Lietuvoje kasmet pasėjama apie 2 800 ha lubinų. Vis daugiau auginama mėlynžiedžių lubinų, nes jie mažiau išrankūs negu geltonžiedžiai. Mėlynžiedžiai lubinai auga ir lengvose, ir vidutinėse, ir sunkesnėse dirvose. Geltonžiedžių lubinų auginimas baigia išnykti dėl jų padidinto jautrumo ligoms, ypač antraknozei.

Lubinai yra jautrūs kalcio pertekliui dirvoje, todėl reikia stengtis sėti juos į dirvas, kurių reakcija neviršija pH 6,0–6,8. Lubinai prastai auga per daug šlapiose dirvose ir ten, kur gruntinis vanduo yra aukštai. Stiprios liemeninės, giliai įsiskverbusios šaknys sugeba paimti vandenį iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, todėl lubinai pakenčia užsitęsusias sausras.

Baltažiedžiams lubinams reikia daugiau šilumos, o mėlynžiedžiai gali atlaikyti trumpalaikes šalnas iki –8°C. Tuo tarpu geltonžiedžiai ir baltažiedžiai ištveria tik – 4°C šalnas.

Lubinų rūšys skiriasi pagal grūdų subrendimo laiką. Mėlynžiedžių lubinų vegetacijos periodas yra trumpiausias, geltonžiedžių – ilgesnis, o baltažiedžių pats ilgiausias. Pastariesiems auginti parenkami šiltesni laukai bei geros dirvos ir šiltesni regionai. Ankstyvųjų mėlynžiedžių lubinų veislių vegetacijos periodas tęsiasi 120–130 dienų ir dažnai sutampa su žirnių derliaus nuėmimu.

Dirvožemyje kaupia azotą

Lubinai yra geri azoto kaupėjai dirvoje. Be to, stipri jų šaknų sistema pagerina dirvos struktūrą. Visų 3 lubinų rūšių augalai turi ilgą liemeninę šaknį, kuri sugeba paimti reikalingas maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Dalį dirvoje esančių augalams sunkiai prieinamų fosfatų lubinai sugeba paversti tirpiais, ir po jų pasėti augalai gali juos pasisavinti. Lubinai sėjomainoje laikomi vieni geriausių priešsėlių daugeliui kitų augalų.

Didžiausią reikšmę turi lubinų savybė fiksuoti laisvą oro azotą ir padaryti jį prieinamą po jų pasėtiems augalams. Lubinai padidina humuso ir kai kurių maisto medžiagų kiekį dirvoje, suaktyvina mikroorganizmų veiklą. Teigiamą lubinų įtaką jaučia ne tik po jų pasėti, bet ir visi sėjomainoje auginami augalai.

Ekologiniame ūkyje lubinai nepamainomi

Lubinai lengvose dirvose yra nepakeičiami augalai ekologinėje sėjomainoje. Jų paliktas biologinis azotas ekologinėje žemdirbystėje yra daug efektyvesnis negu įprastoje.

Geriausiai lubinų sukauptą azotą ir kitas maisto medžiagas pasisavina po jų pasėti žieminiai javai. Tuomet sukauptas azotas išplaunamas minimaliai. Jei numatoma po lubinų sėti vasarinius augalus, tuomet po derliaus nuėmimo reikėtų spėti pasėti greitai augančius tarpinius pasėlius, pavyzdžiui, facelijas, garstyčias ar aliejinius ridikus.

Šie augalai iki žiemos šalčių naudoja lubinų paliktas maisto medžiagas ir stabdo jų išsiplovimą į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Sušalusi jų antžeminė masė sudaro dirvos paviršiuje mulčio sluoksnį, kuris stabdo dirvos eroziją bei skatina mikroorganizmų veiklą. Pavasarį šis mulčio sluoksnis netrukdo priešsėjiniam dirvos dirbimui, nes augalų masė per žiemą pasidaro labai trapi ir neužkemša padargų.

Lubinai visiškai nepakenčia atsėliavimo. Mažiausias auginimo tarpas turi būti ketveri metai, tačiau dar geriau, jeigu lubinai į tą patį lauką galėtų grįžti po penkerių metų. Priešsėliui lubinai nekelia jokių ypatingų reikalavimų, tačiau geriausi priešsėliai yra javai ir kukurūzai. Reikėtų vengti sėti lubinus po daugiamečių žolių bei kitų ankštinių.

Azoto trąšų beveik nereikia

Numatant 4 t/ha lubinų grūdų derlių, pagrindiniam pasėlių tręšimui vidutinio derlingumo dirvose reikėtų skirti 40 kg/ha fosforo, 60 kg/ha kalio ir 20 kg/ha magnio trąšų. Lubinai gali pasisavinti ir sunkiai prieinamus fosforo junginius, todėl skirstant trąšas visoje sėjomainoje į tai reikia atsižvelgti.

Lubinams nereikia azoto trąšų, nes jos mažina biologinio azoto fiksaciją iš atmosferos – sumažėja ekonominė bei aplinką tausojanti lubinų auginimo reikšmė. Be to, mineralinės azoto trąšos lubinų pasėlyje skatina piktžolių augimą bei suvėlina grūdų brendimą.

Tręšti azoto trąšomis patartina nebent tada, kai lubinai sėjomainoje sėjami pirmą kartą ir jų sėkla nėra apvelta biologiškai aktyviomis bakterijomis. Tada vertėtų skirti 30–40 kg N/ha trūkstamam biologiniam azotui kompensuoti. Organines trąšas geriau skirti kitiems sėjomainoje auginamiems augalams.

Lubinams reikia mikroelementų: sieros, boro, molibdeno, vario, geležies ir mangano. Paprastai šių elementų dirvose būna užtektinai, todėl papildomai jais tręšti reikia tik išimtinais atvejais. Profilaktiškai lubinus tręšti mikroelementų tirpalais per lapus nepatartina. Purkšti reikia tik tada, kai pastebimi ryškūs vieno ar kito elemento trūkumo simptomai.

Dirvą dirbti iš rudens

Lengva dirva lubinams turi būti suarta rudenį, nes, ariant pavasarį, dažnai prarandama daug dirvos drėgmės. Jei vis dėlto tenka arti dirvą pavasarį, reikia stengtis arti kuo sekliau.

Svarbu priešsėjinio dirbimo metu nesupurenti dirvos per giliai, nes tuomet sėkla dažniausiai įterpiama giliau negu reikia. Kadangi lubinai paprastai sėjami lengvose dirvose, jų sėjai puikiai tinka kombinuotas agregatas, kuris vieno važiavimo metu paruošia dirvą ir įterpia sėklas. Taip sutaupomi ne tik brangūs degalai, bet ir laikas.

Sėti kuo anksčiau

Minimali lubinų sėklų dygimo temperatūra yra 3–4°C, todėl lubinus reikia sėti kuo anksčiau. Dažniausiai lubinų sėjos laiką lemia dirvos drėgmė. Kai tik dirva yra pakankamai pradžiūvusi, nieko nelaukiant reikia sėti.

Lubinai sėjami negiliai – 2–3 cm. Pasėti giliau, sunkiai dygsta, nes reikia iškelti į dirvos paviršių sėklaskiltes. Atstumai tarp eilučių yra tokie pat kaip ir visiems javams. Tik auginant lubinus ekologiškai, tarpus tarp eilučių reikėtų padidinti iki 40 cm, kad galima būtų purenant tarpueilius naikinti piktžoles.

Ne visuomet dirvoje yra pakankamai bakterijų, kurios apsigyvena ant lubinų šaknų ir fiksuoja laisvą oro azotą. Ypač jų trūksta ten, kur lubinai arba seradėlės niekada neaugo arba buvo auginami labai seniai (daugiau negu prieš 10 metų).

Ant seradėlių šaknų gyvena tos pačios, kaip ir ant lubinų, azotą fiksuojančios bakterijos Bradyrhizobium lupini. Ant žirnių ir pupų šaknų gyvena kitos rūšies bakterijos. Todėl sėjant lubinus į tokias dirvas yra naudinga jų sėklą apvelti šių bakterijų užkratu (nitraginu). Daugelio bandymų duomenys rodo, kad tokia priemonė gali padidinti lubinų grūdų derlių iki 30 proc., lyginant su neapdorota sėkla.

Piktžoles naikinti akėčiomis

Nenaudojant cheminių preparatų piktžolėms naikinti, efektyviausia priemonė yra sėjomaina. Parinkus tinkamą priešsėlį ir po sėjos panaudojus lengvas akėčias, lubinus galima išauginti be herbicidų. Vasaros pabaigoje sekliai nuskustos ir vėliau išdirbtos ražienos labai sumažina piktžolių kiekį, ypač daugiamečių, kurioms sunaikinti lubinuose nėra efektyvių cheminių priemonių.

Pasėliams akėti geriausiai tinka lengvos, su ilgais spyruokliuojančiais akėtvirbaliais akėčios. Prieš lubinų sudygimą galima pasėlį suakėti 2–3 kartus. Labai svarbu, kad lubinų sėkla nebūtų įterpta per sekliai (ne sekliau negu 3 cm gylyje). Sudygusius lubinų pasėlius galima akėti šiomis akėčiomis, kai augalai pasiekia 4–5 lapelių augimo tarpsnį.

Akėti reikia sausos dienos popietę, kada augalai mažiau jautrūs mechaniniams pažeidimams. Spyruoklinės akėčios ne itin tinka sunkesnėms dirvoms. Akėjant lubinų pasėlius, negalima važiuoti didesniu kaip 5–6 km/val. greičiu, nes greičiau važiuojant bus daug pažeistų bei išverstų augalų.

Specialiai lubinams skirtų herbicidų Lietuvoje ir kitose Europos šalys kol kas nėra registruota, tačiau kai kur yra leistini ir naudojami kitiems augalams skirti herbicidai. Vokietijoje prieš lubinų sudygimą naudojama 4 l/ha stompo SC. Vienaskiltėms piktžolėms naikinti leista naudoti 1 l/ha fizilado MAX. Panaudojus šį herbicidą, lubinų nerekomenduojama naudoti maistui.

Pavojingiausia liga – antraknozė

Laikantis agrotechnikos (sėjomaina, sėjos laikas, gylis, sėklos norma, beicavimas ir t. t.), daugelį lubinų veislių galima išauginti visai be cheminių augalų priemonių. Tačiau kai kurie metai pasitaiko palankūs lubinų ligoms plisti. Tada tenka naudoti fungicidus.

Antraknozė – tai bene pavojingiausia lubinų liga, kuri 1995 metais buvo labai išplitusi visoje Europoje ir padarė lubinų derliui didžiulių nuostolių. Ligos sukėlėjas – Coletorium lupini rūšies grybas – kilęs iš subtropinių kraštų, todėl mėgsta drėgną ir šiltą orą. Šios ligos išplitimas bei daroma žala labai priklauso nuo pasitaikiusių oro sąlygų. Jei orai sausi, antraknozė gali visiškai nepasireikšti, tačiau ilgiau užsistovėjus drėgnam orui, liga gali taip išplisti, kad lubinų derlius visai sunyksta.

Liga labiau puola geltonžiedžių ir baltažiedžių lubinų veisles, atsparesni – mėlynžiedžiai. Sukėlėjas plinta daugiausia per sėklą. Jis gali būti ir sėklos paviršiuje, ir viduje, po lukštu.

Pažeistų augalų stiebai žydėjimo metu pradeda suktis, lyg būtų pažeisti herbicidų. Lapkočiai nulinksta, lapai nuvysta. Ant išsilenkimo vietų atsiranda lyg išdegintos gilios dėmės nuo šviesiai raudonos iki oranžinės spalvos su rudais pakraščiais. Vėliau tipiškos dėmės pasirodo ant lubinų ankščių, kurios deformuojasi ir susiriečia. Ant sėklų ligos simptomai nepastebimi. Iš pažiūros sėklos atrodo sveikos, nors ant jų gali būti antraknozės sukėlėjų.

Kitos lubinų ligos – fuzariozė, pilkasis puvinys, miltligės, askochitozė bei kai kurios virusinės – pasireiškia rečiau ir ne visuomet padaro žalos derliui.

Iš kenkėjų dažniausi lubinų amarai. Jie atkeliavo iš Šiaurės Amerikos ir gana sparčiai pradėjo plisti Europoje. Lietuvoje kol kas jų nepastebėta.

Kai kuriais metais lubinų brendimui paspartinti gali būti naudojama pasėlių desikacija. Panaudojus 3,0 l/ha reglono, greičiau nudžiūsta žaliuojančių augalų dalys bei sustoja aktyvi vegetacija. Tuomet paspartėja sėklų brendimo procesai, sumažėja sėklų drėgmė. Desikacija dažniausiai naudojama, kai dėl drėgnų orų užsitęsia lubinų augimas.

Lubinai yra vertingi augalai, ir mūsų sąlygomis gali išauginti didelį kokybiškų grūdų derlių. Jų auginimą bei platesnį naudojimą verta atgaivinti. Tuo labiau, kad nuo šių metų už ankštinių augalų, tarp jų ir lubinų, pasėlius bus mokamos papildomos tiesioginės išmokos. Su viena vokiečių sėklininkystės firma jau susitarta dėl dviejų veislių saldžiųjų mėlynžiedžių lubinų sėklos atvežimo į Lietuvą. Sėklos bus paskirstytos sėklininkystės ūkiams dauginimui ir išbandymui.