Neinfekcinės ligos arba fiziologiniai pa-žeidimai – tai susirgimai, kuriuos sukelia ne gyvi organizmai, o nepalankios aplinkos sąlygos: netinkama temperatūra, drėgmė, cheminės medžiagos, mechaniniai pažeidimai. Labai dažnai tokių netinkamų augimo sąlygų nusilpninti augalai tampa neatsparūs ir patogeniniams organizmams – ligų sukėlėjams ir kenkėjams.

Ne visada lengva pagal išorinius požymius nustatyti, kas sukėlė pažeidimą. Jei ant augalo nesimato apnašų, sporų sankaupų, grybo vaisiakūnių, kenkėjų ar aiškių jų buvimo pėdsakų (išnarų, išmatų, voratinklio ar pan.), galima spėti, kad augalas prastai auga dėl netinkamos aplinkos.

Žievės pleišėjimas

Žaizdos ant stiebo pasirodo žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje. Kai būna giedros, saulėtos dienos ir temperatūra pakyla per 0°C, o naktimis pašąla, pietinės kamienų pusės žievė gali supleišėti.

Apsauga. Augalus žiemai pridengti ir pavasarį per anksti nenudengti. Tujų nepertręšti azoto trąšomis, ypač svarbu laiku patręšti paskutinį kartą prieš žiemą. Per vėlai patręštų augalų šakutės nespėja sumedėti ir būna jautrios šalčiui ir staigiems temperatūrų kitimams.

Džiūvimas po šaltos žiemos

Tujos gali pradėti džiūti po ilgų ir šaltų žiemų, kai žemė būna giliai įšalusi. Pavasarį, orams atšilus, augalas ima garinti vandenį, o įšalusios šaknys iš dirvos negali paimti vandens. Jei oras sausas ir vėjuotas, augalas netenka ypač daug vandens ir ima džiūti. Dažniausiai tujų ir kitų spygliuočių šakutės ima džiūti ne tolygiai, o viename šone – toje pusėje, iš kurios dažniausiai pučia vėjai.

Apsauga. Augalus apsaugoti nuo vėjų. Po žiemojimo nenudengti per anksti, palikti bent dalį dangų.

Šakučių rudavimas ir geltimas

Pavasarį ir rudenį tujų ir kitų spygliuočių viršutinės šakučių pusės pakeičia spalvą (gelsta, ruduoja), o apatinės šakučių pusės išlieka būdingos tai rūšiai ar formai spalvos. Tai visai nepavojingas reiškinys. Po kurio laiko visas augalas atgauna jam būdingą spalvą.

Šaknų puviniai

Dažnai užmirkstančioje, sunkioje žemėje augantiems augalams ima pūti šaknys. Tokie augalai skursta: ūgliai išauga nedideli, šviesesnės spalvos, vėliau dažnai pradeda džiūti. Tokius augalus dažnai apninka įvairios grybinės ligos. Išrovus augalą matyti, kad dalis šaknų yra negyvos (nupuvusios). Jei puvinys labai išplitęs, gali būti pažeista ir stiebo apačia – atsiknojusi ar supleišėjusi žievė.

Jei po užmirkimų kurį laiką augalas gali augti normaliai, jis greitai nežūva, nes išauga naujų šaknų, bet vis tiek taip augantis augalas normaliai nesivysto ir nebūna pakankamai dekoratyvus. Atsiranda pavojus, kad jį greičiau apniks kenkėjai ir infekcinės ligos.

Apsauga. Augalus sodinti į tinkamai paruoštas vietas. Dirva niekada neturi užmirkti. Jei jau yra tokių blogai augančių augalų, išrauti juos ir atidžiai apžiūrėti šaknis: pažeistas, negyvas išpjaustyti, o augalą trumpam pamerkti į fungicidų tirpalą ir persodinti į lengvesnę žemę.

Šakučių džiūvimas ir birimas

Tam tikrą kiekį šakučių tujos kasmet numeta. Daug smulkių šakučių paruduoja ir nubyra seniems, dideliems tujų medžiams, ypač iš vidinės lajos dalies. Jei ilgai išsilaiko sausas oras, šakučių džiūvimas ir birimas suintensyvėja ir gali pakenkti augalo išvaizdai. Kartais ima džiūti ir viršūnės bei didesnės šakos. Tokios išdžiūvusios šakos nebeatželia, o kartais ir visas augalas žūva.

Apsauga. Užsitęsus sausringiems orams, tujas būtina laistyti. Ypač rūpestingai reikia prižiūrėti neseniai pasodintus augalus: jokiu būdu neleisti išdžiūti žemei. Persodinti dideli augalai gali gerokai suvargti, ypač jei po persodinimo laikosi sausi ir karšti orai. Tada reikėtų ne tik laistyti žemę, bet ir apipurkšti visą augalą.