Kiekvieną mėnesį – pusantro šimto tonų raugintų kopūstų. Tokiais tempais verda darbas ūkininko Algimanto Vaupšo ūkyje. Verta pamatyti kopūstų rauginimo cechuose plušančius darbuotojus – neįtikėtiną spartą ir įgudusių judesių tikslumą sunku įsivaizduoti. Tempą ir nuotaiką palaiko ritminga muzika. Vienoje patalpoje kopūstai pjaustomi ir grūdami, kitoje dedami į statinaites ir paslegiami sunkiais akmenimis, trečioje rūgsta, ketvirtoje – sveriami ir fasuojami į maišelius. Beveik visas darbas atliekamas rankomis – tai, pasak ūkininko, tik padidina raugintų kopūstų vertę.

Kelmės rajono Užvenčio miestelyje Algimantas Vaupšas apsigyveno prieš septyniolika metų. Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakulteto absolventas dirbo tuometiniame tarybiniame ūkyje mašinų garažo vedėju, vėliau eksploatacijos inžinieriumi, paskui tiekėju. Ūkiui persiorganizavus į bendrovę, pradėjo supirkinėti daržoves ir veždavo jas parduoti į Rusiją. „Man labai patinka prekiauti“, – prisipažįsta Algimantas, prekybininko gyslelę savyje užčiuopęs dar vaikystėje, kai su savo močiute sėdėdavo garsiajame Žagarės turguje.

Kelionių į Rusiją metas

Iš pradžių į Rusiją gabeno šviežius kopūstus, bulves, obuolius. Paskui pamatė, kad Rusijoje labai paklausūs rauginti kopūstai, o nestandartinių kopūstų galvų, tinkamų rauginti, visuomet būdavo labai daug. Taip prieš dešimtmetį į Rusiją iškeliavo pirmoji raugintų kopūstų siunta. „Iš pradžių negailėdavau kmynų kopūstams pagardinti, o rusams tai nelabai patiko, mat kenkia vyriškumui – prisiminęs šypteli Algimantas. – Kmynų sumažinome – ir prekyba ėjo kuo puikiausiai”.

O kiek nuotykių tais laikais patirta... Algimantas juos pasakotų valandų valandas: „Vežiau du furgonus kopūstų, karštis 25oC. O muitinėje kažkoks popierėlis užkliuvo ir niekaip neišmuitinu. Siuntinėjau popieriukus pirmyn atgal dvi savaites. Pagaliau pradariau forgoną ir vos nenuvirtau – visi kopūstai pamėlę, sušutę. Teko bobutes samdytis, perrinko visus tuos kopūstus, nuėmė viršutinius lapus. Prasiknisau pusantro mėnesio tada, bet su nuostoliu namo negrįžau. Dar spėjau mašiną svogūnų iš Kazachstano parduoti ir bulvių dvi mašinas. O vieną kartą visą savaitę teko stovėti tokioje muitinėje, kur nei kavinukės, nei kioskelio jokio nebuvo. Tada pasidžiaugiau, kad ne bulves vežiau, o kopūstus – atsinešu į kabiną ir graužiu sau“.

Net įvaizdį Algimantas buvo pasirinkęs tokį, koks muitininkams labiau patikdavo. „Užsimesdavau vatinukę šimtasiūlę, kelnes treningines keliukais iššokusiais, ausinę kepurę užsimaukšlindavau, barzdos nesiskusdavau, visas apskuręs – prie tokio pernelyg nesikabinėdavo“, – gudrybes dėsto Algimantas.

Vienas įdomiausių sandorių, kai pusantros tonos kopūstų sėklos Nižnij Novgorode išmainė į arklių pasagas. „Visą Lietuvą aprūpinau pasagomis, mat pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo buvo pranašaujamas arklių auginimo bumas, o pasagų trūko. Dar ir dabar turiu į pasagas sukamų varžtelių už kokį 50 tūkst. rublių, – sako Algimantas.

Ūkininkauti pradėjo nuo keturių hektarų

Išbandęs įvairius savo veiklos įforminimo būdus, Algimantas Vaupšas suprato, kad pati palankiausia mokesčių sistema yra ūkininkams. Tada 1996 m. nusipirko pirmuosius keturis hektarus žemės ir įregistravo ūkininko ūkį. Dabar dirba apie 200 ha žemės.

Ūkininko biuras, daržovių saugyklos ir rauginimo cechai įrengti pastatuose, nupirktuose iš bankrutavusios Užvenčio žemės ūkio bendrovės. Praėjusio šimtmečio pradžioje toje vietoje buvo dvarininkų Smilgevičių dvaras, turėjęs garsią krašte spirito varyklą. Apie naminukės legalizavimo metą pasvajoja ir Algimantas, jau spėjęs daugybę žmonių pavaišinti švelniomis „kleboniškomis“ ir aštriomis pipirinėmis „kvietrugių sultimis“. „Už kelių kilometrų nuo dabartinės savo sodybos gražią fazendą nusipirkau prie upės. Ten įrengsiu keturis tvenkinius, gal kaimo turizmu sugalvosiu verstis“, – apie planus prasitaria Algimantas.

Ūkyje dirba 45 nuolatiniai darbuotojai. Visus svarbiausius reikalus Algimantas sprendžia su savo pavaduotoju Edmundu Skėriu. „Įstojimo į ES praktiškai nepajutau, matau tik pliusą – neliko muitinių. Aišku, konkurencija šiek tiek sustiprėjo. Jau lenkų kalbą baigiu išmokti, – šypteli ūkininkas, kalbantis dar rusiškai ir vokiškai, o komunikabilumą laikantis vienu stipriausių kozirių versle. – Stengiuosi su savo partneriais kuo labiau susidraugauti, visada pasiteirauju, kaip gyvena žmona, vaikai, kaip klostosi reikalai. Tiesiog nemoku kalbėtis oficialiai“. Beje, Algimantas yra Verslininkų sąjungos narys, apdovanotas už sėkmingą verslo plėtrą.

Nuo agurkų iki krapų

Savo ūkyje Algimantas Vaupšas augina bulves, morkas, kopūstus, burokėlius, agurkus, svogūnus, petražoles (lapines ir šaknines), krienus, krapus. Veisles dažnai keičia, agrotechniką tobulina remdamasis savo patirtimi. Pernai agurkams (turėjo jų 10 ha) buvo labai prasti metai – derliaus praktiškai nebuvo. „Pasėjome ir kukurūzų kulisus – niekas negelbėjo: jau pavasarį, tik pradėję dygti, nuo šalčio parudavo ir atgal į žemę sulindo“, – prisimena ūkininkas, agurkų rauginimui užsiauginęs tik šiltnamyje.

Užpernai, kai visoje Lietuvoje buvo kopūstų perprodukcija, ir Algimantas priaugino jų per 3 000 tonų. „Viską gražiausiai pardaviau, bet bendraudamas su prekybininkais turėjau būti žemesnis už žolę, - juokiasi ūkininkas. – Pernai Lietuvoje per daug bulvių, daugelis dejuoja, kad nėra kur jų kišti. Prikasiau jų 400 tonų ir jau baigiu parduoti. Padėsiu dar ir kitiems ūkininkams jas realizuoti“.

Pernai rudenį taip prilijo, kad tarp kopūstų antys plaukiojo. Trys traktoriai traukė vieną priekabą. „Galingų traktorių skolinausi iš ŽŪKB „Kretuvos agroservisas“. Užsispyriau – ir visą derlių šiaip ne taip nuėmėme“, – tokio šlapio rudens neprisimena ūkininkas.

A. Vaupšas pats užsiaugina kopūstų sėklą ir daigus, o užaugintas kopūstų galvas laiko kaupuose. Pasak jo, tai laiko patikrintas, pigus ir patikimas būdas išlaikyti kopūstus kvapnius ir šviežius.

Kopūstus raugia kaip namie

Kopūstus ir agurkus raugia pagal kaimišką, iš savo vaikystės atsineštą receptą, be jokių konservantų. „Akmenukas, dangčiukas, statinikė – viskas kaip namie. Iš pradžių į medines statines dėdavau, bet jos nė vieno sezono neatlaikydavo. Tad dabar raugiu plastmasinėse, – paprastą technologiją aiškina Algimantas. – Skonis priklauso ir nuo kopūstų veislės – vieni saldesni, kiti rūgštesni būna“. Dalyvaudamas žemės ūkio parodose užsienyje, parodo nufilmuotą visą kopūstų gamybos procesą. Paprastai lankytojai žiūri labai nustebę ir susidomėję, o kopūstai iškart vertingesni pasidaro – juk rankų darbas.

Pirmą kartą į parodą Vokietijoje su raugintais kopūstais Algimantas išsiruošė prieš trejus metus. „Kai kas šaipėsi – mat ką sugalvojo vežti. Nepatikėsite – parodoje tai buvo lankomiausias stendas. Dailiai po puskilogramį supakuoti kopūsčiukai, pastatytos dvi taurelės su užrašu „Kvietrugių sultys“ (kitaip tariant, naminukė) pritraukė daugybę ragautojų, – savo išradingumu džiaugiasi Algimantas. – Kilogramą kopūstų pardaviau po 2 eurus. Ketvirtąją parodos dieną jau stovėjau tuščias. Dabar nuolat tiekiu produkciją į Vokietiją”.

Netrukus ūkyje bus pastatytas krienų (jų jau pasodinta apie 7 ha) perdirbimo cechas, tada produkcijos asortimentas dar išsiplės.

Su žmona Irma, dirbančia Užvenčio kultūros namų direktore, ir ketverių metų sūnumi Adomu Algimantas Vaupšas gyvena naujoje, puikiai prižiūrimoje sodyboje. Ant pernai antrąją vietą Kelmės r. „Metų ūkio“ konkurse užėmusio ūkininko darbo stalo guli atversta „Konservavimo enciklopedija“.