Eglių voratinklinės erkės

Eglių voratinklinės erkės (Oligonychus ununguis Jac.) kenkia daugeliui spygliuočių – eglėms, pušims, kadagiams, puskiparisiams, taip pat ir tujoms. Daugiau žalos padaro medelynuose bei miestų ir gyvenviečių želdiniuose augantiems medžiams.

Erkės gelsvai žalios arba pilkšvos, smulkios (apie 0,3 mm ilgio). Suaugusios erkės ir jų lervos gyvena ir maitinasi ant tujų žvyniškų spyglių, čiulpdamos sultis. Čiulpimo vietose atsiranda gelsvos taško pavidalo mozaikiškos dėmelės. Jei pakenkta daug, spygliai gelsta, o vėliau ruduoja, erkės juos apraizgo plonu voratinkliuku. Labiausiai nukenčia atvirose, sausose vietose augančios tujos, nes erkės mėgsta sausą ir šiltą orą.

Erkių kiaušinėliai žiemoja ant jaunų šakelių prie pumpurų ar spyglių pagrindų. Iš kiaušinėlių erkės ritasi nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Per vasarą išsivysto 4–5 erkių generacijos. Vienos generacijos vystymasis trunka 15–25 dienas. Rudeniop populiacijos gausumas mažėja. Žiemojančius kiaušinėlius erkės pradeda dėti rugpjūčio antroje pusėje ir deda iki vėlyvo rudens.

Apsauga. Sukurti kuo palankesnes augimo sąlygas tujoms: pakankamai jas patręšti, mulčiuoti pomedžius, laistyti, sausrų metu augalus apipurkšti vandeniu. Masinio erkių antplūdžio atvejais purkšti akaricidais. (karate 5EC 0,05 proc. ir kt.).

Tujiniai skydamariai

Tujiniai skydamariai (Parthenolecanium fletcheri Ckll.) apninka tujų šakeles, o kartais ir spyglius. Jų patelės gyvena po gelsvai rudos spalvos, 2,5–3,5 mm skersmens stipriai prie augalo pritvirtintu rutulišku skydeliu. Minta čiulpdamos augalo sultis. Skydamarių patelių gausiai išskiriamos cukringos, lipnios išmatos tampa mitybos terpe augalus bjaurojantiems suodgrybiams.

Patelės gegužės–birželio mėnesiais po skydeliu sudeda iki 3 tūkstančių kiaušinėlių. Išsiritusios lervutės tik kitą pavasarį stabiliai prisitvirtinusios prie šakelių suformuoja tipišką skydelį. Skydamarių apnikti augalai skursta, silpniau auga, suodgrybių apnašas trukdo maisto medžiagų asimiliacijai.

Apsauga. Pastebėję jaunas lervas (tai būna liepos pradžioje), augalus nupurkškite insekticidais.

Tujų amarai

Tujų amarai (Cinara juniperina Mordv.) aptinkami ant dvejų–trejų metų amžiaus tujų šakelių. Jie sudaro ištisas kolonijas. Suaugę amarai būna 2,5–3 mm ilgio, pilkšvai rudi, su balzganu negausiu vaškiniu apnašu ant nugarėlės. Ši rūšis yra nemigruojanti ir vystosi tik ant tujų. Labiausiai pakenktos šakelės pagelsta ir nubyra.

Apsauga. Jei amarų gausu, purkškite insekticidais.

Šakučių džiūvimas

Šakučių džiūvimą sukelia tujinė kabatina (Kabatina thujae Schneider and Arx). Šis grybas sukelia tujų, puskiparisių ir kiparisų šakučių džiūvimą, bet labiausiai nukenčia vakarinės tujos (Thuja occidentalis). Jauni augaliukai gali likti visai pliki (be šakučių), o senesnių – gelsta ir ruduoja šakutės nuo viršūnių. Didesni augalai nuo šios ligos žūsta retai, bet jų dekoratyvumas labai nukenčia . Panašiai atrodo apšalę arba per tankiai vienas prie kito susodinti augalai, kai jiems trūksta šviesos. Tačiau ant tokių, nuo nepalankių augimo sąlygų nudžiūvusių šakučių nebūna grybo vaisiakūnių.

Ant grybo kabatina sukeltos ligos nudžiovintų šakučių pagrindų išsivysto acervuliai (grybo vaisiakūniai), kurie iš pradžių būna po epidermiu, o vėliau jį praplėšia ir atrodo kaip iš po epidermio išlindę 0,5–1,5 mm skersmens juodi spuogeliai. Iš šių vaisiakūnių išbyrėjusiomis sporomis (konidijomis) ir plinta grybas.

Apsauga. Įtarę, kad medeliai serga šia liga, nuo gegužės vidurio pradėkite juos purkšti bordo mišiniu. Per vegetacijos periodą reikėtų purkšti ne mažiau kaip tris kartus. Jokiu būdu neimkite dauginimui šakučių nuo nesveikų augalų.

Fitoftorozė

Fitoftorozės sukėlėjai – Phytophthora genties grybai. Kelios fitoftora genties grybų rūšys gana sparčiai plinta ir yra pavojingos ir kai kurių rūšių lapuočiams, ir daugeliui spygliuočių medžių bei krūmų.

Dalis visai jaunų augaliukų gana greitai nuo šios ligos žūva, o didesni ir senesni medžiai ima blogiau augti, jų šakutės ruduoja (pirmiausia esančios arčiau pagrindo). Dažnai džiūsta ne visa šakutė tolygiai, o pradeda ruduoti vienas kuris jos kraštas.

Dauguma šios genties grybų kenkia šaknims, vėliau stiebu kyla aukštyn. Tokį augalą išrovus matyti, kad jo šaknys daug mažesnės ir silpnesnės, negu turėtų būti. Stiebo apačioje ar keliolika centimetrų aukščiau įstrižai perpjovus stiebą matyti parudavusi mediena. Riba tarp sveikos ir negyvos medienos aiškiai matoma.

Grybas gali kelerius metus išlikti gyvas be augalo, būdamas žemėje. Jam vystytis reikia gana aukštos temperatūros (optimali – apie 25oC). Žemesnėje temperatūroje (žemiau kaip 15oC) grybo vystymasis sulėtėja, o šaltomis žiemomis jis gali ir visai iššalti.

Apsauga. Sergančius augalus išrauti ir sunaikinti (geriausia sudeginti), o dirvą, kur jie augo (ir plotą aplink) laistyti fungicido (tinka previcur 607 SL 0,15 proc.) tirpalu.

Visos apsaugos priemonės yra tik profilaktinės, nes apsikrėtusių augalų paprastai išgydyti nepavyksta. Ūglius dauginimui reikia imti tik nuo visai sveikų augalų. Kadangi grybo sporos dirvoje išlieka gyvybingos gana ilgai, patartina nesodinti greitai tujų ten, kur augo sergantys medžiai, arba pakeisti žemę. Persodindami jaunus augaliukus, jų šaknis kokias 15 minučių pamirkykite ryškiai rausvame kalio permanganato tirpale.