ES bendroji žemės ūkio politika vis labiau atkreipia dėmesį į maisto kokybę, vartotojų sveikatą, gyvulių gerovę, biologinę įvairovę, tradicinio kaimo kraštovaizdį, aplinkos išteklius, ieško būdų, kaip išsaugoti šeimos ūkius, kaimo materialųjį paveldą ir tradicijas.

Lietuvai tapus ES nare, žemės ūkio gamybai, kuri imsis papildomos funkcijos – saugoti aplinką, skiriama nemaža struktūrinių fondų parama – 214,8, mln. Lt per 2004–2006 m.

Lietuvoje labiausiai paplitusi ekologinė žemdirbystė (nuo 1993 m.). Tai lėmė palanki ekologinė situacija, valstybės parama, auganti ekologinių produktų paklausa, sertifikavimo įmonės ,,Ekoagros“ tarptautinis pripažinimas, neribojama kvotomis gamyba. Dėl to daugėja ekologinės gamybos sertifikatus turinčių ūkių – 2004 m. jų buvo 1 179 (62 proc. daugiau negu 2003 m.).

Ūkiai, plėtojantys žemės ūkio verslą ir besirūpinantys saugia aplinka, patiria tam tikrų nuostolių, nes išaugus visoms gamybos sąnaudoms, gamybos apimtys atitinkamai nepadidėja. Todėl labai svarbu įvertinti, ar numatomų programų finansavimas padengia sumažėjusias gamintojo pajamas, ar skatina jų plėtrą, kokios gali būti šių priemonių įgyvendinimo ekonominės ir socialinės pasekmės žemdirbiams.

Ekologinio ūkininkavimo perspektyvos mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse

Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV) įsikūrę kaimo gyventojai daugiausia verčiasi žemės ūkiu, nors jis mažai pelningas. Geografinė padėtis MPŪV pakankamai gera, kraštovaizdžiai gražūs, todėl naujas kompleksinis požiūris į kaimo plėtrą būtų tinkamas pagrindas ekonominei veiklai restruktūrizuoti, rekreacijos bei turizmo verslui plėtoti.

Tokiose vietovėse vyrauja smulkūs ir vidutinio dydžio ūkiai, ekstensyvaus pobūdžio mišri gamyba. Žemės ūkio intensyvinimas nederlingose, ypač kalvotose vietovėse, didinant tręšimo, pesticidų normas, būtų neefektyvus, pakenktų gyvūnijai ir aplinkai. Šių vietovių žemdirbiai daugiausia vyresnio amžiaus, jų gamybos mastai nedideli, o mažos produkcijos supirkimo kainos neužtikrina pakankamai lėšų pragyvenimui ir/ar pažangesniam ūkininkavimui.

Siekiant suderinti žemės ūkio veikla užsiimančių žmonių ekonominius poreikius, išsaugoti gamtines ekosistemas, tradicijas bei gyvenimo būdą kaimo vietovėse, siūloma orientuotis į ekologinį, aplinką saugantį ūkininkavimą.

Ekologiniame žemės ūkyje nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičia natūralios organinės ir mineralinės medžiagos. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta specialiomis sėjomainomis, naudojamos ūkyje sukauptos organinės trąšos (augalų liekanos, gyvulių mėšlas, ankštiniai augalai, žalioji trąša), kenkėjai, ligos ir piktžolės įveikiamos be chemijos, palaikant įvairių augalų rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje. Ekologiško ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apykaitos ciklo, kuriame augalininkystės produkcijos gamybos pagrindas yra dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas.

Ekologiniai ūkiai privalo laikytis griežtų taisyklių (ES reglamentas 2092/91). Ribojant trąšų ir cheminių augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų bei augimo skatinimo priemonių naudojimą augalininkystėje, gaunamas mažesnis derlius, tad mažesnis ir pelnas. Ekologinės žemdirbystės programos dalyviams už kultivuojamos žemės plotą mokamos pagal augalų rūšis diferencijuotos kompensacijos. Kompensacijų dydį lemia grynųjų pajamų netektis dėl sumažėjusių produkcijos apimčių. Parama ekologiniams ūkiams sumažina didelius pelno skirtumus tarp skirtingo ūkininkavimo tipo ūkių. Kompensacijos mokamos tik už patvirtintą lauką ar jo dalį, kurio vietos kitais metais pakeisti negalima.

Bendrasis pelnas MPŪV 1 ha žemės ūkio naudmenų skirtingos specializacijos ūkiuose skiriasi iki 5 kartų, tačiau kai ekologiniam ūkininkavimui teikiama parama, šis skirtumas gerokai sumažėja ir nebesiekia nė 2 kartų. Parama ekologiniams ūkiams pagerina visų tipų ūkių finansinę padėtį, bet daugiausiai lėšų gauna tie, kurie augina didesnius javų plotus. Tokiuose ūkiuose parama ekologiniam ūkininkavimui sudaro apie 70–75 proc. visos gaunamos paramos, tuo tarpu pienininkystės-galvijų auginimo ūkiuose – 33 proc.

Ūkio optimizavimo modelis

Paramos dydį ekologiniams ūkiams lemia jų specializacija, tačiau didžiausią pelną ne visuomet gauna tie ūkiai, kurie gauna ir didžiausią paramą. Ūkio pelnui didelę įtaką turi ekologinių produktų rinkos kainos. Deja, šiuo metu jos nedidelės dėl žemos vartotojų perkamosios galios, nepakankamo dėmesio maisto kokybei ir jo naudos sveikatai, dėl reklamos stokos.

Norint įvertinti visus veiksnius ir ieškant pelningiausios ūkio gamybos krypties, patikimiausia naudotis ūkio gamybos optimizavimo modeliu. Taip nustatomas ne tik ūkio pelnas, bet ir racionali pasėlių ir gyvulių struktūra (kai apsirūpinama savos gamybos pašarais), darbo jėgos poreikis, organinių trąšų balansas pagal laikomų gyvulių rūšį ir skaičių. Palankiausiai gamybos sąlygos klostosi mišriuose ekologiniuose ūkiuose, kai augalininkystė derinama su gyvulių auginimu. Jei ūkyje gyvulių nelaikoma arba laikoma tiek, kad ekologinio mėšlo neužtenka ir jį tenka pirkti, tuomet ūkių pelnas sumažėja iki 35 proc. Ekologinę žemdirbystę plėtojant didesnėje teritorijoje, pvz., visoje seniūnijoje, apsirūpinti organinėmis trąšomis problemų nekiltų, būtų daug palankesnės sąlygos kooperacijai ir tarpusavio mainams.

Taikant gamybos optimizavimo modelį, galima surasti prognozinį žemės ūkio gamybos variantą, apskaičiuoti ekologinės gamybos vidutinį ūkio dydį pagal norimą gauti pelną (grynųjų piniginių pajamų) ir gamybos rentabilumo lygį.

LAEI skaičiavimais, norint per metus vidutiniškai gauti 20 tūkst. Lt grynųjų piniginių pajamų (kartu su tiesioginėmis išmokomis, parama MPŪV ir ekologiniams ūkiams), reikėtų turėti apie 24 ha mišrios gamybos ekologinį ūkį, kuriame dirbtų du žmonės. Tokios pajamos tenkintų vidutinės 3 asmenų šeimos poreikius, ūkio rentabilumas siektų 8 proc. Jei grūdai pašarams ūkyje būtų ne auginami, o perkami, tuomet 20 tūkst. Lt grynųjų piniginių pajamų (su parama) būtų galima gauti ūkininkaujant 15 ha (30–40 proc. mažesniame) ūkyje. Šeima, norėdama pragyventi, tradicinę gamybą turėtų derinti su daugiau rankų darbo reikalaujančiu vaistinių bei prieskoninių augalų ar uogų verslu.

Keičiantis materialinių, darbo išteklių ir ekologinių produktų rinkos kainoms, aptarta ūkių ekonominė padėtis taip pat gali kisti, tačiau duomenys apie ekologinių produktų kainas ir jų paklausą kitose ES šalyse liudija, kad ekologinių ūkių plėtra yra perspektyvi.

Taigi remiama ekologinė žemdirbystė 10–24 ha dydžio ūkiuose leidžia gauti pakankamai pajamų vidutinei šeimai pragyventi. Ekologinės žemdirbystės plėtra didesnėse teritorijose būtų perspektyvi, jei pavyktų išsspręsti ne tik gamybos, bet ir realizavimo, perdirbimo bei kitus rinkodaros klausimus kooperacijos pagrindais. Patraukliose vietovėse ekologinis ūkininkavimas itin gerai dera su kaimo turizmo paslaugomis. Derinant turizmą su ekologine žemdirbyste, išaugtų paklausa vietoje (ūkyje, seniūnijoje) gaminamiems produktams, teikiamoms paslaugoms. Kaimo turizmas ekologinės žemdirbystės vietovėse išplečia ir turizmo paslaugų asortimentą, skatina kitų verslų plėtojimą, taip kuriamos naujos darbo vietos ir papildomos pajamos vietiniams kaimo gyventojams.

Darbuotojų pajamos

Darbuotojo (dirbančio visą darbo dieną) grynosios piniginės pajamos dėl paramos ekologiniam ūkiui padidėja nuo 1/3 iki 4 kartų. Daugiausiai grynųjų pajamų darbuotojas gali gauti, jei dirba kiaulių ir mišrios gamybos (pieno, daržovių, kiaulių) ūkyje. Kiek mažesnės darbuotojo pajamos pienininkystės-galvijų ir pačios mažiausios – pienininkystės-daržovių auginimo ūkiuose (lyginami vienodi 25 ha dydžio ūkiai). Auginant netradicinius augalus, pvz., vaistines ramunes, panašių pajamų galima gauti (kartu su išmokomis) ūkininkaujant 3–4 kartus mažesniame ūkyje.

Apie kitas agroaplinkosaugos programas skaitykite kitame numeryje