ištirpusį nitratinį azotą, o dėl mažai judraus dirvožemio absorbuoto amoniakinio azoto augalams tenka konkuruoti. Todėl augalai daug greičiau įsisavina nitratinį azotą, o dirvoje esantis amoniakinis augalams tampa prieinamesnis tik po nitrifikacijos proceso, kai azotas virsta nitratiniu.

Pavasarį, kai dirvos temperatūra yra apie 5–8oC, amonio forma per 1–4 savaites virsta nitratine – pagrindine augalų įsisavinama forma. Amido forma tokiomis sąlygomis per 2–3 dienas tampa amonio forma ir per 1–4 savaites augalams prieinama nitratine forma. Tai reiškia, kad pavasarį pirmojo tręšimo azotu metu išbėrę tik amonio ir amido formų azoto trąšas, žiemkenčius priverčiame dar 1–4 savaites kentėti be azoto. Pirmajam tręšimui tinkamiausių trąšų sudėtyje būtinai turi būti nitratinio azoto.

Tręšiant vasarojų arba žiemkenčius antrąjį kartą, tai nebėra taip aktualu, nes įšilusioje per 10oC dirvoje azoto pasikeitimas vyksta daug greičiau, apie 7–10 dienų, o be to, ir trąšas išberti į dirvą galima reikiamu laiku, kad jos laiku būtų pradėtos įsisavinti.

Amonio salietra – labai tinkama trąša: jos sudėtyje yra 50 proc. nitratinio ir 50 proc. amonio formos azoto. Išberta į dirvą salietra jau po kelių dienų augalus maiti

na nitratu, kuris per 1–2 savaites išsiplauna, o per tą laiką amoniakinis azotas virsta nitratu ir pratęsia augalų mitybą. Pirmajam tręšimui tinkamos trąšos yra amonio salietra, kalcio amonio salietra, karbamido-amonio salietros tirpalas KAS, kalcio amonio salietra KAN bei NPK 16-16-16.

Lėtai veikiančios trąšos, kurios puikiai tinka vasariniams javams, cukriniams runkeliams ar vasariniams rapsams: karbamidas (tik amido forma), amonio sulfatas, amofosas (amonio forma) ar kitos amonio ar amido formas turinčios trąšos. Apie tai, kokios formos azotas – greitai ar lėtai veikiantis – yra kitose trąšose, informaciją privalo suteikti trąšų pardavėjas.

Fosforo trąšos neišsiplauna

Planuojant tręšimą fosforu, reikėtų atsiminti tris pagrindinius dalykus:

• 98–99 proc. išberto į dirvą fosforo neišsiplauna, todėl ir daugiau pasėlį patręšus fosforu, perteklių augalai pasiims kitais metais; 
• išbėrus fosforo trąšų į dirvą, augalai juo pradeda maitintis tik po 2–4 savaičių; 
• fosforas beveik 10 kartų reikalingesnis augalams dygimo metu ir ankstyvaisiais augimo tarpsniais, negu vegetacijos pabaigoje. Jei fosforo nepakanka ankstyvaisiais tarpsniais (pavyzdžiui, žieminiams kviečiams jis svarbiausias iki pirmojo bamblio pasirodymo), tai vėliau patręšus didelės reikšmės derliaus dydžiui jis nebeturės.

Dažniausiai daroma klaida tręšiant – fosforo trąšos išberiamos per vėlai. Tinkamiausias laikas tręšti fosforu yra prieš sėją arba sėjos metu. Žiemkenčiuose fosforo trūkumo požymius galima pastebėti pavasarį vegetacijos pradžioje: ant žieminių javų stiebo po apatiniu lapu atsiranda mėlynai violetinės dėmės. Rapsų lapai tampa daug tamsesni – violetinio atspalvio. Tokiais atvejais reikia suskubti patręšti pasėlį fosforu per lapus, tačiau tai veiksminga tik 2–5 dienas.

Kalio reikia intensyvaus augimo metu

Pagrindinė kalio funkcija yra kitų maisto medžiagų iš dirvožemio pristatymas augalui. Todėl nepakankamai patręšus kaliu, kitos maisto medžiagos veikia augalus labai neekonomiškai: į augalus jų patenka mažiau negu išberta, todėl jų reikia daugiau. Kalis dirvožemyje yra šiek tiek judresnis už fosforą: smėlio dirvose per metus jo išsiplauna apie 40–50 proc., molio dirvose jis neišsiplauna į gilesnius kaip 40–50 cm sluoksnius. Išbertos į dirvą kalio trąšos pradeda maitinti augalus tik po 1–3 savaičių, todėl lengvesniuose dirvožemiuose kaliu reikėtų tręšti maždaug per pusę rudenį ir pavasarį, o sunkesnėse, molio, viską galima atiduoti iš rudens. Augalams kalis yra reikalingiausias, kai pasėlis intensyviausiai augina masę, vėliau – kai augalai kaupia maisto medžiagas sėklose.

Bendrai azoto trąšų normai tiksliai nustatyti pakanka žinoti numatomą gauti derlių, priešsėlį, veislę. Tačiau tikslių fosforo ir kalio trąšų normų, žinant tik priešsėlį ir numatomą gauti derlių, nustatyti praktiškai neįmanoma. Norint išberti tikslias fosforo ir kalio trąšų normas, būtina žinoti šių medžiagų kiekį dirvoje.

Tręšimo rekomendacijos

Žiemkenčius rudenį reikia patręšti 20–50 (priklausomai nuo priešsėlio) kg/ha azoto norma, pagal dirvos tyrimus atiduoti visą fosforo normą ir dalį kalio. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, pirmąjį kartą tręšiama greitai veikiančiomis azoto trąšomis. Kartu arba iš karto po jų išberiamos trūkstamos kalio, sieros ir magnio normos. Pirmojo purškimo herbicidais metu atiduodama didesnioji dalis reikiamų mikroelementų. Tikrai nepakenks, pigiai kainuos ir padidins derlių azoto, magnio bei sieros trąšų įmaišymas į purkštuvą. Antrojo purškimo metu atiduodamas likęs mikroelementų kiekis, papildomai vėl pridedama azoto, magnio ir sieros. Jei pasėlį purškiate tik vieną kartą, visus mikroelementus atiduokite iš karto.

Lėtai veikiančios azoto trąšos puikiai tiks vasariniams augalams, kadangi kartu su sėja išbertos į dirvą jos atiteks augalams vėliau, būtent tada, kai ir bus reikalingos.