Pienininkystė Lietuvoje laikoma prioritetine pirminės žemės ūkio gamybos šaka. Kokios jos galimybės konkuruoti ES ir pasaulio rinkose?

Pirminės ž.ū. produkcijos konkurencingumas vertinamas pagal tam tikrus veiksnius: ūkio struktūrą; gamybos apimtis viename ūkyje; produktyvumą; produkcijos kokybę; ES reikalavimų įgyvendinimą ūkiuose; kainų lygį; gamybos išlaidas; sezoniškumą.

Ūkio struktūra

Pieną gaminančio ūkio dydis Lietuvoje yra labai mažas, jei lygintume ją su ES-15 vidurkiu ar atskiromis jos narėmis. Daugiausia karvių laikoma Danijos pieno ūkyje – 75, panašiai ir D. Britanijoje – 74, ES-15 – vidutiniškai 29 karvės. Lietuva pagal šį rodiklį atsiduria paskutinėse gretose (2,3 karvės ūkyje), kiek panašesnė padėtis Latvijoje (3) ir Lenkijoje (3,6). Jeigu imtume stambesnius komercinius Lietuvos pieno ūkius, tai juose vidutiniškai laikomos 36 karvės (remiamasi tik tais ūkiais, kurie pateikia apskaitą).

Nuo ūkio dydžio priklauso ir supirkimo apimtys. Lietuvoje per metus iš vieno ūkio vidutiniškai superkama 5 t pieno, kai tuo tarpu ES-15 vidurkis siekia 167, Olandijos – 377, Danijos - 569 t. Supirkimo apimtys didele dalimi priklauso ir nuo karvių produktyvumo, o šis rodiklis Lietuvoje itin žemas – 4 tūkst. kg pieno iš karvės per metus, beveik 50 proc. mažiau negu ES-15 vidurkis (6 250 kg). Pieno primilžiais mus gerokai lenkia kaimynai estai (5 176 kg), tuo tarpu Lenkija (4 088 kg) ir Latvija (4 261 kg) nuo mūsų skiriasi nedaug. Jeigu Lietuvos pieno gamintojai pasiektų 7 tūkst. kg iš karvės produktyvumą, tuomet bendrasis pelnas iš vienos karvės išaugtų 3,2 karto ir sudarytų 1 507 Lt.

Svarbi tebėra ir pieno gamybos sezoniškumo problema, nors ji šiek tiek švelnėja.

Kainų palyginimas

Svarbus rodiklis produkto konkurencingumui palyginti yra pieno supirkimo kaina. Lietuvoje ji nors ir lėtai, bet nuolat auga, tačiau vis dar išlieka beveik 50 proc. mažesnė negu ES-25 vidutinė supirkimo kaina, 76 proc. žemesnė negu Lenkijos ir 71 proc. – negu N. Zelandijos. Regis, nors šioje srityje esame konkurencingi, tačiau gamintojai tikisi, kad supirkimo kaina kils.

Lietuvos pieno produktai turi konkurencinių pranašumų, nes jų kaina yra žemesnė negu vidutinė ES-25 (sviesto kainos mažesnės 60, sūrio – 59, lieso pieno miltų – 67 proc.).

Itin sudėtinga tiksliai nustatyti pieno savikainą, tad kaštai apskaičiuojami, vertinant atskiras gamybos išlaidų rūšis. Pieno gamybos kaštai Lietuvoje, palyginti su Europos šalimis, mažiausi, tačiau ši padėtis gana greitai turėtų pasikeisti. Mūsų pieno ūkiai neatitinka veterinarinių higieninių reikalavimų, taigi teks juos modernizuoti, nemažai investuoti, laikytis nitratų direktyvos, o tai iš karto padidins gamybos kaštus.

Atskirų pieno ūkių konkurencingumą parodo grynosios pajamos (kartu su tiesioginėmis išmokomis ir kompensacine parama), tenkančios gyvuliui ar vienam sąlyginiam darbuotojui. Grynosios pajamos ir 5, ir 10 karvių ūkiuose labai panašios – vidutiniškai 8,8 ir 9,3 tūkst. Lt vienam sąlyginiam darbuotojui. Šios pajamos yra pusiau natūrinio ūkio išmoka, kuri sudaro sąlygas smulkesniems ūkiams plėstis ir stambėti.

Įmonių rodikliai

Įmonių koncentracija atskirose šalyse gana skirtinga. Trys stambiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės apima 80 proc. rinkos, tuo tarpu Danijos ar N. Zelandijos rinkoje tokią pat dalį užima viena įmonė, Olandijoje – dvi. Tiriama, koks tam tikros produkcijos kiekis pagaminamas vienoje perdirbimo įmonėje (našumas). Pavyzdžiui, vienoje Lietuvos įmonėje pagaminama 6,2 tūkst. t sūrio, Danijoje – 8,9, Airijoje – 12,0, Olandijoje – 24, 7 tūkst. t, sviesto atitinkamai – 1,72, 5,7, 11,6, 21,7 tūkst. tonų.

Kitas svarbus ekonominis konkurencingumo rodiklis – įmonių sukuriama pridėtinė vertė (skaičiuojamas skirtumas tarp pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų žaliavų ar paslaugų kainų, t. y. kiek papildomai lėšų gaunama, perdirbus žaliavos už 1 litą). Turimi duomenys liudija, kad Lietuvos padėtis labai nebloga, šis rodiklis metai iš metų auga – 1999 m. pridėtinė vertė prilygo 1,84, 2001 m. – 1,96, 2003 m. – 2,29 Lt/1 Lt. Olandijos pieno perdirbimo įmonės 2001 m. iš 1 Lt uždirbo 1,83, N. Zelandijos – 1,53 Lt. Tačiau jei įvertinsime tą faktą, kad Lietuvoje žaliavinis pienas tebėra labai pigus, ir tuos duomenis perskaičiuosime pagal ES šalių vidutinę pieno supirkimo kainą, tuomet pamatysime, kad Lietuvos perdirbimo įmonės savo sukuriama pridėtine verte dar nėra konkurencingos.

Apie konkurencingumą daug pasako produkcijos asortimentas, vidaus rinkos imlumas, apsirūpinimas savos gamybos produktais, rinkos talpumas ir pan. Lietuvos perdirbimo įmonių produkcijos asortimentas labai plečiasi, gaminama vis daugiau pridėtinę vertę turinčių gaminių, tokių kaip jogurtai, ledai, nenugriebto pieno produktai, tačiau vis dar daug gaminama ir balansinių sviesto produktų.

Sviesto Lietuvoje gaminama 1,8 karto daugiau negu mūsų rinka pajėgi nupirkti, sūrių – 2 kartus daugiau, tačiau įvertinus, kiek šių produktų suvartoja Lietuvos ir kitų kraštų gyventojai, paaiškėja, kad mūsų žmonės mažai šių produktų perka dėl menkos perkamosios galios. Pvz., vienas ES-15 gyventojas vidutiniškai per 2003 m. suvartojo 4 kg sviesto, Lietuvos – 3 kg, sūrio atitinkamai 18 ir 4 kg.

Bendras Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ir importo balansas yra neigiamas, tačiau pieno produktų 2003 m. buvo daugiau išvežama (už maždaug 500 mln. Lt) negu įvežama.

Apie kitas pirminės ž.ū. gamybos šakas pasakosime kituose numeriuose