Lietuvoje yra 226 961 miško savininkas, privatūs miškai užima 674 993 ha plotą arba maždaug trečdalį visų šalies miškų. Šie skaičiai nuolat didėja, nes atkuriama nuosavybės teisė į miškus buvusiems savininkams. Numatoma, kad, baigus žemės reformą, privatūs miškai Lietuvoje sudarys apie 40–45 proc. šalies miškų ploto. Bene iš arčiausiai miško savininkų rūpesčius mato Lietuvos miško savininkų asociacijos padalinio „Privačių miškų plėtros centras“ darbuotojai. Kalbamės su šio centro direktore miškininke Jūrate JANKAUSKIENE.

Ko daugiau – džiaugsmo ar rūpesčių – užgriūva atgavus mišką?

Tapęs miško savininku, kiekvienas nori nenori privalo sužinoti pagrindines miško priežiūros ir tvarkymo taisykles bei jų laikytis. Miškininkystėje priimti sprendimai turi įtakos daugelio metų ūkinei veiklai. Iš miško turi gauti naudos ne tik šiandien, bet ir išsaugoti jį savo vaikams bei vaikaičiams.

Pirmiausia, visiems trūksta žinių, nes miškininkystė – specifinė ir griežtai reglamentuota ūkininkavimo sritis. Ūkininkaujantiems savo žemėje niekas nenurodinėja, ką ir kaip joje auginti, o su mišku – jau kitaip. Kada kirsti, ką kirsti, kuo atsodinti – visa tai griežtai apibrėžta. Privalu su tuo susitaikyti. Beje, pastebėjau, kad po mokymosi kursų miško savininkai pradeda visai kitaip vertinti įstatymus, nes suvokia jų pagrįstumą. Kursai trunka vieną savaitę ir yra nemokami. Per baigiamąjį kursų pokalbį puikiai pasimato, ar žmogus jau gali kalbėtis apie mišką tikraisiais terminais. Trumpą miškininkystės kursą išklausiusių žmonių skaičius artėja prie 20 tūkstančių.

Ar baigęs kursus savininkas pajėgs tvarkytis pats?

Ne kiekvienas, bet to ir nereikia. Svarbu žinoti pagrindinius principus. Visada raginame miško savininkus neišsigąsti užgriuvusių rūpesčių ir neskubėti parduoti miško. Didelių miško plotų savininkai gali samdyti girininką, eigulį ar kitą miškų specialistą. Mažesnio ir vidutinio dydžio miško savininkams (Lietuvoje vidutinė privataus miško valda yra apie 4,5 ha) verta įstoti į kooperatyvą. Kooperatyvas gali suteikti visas su miško priežiūra, jo apsauga, medienos pardavimu susijusias paslaugas.

Miško savininkų kooperatyvai (jų Lietuvoje yra 24) dažniausiai savo veiklą vysto trimis kryptimis: konsultavimas, prekyba mediena ir sutarčių sudarymas su miško darbų vykdytojais, atliekančiais miško ruošos ar kitus su ūkininkavimu miške susijusius darbus. Sutartys būna dvejopos: konkretiems darbams ir ilgalaikės. Miško savininkui pageidaujant, nustatoma rinkos vertė, rengiami miškotvarkos projektai, paruošiamos biržės kirtimui, ženklinami kirstini medžiai, tvarkoma kirtimų dokumentacija.

Kaip apsaugoti savo mišką, ypač jei jis yra už keliolikos ar kelių dešimčių kilometrų?

Tai problema. Dažnai prie miško gyvenantys žmonės nesupranta, kad miškas jau nebe visų, ir toliau jame malkauja. Metams bėgant, požiūris turėtų pasikeisti. Dabar malkas kertančius ne jam priklausančiame miške gali sudrausminti aplinkos apsaugos kontrolė. Bet manau, kad didžiulės baudos ne visada yra išeitis. Reikėtų taikyti švelnesnes baudas žmonėms, kurie nusikalto iš nežinojimo ar bėdos spiriami, mat jų namuose šalo vaikai. Nekalbu čia apie vagis, kai naudojamasi tiesiog drastiškais būdais: pavyzdžiui, niekaip negalėdami gauti leidimo iškirsti pribręstančio pušyno, užkabina medžius su traktoriumi ir patraukia juos iš vietos, imituodami audros padarinius. Kontrolieriai vėliau randa traktoriaus vėžes ir viskas paaiškėja...

Iškirstą mišką per trejus metus reikia atsodinti. Ar laikomasi šios taisyklės?

Deja, iškirsti miškai atsodinami vangokai. Mišką sodini ne sau, net ne savo dukrai ar sūnui, bet vaikaičiams. Manau, kad vien ta mintis turėtų sušildyti širdį. Atsodinti vieną hektarą miško vidutiniškai kainuoja apie 1 500–3 000 Lt. Tinkamiausias sodinimo laikas yra pavasaris, kai iš žemės būna išėjęs pašalas, o sodinukų pumpurai dar neišsiskleidę. Lietuvoje paprastai tai būna kovo–balandžio mėnesiais, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės.

Žemės savininkai raginami mišku apsodinti žemės ūkio paskirties žemę. Bet, mano manymu, jei ketini mišku apsodinti kokius 2 ha žemės, tai dar reikia pasvarstyti, ar apsimoka tvarkytis dokumentus paramai gauti.

Iki 2004 m. gruodžio 1 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra buvo gavusi ir užregistravusi 194 paraiškas ūkininkų, panorusių žemės ūkio paskirties žemę apželdinti mišku, daugiausia Vilniaus (38 paraiškos) bei Utenos (36 paraiškos) apskrityse. Ūkininkams, kurie pasinaudos Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemone „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, bus kompensuojamos miško įveisimo išlaidos, taip pat penkerius metus įveisto miško priežiūros ir apsaugos išlaidos, o prarastų pajamų išmokas ūkininkai gaus 20 metų. Iš viso šiai paramos priemonei 2004–2006 metams skirta 92,505 mln. litų – red. past.

Kokius mokesčius turi mokėti miško savininkai?

Už miško nuosavybę jokių mokesčių nėra (beje, Lietuva yra vienintelė šalis dabartinėje Europos Sąjungoje, kur dar neįvestas mokestis už miško žemę), tik iškirtus mišką ir pardavus medieną, reikia sumokėti 15 procentų nuo gautos pinigų sumos. Lietuvoje privačių miškų savininkai sumoka apie 10 mln. mokesčių per metus. Būtų idealu, jei bent dalis tų pinigų būtų panaudoti miško savininkų mokymui ir švietimui. Žiemos laikas yra aukso vertės, nes tik tada žmonės turi laiko mokytis.

Miško savininkai dažnai mums skundžiasi dėl pernelyg sudėtingų miško tvarkymą reglamentuojančių įstatymų, ilgų procedūrų. Geras pavyzdys galėtų būti Švedijos, Danijos, Suomijos miškų ūkiai, kuriuos jau gerai pažįstame. Tarkime, žmogus gyvena Laplandijoje, o jo miškas – Pietų Švedijoje. Suplanavęs kirtimą, savininkas išsiunčia atsakingoms tarnyboms laišką, įdeda valdos brėžinį ir paaiškina, ką nori kirsti. Jei per dvi savaites negauna atsakymo-reglamento, kad kirsti negalima ir paaiškinimo, kodėl negalima, jis tą mišką ir kerta.

Be to, Švedijoje žiūrima techninės medžių brandos. Juk našiose žemėse medžiai greičiau pasiekia reikiamą skersmenį negu augantys skurdžiuose dirvožemiuose. Švedijoje miškingumas yra per 60 proc., vidutinis valdos dydis – 50 ha.

Lietuvoje visuomenei gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad privatūs miškai sparčiai kertami. Iš tikrųjų savininkams grąžintuose miškuose daug metų nebuvo vykdyta jokia veikla ir susikaupė brandžių medynų, todėl kirtimų intensyvumas privačiuose miškuose didesnis negu valstybiniuose.

Kalbėjosi Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“