Tarp kasdieninių rūpesčių kartais pasimiršta svarbūs gamtosaugos, o konkrečiau – dirvosaugos klausimai. Ypač pažeidžiamas kalvoto kraštovaizdžio reljefas, todėl ūkininkauti tokiame reljefe reikia labai apgalvotai.

Lietuvos aukštumų kalvos nėra labai didelės, jų šlaitai nelabai statūs ir neilgi. Natūralioji augalija paprastai apsaugo tokius šlaitus nuo vandens sukeltos erozijos. Dirvožemio ardymas dažniausiai prasideda tada, kai pažeidžiama natūralioji augalija. Dažniausiai natūralioji augalija suardoma žemės dirbimo padargais, kai dirva ruošiama kultūriniams augalams auginti. Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų ir Dūkšto bandymų stotyse daryti tyrimai įrodo, kad dėl vėjo ir vandens dirvožemis realiai ardomas tik augalija neapsaugotuose šlaituose.

Lietuvos aukštumų geomorfologinės sąrangos ypatumai, dirvą sudarančių uolienų ir kritulių kiekio skirtumai lemia savitą dirvožemio ardymo eigą ir mastą.

Skirtumai tarp Žemaičių ir Baltijos aukštumų

Žemaičių aukštumą merkiantys ypač gausūs krituliai giliai nuplovė karbonatingąjį dirvožemio horizontą. Jis retai kur randamas 120 cm gylyje, dažniausiai yra „nustumtas“ iki 160 –200 cm ar dar giliau. Dėl to dirvožemiai parūgštėja, pablogėja jų fizinės savybės. Tokiuose dirvožemiuose beveik neįmanoma auginti gerai dirvožemį nuo ardymo apsaugančių ir azoto trąšų beveik nereikalaujančių liucernų. Prastai dera ir dobilai. Todėl Žemaičių aukštumoje, kur vyrauja rūgštūs dirvožemiai, tenka tenkintis varpiniais žolynais ir auginti kitus tokioms sąlygoms nejautrius augalus. Varpinėms žolėms tręšti tenka naudoti daug brangių azoto trąšų.

Baltijos aukštumose karbonatingasis dirvožemio horizontas dažniausiai aptinkamas 60–80 cm gylyje, o kartais ir sekliau. Tokiuose dirvožemiuose puikiai dera liucernos. Dzūkų aukštumoje, kur vyrauja lengvesni dirvožemiai, žolynuose sėkmingai auginamos ir liucernos, ir perluočiai.

Vanduo nuneša derlingiausią
sluoksnį

Dirbamų šlaitų dirvožemiams labiausiai būdinga griovelinė arba linijinė vandeninės erozijos forma. Kitų vandeninės erozijos formų žala sunkiau pastebima, nors patyrusių specialistų vertinimu, paviršinė vandens sukelta erozija yra žalingiausia. Šioje vandeninės erozijos stadijoje nuo didelio šlaito paviršiaus ploto nunešama pati derlingiausia viršutinė dirvožemio masė, vandenyje ištirpsta daug maisto medžiagų ir augalų apsaugai naudotų medžiagų likučių.

Kai šlaitai nelabai statūs ir trumpi, vandens srovėmis dirvožemis nunešamas į pašlaites, kur kaupiasi, sudarydamas įvairaus storio sąnašų sluoksnius. Šlaitų dirvožemis skurdinamas, o pašlaitėse „palaidojamas“ našus dirvožemis. Kai šlaitai statūs ir ilgi, nutekantis vanduo su dirvožemio nešmenimis, griovomis ir raguvomis patenka į atvirus vandens telkinius. Šiuo atveju nukenčia atvirų vandens telkinių fauna ir flora, o gruntinio vandens teršimo atveju dažnai kenčia pats žmogus ir jo aplinka.

Nuoseklūs dirvožemio erozijos tyrimai Kaltinėnų bandymų stotyje pradėti nuo 1983 metų. Nuo tada skirtingo statumo šlaituose įrengti antierozinių sėjomainų palyginimo bandymai. Dirvožemio ardymas tirtas, naudojant dirvožemio išgraužų tūrio matavimo metodą. Vidutiniais 18 metų tyrimų duomenimis, dirvožemio erozijos intensyvumas labai priklausė nuo šlaito statumo ir nuo auginamų augalų. Nuo bulvėmis apsodintų 2–5o, 5–10o ir 10–14o statumo šlaitų prarasta atitinkamai 24,2, 62,22 ir 87,12 m3/ha dirvožemio, nuo vasariniais miežiais apsėtų šlaitų – atitinkamai po 9,01, 19,11 ir 27,09 m3/ha, o nuo žieminiais rugiais apsėtų šlaitų – po 3,17, 6,7 ir 8,6 m3/ha dirvožemio. Daugiametės žolės apsaugojo visų tirtų šlaitų dirvožemį nuo ardymo.

Mažiausiai išplaunamas sunkus dirvožemis

Nuo 1995 metų Kaltinėnų bandymų stotyje dirvožemio ardymas pradėtas tyrinėti, naudojant stacionarius šlaitais nutekančio vandens ir nunešamo dirvožemio rinktuvus. Tęsiant šiuos tyrimus, bus galima nustatyti skirtingo žemės naudojimo įtaką erozijos intensyvumui ir patobulinti antierozinių priemonių sistemą. Dirvožemio erozijos stacionariais tyrimais siekiama patikslinti dėl vandeninės erozijos Žemaičių aukštumoje netenkamo dirvožemio kiekį, nustatyti skirtingų augalų ir skirtingų žemės naudojimo sistemų įtaką dirvožemio ardymo intensyvumui bei su dirvožemiu nunešamų maisto medžiagų kiekiui. Tyrimai daromi 7–11o statumo šlaituose.

Šešerių tyrimo metų duomenys rodo, kad mažiausiai dirvožemio netekta sunkaus priemolio dirvožemio šlaite. Priklausomai nuo sėjomainų sudėties, prarasta po 0,45–3,59 t/ha dirvožemio. Vidutinio sunkumo priemolio šlaite dirvožemio nuostoliai dėl ardymo vandeniu buvo didesni ir kito 0,65–6,29 t/ha ribose. Daugiausiai dirvožemio nuplauta nuo lengvos granuliometrinės sudėties (lengvo priemolio ant smėlio) dirvožemio šlaito, kur jo nuostoliai siekė 4,38–29,38 t/ha.

Žinant, kiek pagrindinių maisto medžiagų yra mūsų dirvožemyje ir įvertinant dirvožemio ardymo duomenimis, nesunku apskaičiuoti su nunešamu dirvožemiu prarastą maisto medžiagų kiekį. Priklausomai nuo dirvožemio sunkumo, kaip dirvožemio, taip ir maisto medžiagų daugiausiai netekta nuo lengvojo dirvožemio šlaito: azoto – po 4,55–27,92 kg/ha, fosforo – po 0,61–3,49 kg/ha, kalio – po 1,15–5,64 kg/ha. Ypač daug buvo nunešta kalcio, nes dirvožemis buvo reguliariai kalkinamas. Nuo sunkesnių dirvožemių šlaitų maisto medžiagų nuostoliai buvo daug mažesni. Vertinant pateiktuosius maisto medžiagų nuostolius, reikia žinoti, kad tai bendrieji su dirvožemiu netenkami maisto medžiagų kiekiai. Vandenyje tirpių, taigi ir augalų įsisavinamų, o taip pat ir aplinkai žalingų, maisto medžiagų dalis yra kelis kartus mažesnė.

Skirtingų augalų įtaka
erozijai

Didžiausi dirvožemio ir maisto medžiagų nuostoliai visuose trijuose bandymuose buvo ten, kur buvo užsėti juodojo pūdymo sėjomainos augalai: žiemkenčiai, bulvės, miežiai su įsėliu, dobilų ir motiejukų mišinys, miežiai ir juodasis pūdymas. Maždaug du kartus mažiau maisto medžiagų prarasta nuo lauko sėjomainos augalais (žiemkenčiais, bulvėmis, miežiais, miežiais su įsėliu, dobilų ir motiejukų mišiniu) užsėtų šlaitų.

Dar mažiau maisto medžiagų prarandama, auginant šlaituose javus ir žoles (žiemkenčius, miežius, miežius su įsėliu, dobilų ir motiejukų mišinį). Ypač eroziją sumažina žolių ir javų sėjomaina, kai žolės auginamos ketverius metus (žiemkenčiai, miežiai su įsėliu, šunažolių ir raudonųjų eraičinų mišinys).

Nuo erozijos apsaugo
daugiametės žolės

Nuolatiniai daugiakomponenčiai žolių (po 20 proc. baltųjų dobilų, garždenių, raudonųjų eraičinų, pievinės miglės ir motiejukų) mišiniai sužėlė nuo pirmųjų metų, todėl dirvožemio nuostolių tuose šlaituose nebuvo. Nedideli maisto medžiagų kiekiai čia buvo nunešti su šlaitais nutekėjusiu vandeniu.

Geriausiai dirvožemis nuo ardymo apsaugomas, didinant daugiamečių žolių dalį kalvoto reljefo pasėlių struktūroje. Todėl tokiomis sąlygomis ūkininkaujantys ūkininkai, bendrovės ar kooperatyvai turėtų savo ūkinę veiklą plėtoti, racionaliai panaudodami žolinius pašarus. Augalininkystės galimybes derinant su gyvulininkystės poreikiais, kalvotame reljefe tinkamiausia būtų vystyti galvijininkystę ar avininkystę.

Kalvotame reljefe ūkininkaujančių žemdirbių uždavinys yra apsaugoti šlaitų dirvožemius nuo vandens ir vėjo erozijos bei ardymo žemės dirbimo padargais, nes sparčiai mažėja ardomo dirvožemio našumas. Dirvožemio ardymą galima sumažinti sumaniai ūkininkaujant. Patikimiausia ir prieinamiausia kalvoto reljefo dirvožemių apsaugos nuo ardymo agropriemonė yra našių ilgaamžių daugiamečių žolių parinkimas ariamai žemei netinkamiems šlaitams apželdinti ir reljefo kalvotumą atitinkančių antierozinių sėjomainų taikymas ariamiems kalvų dirvožemiams. Kalvoto reljefo grožį, ypač prie tvenkinių ar ežerų, prasminga sumaniai išnaudoti turizmui ir kurortinei žemdirbystei plėtoti.