Pocūgės – aukšti spygliuočiai medžiai, panašūs į egles. Pocūgių kamieno žievė iš pradžių būna plona ir lygi, o medžiui bręstant, ji storėja ir giliai sueižėja. Spygliai panašūs į kėnių. Labai gražūs pocūgių kankorėžiai: cilindriški arba kiaušiniški su ilgais išsikišusiais triskiaučiais dengiamaisiais žvyneliais, priklausomai nuo rūšies, daugiau ar mažiau atsilenkusiais. Lietuvoje auginamos trys pocūgių rūšys: pilkoji, melsvoji ir didžioji.

Pocūgės atsparios šalčiams, dirvai nereiklios, bet geriausiai auga apydrėgniame priesmėlyje arba priemolyje, neauga užmirkusiose ir labai sausose vietose. Pavojingiausia pocūgių liga – škotiškasis spygliakritis.

Škotiškojo spygliakričio (Rhabdocline pseudotsugae Syd.) pirmieji ligos požymiai pasirodo vasaros pabaigoje ant šiųmečių spyglių. Tai būna smulkios gelsvai žalsvos dėmelės, išsidėsčiusios ant viršutinės arba abiejų spyglių pusių.

Po kurio laiko dėmės didėja, įgauna rūdžių spalvą, o spyglio pagrindas išlieka žalias. Kitą pavasarį ant tokių spyglių būna geltonai rudos juostelės, kuriose yra sporos. Tokie spygliai nubyra. Dažniausiai serga jaunos, nusilpusios pocūgės medelynuose.

Ligą sukeliantis grybas sporas iš vaisiakūnių, esančių dėmelėse, barsto nuo gegužės iki liepos. Tada ir apkrečiami aplinkiniai medeliai. Tačiau, kad grybo sporos sudygtų (ir apkrėstų augalą) reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos: tris dienas temperatūra turi būti apie 13°C ir labai drėgna. Optimali sporų dygimo temperatūra 10°C.

Apsaugos priemonės. Nesodinti jaunų medelių per tankiai. Laiku išravėti sodinukus, kad tankumynuose nesikauptų drėgmė. Nuo gegužės mėnesio kelis kartus nupurkšti bordo skiediniu ar jo pakaitalais. Spygliakričio apniktus augalus sunaikinti.