Važiuojant iš Vilniaus į Varėną, netoli Valkininkų akis patraukia neįprasta plantacija – tvarkingomis sudvigubintomis eilėmis iš sniego styrančios maždaug pusantro metro aukščio vytelės. Prieš dvejus metus užsodinti plotai pirmąjį derlių užaugins dar po poros metų, o paskui savo šeimininkui pelną garantuotai neš dar 30–40 metų. Ekonominė šių augalų nauda prilyginama kviečių auginimui, skirtumas tik toks, kad „sėti“ prisireikia kartą per keturiasdešimt metų. Tai – greitai augantys gluosniai, ateities biokuras.

„Galbūt kada nors, kai visos dirvonuojančios mūsų šalies žemės bus apsodintos gluosniniais žilvičiais, vadinsime Lietuvą „žaliuoju Kuveitu“, – savo pradėtos veiklos perspektyvomis neabejoja UAB „Jūsų sodui“ vadovas Petras Basalykas, pirmuosius žingsnius šioje srityje žengęs prieš dvejus metus. Tiesa, apie žilvičių auginimą biokurui išgirdo gerokai anksčiau, o pirmąjį realų pavyzdį pamatė Lenkijoje, netoli Bialystoko, kur 11 ha šiltnamių turintis ūkininkas jiems apšildyti pradėjo auginti žilvičius.

Prieš dvejus metus P. Basalykas su kolegomis nuvažiavo į Švediją, apžiūrėjo ten įveistas žilvičių plantacijas, apsilankė institute, kuriame vykdoma gluosnių selekcija. Sudarę licencijavimo sutartį su gluosnių selekcijos firma, atsivežė į Lietuvą keturias veisles.

Žemė paruošiama iš anksto

Sodinamoji medžiaga matuojama metrais. Rykštės pagal standartus turi būti ne plonesnės negu 0,6 cm, o apačia (pagrindas) – 2,2 cm storio. Žemė būsimoms gluosnių plantacijoms buvo paruošta iš rudens, tad rykštes tereikėjo supjaustyti 20 cm ilgio gabaliukais ir susmaigstyti. Gegužės pradžioje dviejų hektarų plotą gluosniais apsodino Vilniaus rajone, Pagiriuose, ir 7 ha – Varėnos rajone, Dargužių kaime.

Sodinimas – nesudėtingas ir spartus darbas. Septynis hektarus 20 žmonių talka susmaigstė per dieną. Laukas buvo išdirbtas ir vagotuvu nužymėtos eilutės. Sodinama sudvigubintomis eilutėmis: 75 cm tarp eilučių, paskui pusantro metro tarpas ir vėl sudvigubintos eilutės. Gluosnių stiebeliai kaišiojamai kas 50–60 cm.

„Prigijo labai greitai, laistyti neprisireikė, nes buvo tinkami orai, – prisimena P. Basalykas. – Po pasodinimo svarbu suspėti po kokių dviejų trijų dienų, kol dar gluosniai nepradėję sprogti, nupurkšti lauką plataus veikimo spektro herbicidais, nes pirmaisiais metais gluosniai nepajėgia konkuruoti su piktžolėmis“.

Pasak P. Basalyko, žemę ruošti reikėtų pradėti prieš metus: nupurkšti raundapu, suarti, rudenį sukultivuoti, pavasarį dar kartą sukultivuoti. „Bet vis tiek pirmaisiais metais neapsieisite be ravėjimo, – patirtimi dalijasi augintojas. – Tarpueiliams galima pritaikyti vagotuvus. Antraisiais metais irgi tenka paravėti. Paskui gluosniai tankiai suauga, jų šakos užstoja saulę piktžolėms, o gausiai nukritę gluosnių lapai, tarsi natūralus mulčias, neleidžia dygti piktžolėms“.

Pirmųjų metų rudenį ar žiemą gluosniai nukerpami, kad labiau krūmytųsi. Nupjautus ūglius bendrovė „Jūsų sodui“ panaudojo dauginamajai medžiagai ruošti. „Licencijavimo sutartis gana sudėtinga. Už kiekvieną padaugintą ūgelį selekcininkams reikia sumokėti vieną eurocentą – apie 3,5 lietuviškų centų. Mes išduodame sertifikatus sodinamajai medžiagai, todėl ją įsigiję augintojai gali būti tikri dėl kokybės“, – sakė P. Basalykas.

Pagrindinės Lietuvoje auginamos švediškos gluosnių veislės: Gudrun (beje, ją labai mėgsta žvėrys), Tora, Tordis. Dargužių kaime gluosniai pasodinti skurdžioje žemėje (28 balų) ir specialiai netręšti: augintojai norėjo pasižiūrėti, kaip kuri veislė augo.

Gluosniams kenkia lapgraužiai, kai kurios veislės neatsparios rūdims, bet Lietuvoje nei ligų, nei kenkėjų kol kas nepastebėta.

Tręšti galima nuotekų dumblu

Po ketverių auginimo metų pjaunamas derlius (gluosniai pasiekia maždaug 5–6 metrų aukštį ir būna maždaug rankos storio). Tada trumpai nupjautą ražieną galima patręšti: nuotekų dumblu ar kitomis trąšomis.

„Tai, kad gluosnius galima tręšti nuotekų dumblu, vertinama kaip didelis privalumas, nes kasmet aštrėja problema, ką daryti su komunalinėmis nuotekomis, – sako P. Basalykas. – Švedijos komunalininkai pasirašo sutartis su gluosnių augintojais, pagal kurias pastariesiems moka už suteiktą paslaugą – galimybę likviduoti susikaupusias komunalines nuotekas. Tokiomis paslaugomis yra suinteresuoti ir mūsų šalies savivaldybių komunalininkai. Esu įsitikinęs, kad tai potencialios pajamos mūsų ūkininkams, juolab, kad ES reikalavimai nuotekų tvarkymui griežtėja“.

P. Basalykas prisimena vieno aplankyto Švedijos miestelio pavyzdį. Jame gyvena apie 4 000 gyventojų. 15 miestelio ūkininkų sukūrė kooperatyvą, paėmė iš valstybės kreditą, pastatė katilinę ir kiekvienas po 15–20 ha savo žemės skyrė gluosniams auginti. Užauginta mediena apšildomas visas miestelis, gluosnių plotai tręšiami miestelio nuotekų vandenimis. Miestelio katilinė visiškai automatizuota: transporteris tam tikru greičiu ima palaidas skiedras ir paduoda jas į pakurą.

Derliaus nuėmimas

Derlius imamas kas 3 metai, gluosniai pjaunami šaltuoju metu (nuo lapkričio iki balandžio). Derlius pjaunamas modifikuotais

kukurūzų kombainais, kurie iš karto susmulkina stiebus į skiedras. Skiedros pilamos galulaukėse į krūvas, o po to į specialius vilkikus-konteinerius. Žiemos metu peršalusi gluosnių mediena būna 50 proc. drėgnumo, todėl skiedros tiesiai iš lauko, nedžiovintos, vežamos į katilines. Kaip rodo kitų šalių praktika, ekonomiškai apsimoka vežti, jei iki katilinės yra ne daugiau kaip 100 km.

Vienas kombainas hektarą gluosnių nupjauna per 1,5 valandos. Kompaktiškoje teritorijoje 1 000 ha nuimti užtenka vieno kombaino. Dabar UAB „Jūsų sodui“ tariasi su savo partneriais Švedijoje „Agrobransle AB“ dėl specializuotų kombainų tiekimo Lietuvai. Po trejų metų, kai pirmosios gluosnių plantacijos duos derlių, Lietuvai pakaktų kelių tokių kombainų.

Gluosnių derlius sudaro maždaug 54–76 tonas medienos iš vieno hektaro. Perskaičiavus tai į hektaro metinio derlingumo vidurkį, augintojas galėtų tikėtis 18–20 tonų medienos kasmet. Dar galima skaičiuoti ir taip: 1 hektaras gluosnių kasmet „duoda“ apie 5 tonas akmens anglies, skaičiuojant, kad kertama kas treji metai. Toks biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai 1 000 Lt pajamų iš vieno hektaro. Atskaičiavus žemės paruošimo, priežiūros, derliaus nuėmimo ir transportavimo išlaidas, kasmetinis pelnas siektų 800 litų.

Kiek kainuoja gluosnių plantacijos įveisimas

Vienam hektarui apsodinti reikia apie 15 000 sodinukų, kurių kiekvienas kainuoja 0,18 Lt, tad iš viso – 2 700 Lt hektarui. Dar beveik tūkstantį litų reikia skirti žemės paruošimui, trąšoms ir herbicidams. Augintojai gali tikėtis iki 100 proc. kompensacijos už gluosnių sodinamąją medžiagą ir pasodinimo išlaidas (pagal Kaimo rėmimo programos priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“). Tai sudarytų apie 4,5 tūkst. litų, bet gluosnių auginimo skatinimo priemones reikia tobulinti.

Gluosniai priskiriami trumpos apyvartos želdiniams, todėl nekompensuojamos prarastosios pajamos ir priežiūros darbų kaštai. Ketinantiems apsodinti ne žemės ūkio paskirties žemę parama bus teikiama pagal Bendrojo programavimo dokumento priemonę „Miškų ūkio plėtra“. Leidimus apželdinti žemę gluosniais išduoda teritoriniai Žemėtvarkos skyriai. „Įveisiantiems miškus penkerius metus kompensuojami priežiūros darbai, o pasodinusiems savo žemėje gluosnius – ne, – nuoskaudas išsakė P. Basalykas. – Juk keičiasi žemės statusas, tad reikėtų išmokų kaip išeinantiems iš žemės ūkio gamybos“.

Augintojas norėtų, kad žemės statusas nesikeistų, juolab, kad po gluosnių plantacijos eksploatacijos grįžti prie žemės ūkio veiklos tuose plotuose nėra labai sudėtinga. Nusprendus daugiau gluosnių nebeauginti, jie paskutinį kartą nupjaunami. Kai nupjauta ražiena kitą pavasarį atželia ir ūgliai pasiekia 40–50 cm aukštį, nupurškiama raundapu. Gluosnių šaknys apmiršta, tuomet melioraciniu plūgu galima tiksliai palei augalų eilę išarti, išrinkti šaknis (jos, beje, nėra labai galingos) ir jas sudeginti. Toks būdas kainuotų pakankamai brangiai – apie 1 000 Lt/ha.

Yra paprastesnis būdas: sužėlusi ražiena nupurškiama raundapu, gluosniai apmiršta, likę neaukšti ir gana minkšti kelmeliai per vasarą kokius 3–4 kartus sulėkščiuojami, o rudenį į tą plotą sėjami žiemkenčiai. Žemė būna pailsėjusi, įtręšta. Kitąmet žiemkenčiai nupjaunami ir dar kartą pasėjami. Taip per dvejus metus galutinai sugrįžtama į žemės ūkį.

Kurs gluosnių augintojų asociaciją

Petras Basalykas tikisi, kad šiemet Lietuvoje gluosnių plotai pasieks 100 ha. „Manau, kad reikia sukurti gluosnių augintojų asociaciją arba augintojų grupes pagal rajonus ar apskritis, kad galėtume palaikyti vieningą kainą ir dirbti lobistinį darbą, – planuoja P. Basalykas. – Kol kas mes stengiamės kuo plačiau pagarsinti šį naują perspektyvų verslą ir esame parengę kitų šalių (Švedijos, Anglijos, JAV) augintojų patirtimi paremtą agrotechniką“.

Lietuvoje mediena kūrenamų katilinių yra beveik kiekviename miestelyje, kasmet yra rekonstruojamos ar statomos naujos biokuro katilinės. Tokių, stambesnių negu 0,5 MW pajėgumo, katilinių šalyje jau veikia apie 70. Kuras tik brangs, augintojai tikrai neturėtų baimintis, kad nebus kur dėti užaugintos produkcijos.

Gluosnių paklausa didės ir įgyvendinant ES reikalavimus, kad vietinis kuras iki 2010 m. sudarytų apie 10–12 procentų viso sunaudojamo kuro. Gluosnių auginimas pagerintų globalią ekologinę situaciją pasaulyje: per 3 augimo metus gluosniai pagamina maždaug tiek deguonies, kiek sueikvojama juos deginant. Gaminant šilumą atmosfera nėra apkraunama papildomomis, šiltnamio efektą skatinančiomis, dujomis. „Valstybė turėtų tai remti, galvodama apie ateitį“, – įsitikinęs P. Basalykas.

Gluosnių auginimas – tik viena iš daugelio UAB „Jūsų sodai“ veiklos krypčių. Keturiolika metų dirbanti bendrovė projektuoja ir įrengia želdynus, prekiauja sėklomis, daigais, rulonine veja, gėlėmis, dekoratyviniais augalais, vazonais, augina šilauoges ir rožes. Tam, kad beveik 30 nuolatinių bendrovės darbuotojų darbo turėtų ištisus metus, imamasi kuo platesnės veiklos. Žiemos metu pinami Advento vainikai, auginamos raktažolės, ruošiama gluosnių dauginamoji medžiaga.