Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga (LŠŪS) nėra patenkinta savo šiandienine padėtimi, todėl bando atkreipti valdžios dėmesį į savo problemas ir, pasak jų atstovų, vis labiau įsitvirtinti į stambius ūkius besiorientuojančioje Lietuvoje.

Kas yra šeimos ūkis

LŠŪS vienija apie 3 tūkstančius smulkių ir vidutinių ūkių (nuo 3 iki 150 ha), o išskirtinis šių ūkių bruožas būtų tas, kad juose ūkininkauja šeimos nariai, o samdomi žmonės gali nudirbti ne daugiau kaip trečdalį visų darbų. Tokį šeimos ūkio apibrėžimą yra pasirinkusi pati LŠŪS. Tuo tarpu Statistikos departamento žemės ūkio ir aplinkosaugos statistikos skyriaus vedėja Aniceta Šapolienė „Mano ūkiui“ sakė, kad per 2003 m. ž.ū. surašymą į atskirą kategoriją buvo išskirti tik tie ūkiai, kurie buvo įsiregistravę, o visi kiti patogumo dėlei priskirti šeimos ūkiui, neieškant jam kokio nors pagrindimo. Taigi šeimos ūkių priskaičiuota 233 tūkstančiai, jie valdė 43 proc. ž.ū. naudmenų. Vidutinis tokių ūkių dydis – 4,7 ha. Kiek tokiuose ūkiuose dirba samdomų žmonių, Statistikos departamentas dar nėra paskaičiavęs, taigi LŠŪS pasirinkto modelio negalima nei patvirtinti, nei paneigti.

Registruotų ūkių buvo surašyta 45 tūkstančiai (iš jų apie 14 tūkst. priklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai – LŪS), jie valdo 46 proc. ž.ū. naudmenų. 2004 m. gruodžio 20 d. duomenimis, yra įregistruota 76 342 ūkiai. Vienam registruotam ūkiui vidutiniškai teko 25,7 ha. Išvedus visų surašytųjų ūkių, gaminančių ž.ū. produktus, vidurkį, vidutinis ūkis prilygo 9,1 ha. Pagal vidutinio ūkio smulkumą Lietuvą lenkia tik Graikija ir Italija (atitinkamai 4,4 ir 6,1 ha), labai panaši padėtis yra Portugalijoje – 9,3 ha. ES senbuvėse ūkiai iki 5 ha sudaro net 58 proc. visų ūkių.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė mano, kad Lietuvoje iš esmės visi ūkiai priklauso šeimos ūkių kategorijai. Ji sakė, kad tas faktas, jog tam tikri šeimos ūkiai yra susibūrę į savo organizaciją, tėra atskirų žmonių ambicijų reikalas. Pasak G. Staliūnienės, LŪS rūpinasi visais ūkininkais, smulkiaisiais kaip tik daugiau negu stambiaisiais. Ji mano, kad tikrai ateis ir į Lietuvą tas laikas, kai visi turės susivienyti į vieningą organizaciją, ir kuo greičiau taip įvyks, tuo geriau bus patiems žemdirbiams. Dabar jie patys ir nukenčia, nesugebėdami apsijungti ir kartu ginti savo interesų.

Remiami stambieji

LŠŪS vicepirmininkas Dalius Tumynas sakė esąs įsitikinęs, kad LŪS yra susivieniję stambūs ūkininkai, kuriems smulkieji nėra reikalingi, todėl ir nesirūpinama, kad rinkoje visiems dalyviams būtų sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti. Pasak D. Tumyno, mažųjų interesus turi ginti valstybė. LŠŪS atstovai mano, kad smulkusis ūkis, kaip ir smulkusis verslas, turėtų būti atskirtas nuo stambiojo ir tą jo išskirtinumą derėtų įtvirtinti įstatymais, kad abu galėtų eiti savo keliu, vienas kito nežlugdydami. Kita vertus, jis mano, kad stambūs ūkiai turėtų išsilaikyti ir be paramos, antraip jų buvimas nepateisinamas.

LŠŪS vicepirmininkas D. Tumynas sakė stebėjęs, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyravo protekcionistinė politika, kai visas valstybės dėmesys ir parama skiriama stambiesiems ūkiams ir žemės ūkio bendrovėms. Pasak jo, padėtis mažai keičiasi ir dabar, kai į Lietuvą jau ateina ES struktūrinių fondų parama. D. Tumyno nuomone, parengiamąja SAPARD programa iš smulkiųjų ir vidutiniųjų žemdirbių pasinaudojo tik keletas, tad apie pažangą nėra ko nė kalbėti. LŠŪS įsitikinimu, pinigų srautai iš ES turėtų būti nesunkiai prieinami ir lengvai kontroliuojami, o tai sėkmingiausiai galėtų daryti visuomeninės organizacijos.

LŠŪS nariai mano, kad reikėtų paremti smulkųjį ir vidutinį verslą kaime, sudaryti sąlygas kooperacijai, leisti ūkininkams patiems perdirbti ir parduoti savo produkciją, kaip tai yra daroma Europoje. Jie sakė ne kartą lankęsi ES-15 šalyse ir patys savo akimis matę, kad ten ūkininkai gali kepti bandeles, gaminti sūrius ar kitus produktus ir čia pat juos parduoti. Jie piktinosi, kad Lietuvoje reikalavimų kartelė taip užkelta, jog nebegalima suprasti, kokioje Sąjungoje esame atsidūrę – ES-15 galioja vienokia tvarka, Lietuvoje – visiškai kitokia.

Kita nuomonė

Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos Ignalinos r. teritorinio skyriaus vyr. gydytoja higienistė Aldona Šiaudinienė patvirtino, kad reikalavimai maisto gamybai tikrai dideli, ir smulkių maisto produktų gamintojų rajone nėra, nes tuo verstis būtų labai brangu. „Reikėtų atlikti vandens laboratorinius tyrimus, žaliavų kilmė turėtų būti labai aiški, produkcijos tyrimus tektų daryti bent du kartus per metus, būtina turėti atskiras patalpas. Tai nemažos išlaidos, tik stambūs verslininkai pajėgūs viską įvykdyti“, - vardijo pareigūnė.

Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius apibendrino, kad ši tarnyba tikrai nenusiteikusi ką nors specialiai žlugdyti. Jis sakė, kad visuose ES teisės aktuose parašyta, kad subjektas, kuris dalyvauja maisto gamyboje, turi kontroliuoti savo veiksmus ir visą procesą nuo žaliavos iki pat ant prekystalio pateikto produkto, nesvarbu, ar tai bandelė, ar sūris, ar dar kas. „Visų, norinčių gaminti maistą, prašome, kad jie mums parodytų, kur laikys žaliavas, kur keps, tarkim, bandeles, kaip jas aušins, kur ir kaip pakuos, - pasakojo Z. Stanevičius. - Vakarų Europos šalys seniai yra susikūrusios sistemą, smulkiai aprašiusios visas procedūras, labai tiksliai laikosi visų numatytų reikalavimų, todėl ten viskas atrodo taip paprasta“.

Visi tų šalių smulkūs gamintojai priklauso kokioms nors asociacijoms, moka joms mokesčius, o šios rūpinasi savo nariais, tarnauja jiems, rengia projektus, padeda įdiegti visus būtinus reikalavimus, padeda sutvarkyti dokumentus ir pan. Pareigūnas pasakojo, kad Vakarų Europoje ir smulkios kepyklėlės yra kompiuterizuotos, automatizuotos, rankų darbo ten beveik nėra. O Lietuvoje dar labai daug rankų darbo, todėl ir patalpų reikia daugiau, ir griežtesnės kontrolės, nes žmonės nėra pratę tikrintis sveikatos, laikytis švaros, atsakingai tvarkyti dokumentus, kad atsitikus nelaimei iš karto būtų galima atsekti, kuriame gamybos etape buvo pažeista tvarka.

Z. Stanevičius patikino, kad kiekvienam ūkininkui, turinčiam iki 5 karvių, Lietuvos teisės aktai leidžia gaminti pieno produktus – varškę, sūrį, grietinę, žalią pieną – ir juos parduoti turguje. Tačiau ūkis turi būti patikrintas veterinarijos gydytojų, o pardavinėti juos gali tik visiškai sveikas žmogus. Ūkininkai gali ir bandeles kepti, bet privalo laikytis reikalavimų, surašytų teisės aktuose. Pareigūnas kalbėjo, kad tik tas, kas nesusidūręs su tokia situacija, kai maistu apsinuodija žmonės, kai maži kūdikiai miršta nuo nitratais užteršto kaimo šulinių vandens, gali nesuprasti, kodėl tų reikalavimų būtina laikytis. „Juk kalbama apie žmogaus sveikatą, o kartais net ir gyvybę. Nukentėjusysis gali kreiptis į teismą, pareikalauti atlyginti žalą, taigi atsiranda ne tik moraliniai, bet ir juridiniai santykiai. Tuomet atsakomybę turi prisiimti ir gamintojas, ir maisto kontrolės institucija, kuri nesugebėjo užkirsti nelaimei kelio“, - aiškino Z. Stanevičius. Vis dėlto, jis sakė matantis tam tikrą šios srities pažangą, jei lygintume, kokia padėtis buvo prieš 3–4 metus , ir kokia yra šiandien.

Kaimas – gyvybiškai būtinas

D. Tumynas pažymėjo, kad smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkai nepretenduoja į milijonus, tačiau jie nori apginti savo teisę į tam tikrą gyvenimo būdą, į kaimo gyvybingumą, kurį gali sunaikinti stambieji monopolininkai. LŠŪS nariai apgailestauja, kad, pasak jų, ES parama skatina kaimo tuštėjimą. Tuo tarpu kaimas yra svarbi ir niekuo nepakeičiama šalies infrastruktūros sudedamoji dalis. LŠŪS mano, kad kaimui reikia ne tik finansinės, bet ir tam tikros vadybinės paramos – šiandien jau neužtenka įduoti meškerę, reikia pamokyti ir kaip ja žuvį pagauti. O tai būtų galima daryti per tam tikras specializuotas ūkines organizacijas.

Daugiau dėmesio smulkiajam ir vidutiniam ūkiui ir verslui galėtų skirti konsultavimo institucijos, kurioms už tai yra skiriamos lėšos. Nebloga išeitis galėtų būti alternatyvūs verslai, kurie padėtų įdarbinti daugiau kaimo žmonių ir taip išsaugotų pačius kaimus.

D. Tumynas sakė manantis, kad smulkiesiems ūkininkams parama galėtų būti skiriama iš nacionalinės Kaimo rėmimo programos (KRP), kad reikalavimai jiems būtų paprastesni, ne tokie sudėtingi ir neprieinami, kaip iš ES fondų.

ŽŪM Kaimo plėtros departamento vadovė Virginija Žoštautienė kalbėjo, kad iš esmės visi ūkiai daugiau ar mažiau paremti šeimos darbu, išskyrus bendroves, juk per 10 ha ūkių turi apie 40 tūkst. žmonių, taigi jie visi yra maži. „Ir visa mūsų su ES suderėta parama orientuota būtent į mažuosius, kad ir ką žmonės besakytų. Taigi nerealu, kad tie patys dalykai dar galėtų būti remiami ir iš KRP. Komisija to neleidžia daryti“, - paaiškino V. Žoštautienė. Ji įsitikinusi, jog žmonėms tereikėtų įveikti priešiškumą ir labai atidžiai perskaityti ES paramos reikalavimus. Po to savęs reikėtų paklausti, ką būtinai reikia pagerinti, ko aš pats tikrai negaliu padaryti. Į pagalbą galima pasitelkti ir konsultavimo įstaigas, tuomet paaiškėtų, kad viskas yra įveikiama.

V. Žoštautienė pastebėjo, kad kitose šalyse apie reikalavimus jau nė nekalbama, jie yra įgyvendinami ir jų laikomasi kaip savaime suprantamo dalyko. Ji nesutinka su ta nuomone, kad kitur esą reikalavimai paprastesni. Departamento vadovė mano, kad Lietuvai tam ir yra skiriami pereinamieji laikotarpiai, kad visi galėtume mokytis, augti, keistis. O žemdirbių organizacijos, V. Žoštautienės nuomone, turėtų susivienyti ir galbūt dalytis į frakcijas ar komitetus pagal sektorius, tuomet galėtų labiau padėti savo nariams išspręsti visas problemas.

Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė į klausimą, ar realu, kad LŠŪS nariai galėtų gauti paramą lengvesnėmis sąlygomis, atsakė trumpai: „Reikia eiti tokiu keliu, kad palankesnės sąlygos paramai gauti būtų taikomos visiems, neišskiriant jokių atskirų grupių“. Ji mano, kad, pradėjus daryti nuolaidas, kiltų daug nesusipratimų ir nepasitenkinimo.

Panašu, kad LŠŪS ir jos narių viltims nelemta išsipildyti ir užuot laukus, kad į jų pageidavimus atsižvelgs atsakingos institucijos, teks patiems sutelkti visas jėgas ir taikytis prie laikmečio iššūkių.