Įstoję į Europos Sąjungą, įgijome teisę dalyvauti jos institucijų darbe. Kaip priimami sprendimai, kuriant teisės aktus? Kaip ir kas atstovauja bei gina mūsų interesus? Kaip vyksta šis procesas? Apie tai kalbamės su ŽŪM ES reikalų ir tarptautinių ryšių departamento vadovu Laimonu ČIAKU.

Prieš kurį laiką pasirodė pranešimas, kad Lenkija kreipėsi į Teisingumo Teismą ir iškėlė bylą Europos Sąjungai, o prie jos prisijungė ir Lietuva. Dėl ko ir kokiu pagrindu bus bylinėjamasi su Europos Sąjunga?

Lenkija kreipėsi į Teisingumo Teismą ir iškėlė ES tris bylas: dėl perteklinių cukraus atsargų, dėl visų kitų produktų perteklinių atsargų ir dėl 100 procentų naujųjų tiesioginių išmokų mokėjimo. Esmė tokia, kad per derybas dėl stojimo į ES buvo suderėta, jog parama bus teikiama pagal tam tikrą labai aiškų sąrašą. Tvirtinant ES bendrosios žemės ūkio politikos reformą, 2003 m. birželį buvo įvestos naujos tiesioginės išmokos už energetinius ir kitus augalus, už kvotinio pieno toną, tačiau tuomet derybos su šalimis kandidatėmis jau buvo baigtos ir dėl šių išmokų visiškai nebuvo derėtasi.

Kai kurios iš šių išmokų turėtų būti pradėtos mokėti jau šiemet, kitos – 2006 m. Europos Sąjunga mechaniškai pritaikė bendrą tiesioginių išmokų principą ir nusprendė, kad ir po reformos įvestos išmokos naujosioms narėms bus mokamos mažesnės ir pamažu didės iki 100 proc. Papildomos išmokos į per derybas visiškai užbaigtą sąrašą buvo įtrauktos atskira eilute jau pasibaigus deryboms, taigi tai nebuvo derybų objektas.

Lenkija dėl šių naujųjų tiesioginių išmokų iškėlė bylą, reikalaudama, kad iš karto būtų mokama 100 proc., nes visiems ES nariams turėtų galioti tos pačios taisyklės, jeigu nesuderėta kitaip. Prie tos bylos prisijungėme ir mes, nes manome, kad toks ES sprendimas tikrai mums buvo pritaikytas nepagrįstai. Ne visos šalys sureagavo į šį dalyką, tačiau pateiktus ieškinį, visų šalių narių teisininkai gavo pranešimą, kad tokia byla keliama.

Prie šios bylos dar prisijungė Latvija, Vengrija ir Slovėnija. Sėkmės atveju sprendimas galiotų visoms naujosioms narėms, tad mums atrodė negarbinga byloje nedalyvauti, o rezultatais naudotis. Tai yra mūsų teisė, ir mes ja naudojamės, nežiūrint, kad kuri nors šalis senbuvė gali dėl to labai piktintis. Prie kitų dviejų bylų (cukraus ir kitų produktų pertekliaus) mes nusprendėme neprisijungti. Įdėjome daug pastangų, kad išvengtume pertekliaus, todėl nemanome, kad dėl to kiltų rimtų problemų.

Jūsų paminėtas atvejis tikrai ypatingas. O koks yra įprastinis interesų atstovavimo ir gynimo procesas?

Atstovavimas vyksta trimis lygmenimis: aukščiausiu – ES Žemės ūkio ir žuvininkystės Taryboje, į kurią renkasi žemės ūkio ministrai; žemesniu – Specialiajame žemės ūkio (SŽŪK) ir Nuolatinių atstovų komitetuose (COREPER); žemiausiu – Tarybos darbo grupėse, Europos Komisijos komitetuose. ES žemės ūkio institucijų darbo organai yra labai specializuoti (javų, cukraus, pieno vadybos komitetai), todėl komitetuose ar darbo grupėse šalį gali atstovauti tik gerai tą sritį išmanantys specialistai, vadinamieji ekspertai.

Žemės ūkio sektorių apima 85 Tarybos darbo grupės ir 39 Europos Komisijos komitetai (vadybos ir reguliavimo). Komisijos komitetų posėdžiai vyksta reguliariai, Tarybos darbo grupių – pagal poreikį. Posėdžiuose pagal tam tikras veiklos sritis dalyvauja 55 Lietuvos Ministro Pirmininko potvarkiu paskirti Žemės ūkio ministerijos ir jos reguliavimo srities institucijų valstybės tarnautojai. Rengiant Lietuvos poziciją, labai svarbu, kad ji būtų suderinta su įvairiomis suinteresuotomis institucijomis (kitomis valstybės institucijomis), bet svarbiausia – su žemdirbių savivaldos bei gamintojų organizacijomis.

Jei pozicijos nepavyksta suderinti, rengiamas posėdis, į kurį kviečiami ir žemdirbių organizacijų ar asociacijų atstovai. Labai svarbu, kad ES institucijose ir jų darbo organų posėdžiuose nagrinėjami teisės aktai atitiktų Lietuvos žemdirbių interesus, todėl kiekvienam posėdžiui, ypač Tarybos darbo grupių, Specialiojo žemės ūkio komiteto ir ES Žemės ūkio ir žuvininkystės Tarybos susitikimams yra rengiamasi labai kruopščiai. Mūsų ekspertai turi pateikti Lietuvos poziciją kiekvienu klausimu, ar jis mums būtų aktualus, ar ne.

Pačiais svarbiausiais klausimais pritarimas pozicijai dėl ES teisės aktų gaunamas Vyriausybėje, kur žemės ūkio ministras išdėsto Lietuvos poziciją. Tačiau jei susirinkus Europos Tarybai situacija keičiasi ir suderinti su Vyriausybe Lietuvos pozicijos nebėra galimybių, tuomet, pasisakydamas už, prieš ar susilaikydamas, visą atsakomybę prisiima ministras.

Ar ministerija gina žemdirbių interesus? Ar jie visuomet jums žinomi?

Kai gaunami teisės aktų projektai, jie paskirstomi atitinkamų sričių ekspertams. Jie rūpinasi, kad tie teisės aktai būtų persiųsti Lietuvos interesų grupėms – žemdirbių savivaldai, organizacijoms, asociacijoms ir pan. Žinoma, kad su kiekvienu žemdirbiu atskirai tų klausimų suderinti nėra įmanoma. Natūralu, kad atstovauti ir ginti įmanoma tik organizuotų grupių interesus, tad žemdirbiams derėtų priklausyti kokiai nors organizacijai – ar Žemės ūkio rūmų, ar Ūkininkų sąjungai, ar kokiam nors kitam susivienijimui.

Žemdirbių organizacijos, gavusios teisės aktų projektus, privalo supažindinti su jais visus savo narius ir pateikti mums savo nuomonę. Pagal visą bendrą ES tvarką Lietuvos pozicijai parengti ministerija turi 15 dienų. Taigi laiko yra nedaug. Jei reikalingas detalesnis tyrimas, jis atliekamas, bet tuomet laiko reikia kur kas daugiau.

Tenka pripažinti, kad ryšys su žemdirbių organizacijomis yra silpnas, mes retai sulaukiame jų reakcijos ar nuomonės. Galima suprasti ir juos, tai nelengvas darbas. Pirmieji teisės aktų projektai atsiunčiami anglų kalba, vertimai pasirodo tik tuomet, kai teisės aktai priimami ar jau priimti. Taigi visos žemdirbių organizacijos turėtų savo gretose turėti žmogų, kuris ne tik mokėtų anglų kalbą, bet ir gerai išmanytų tą veiklos sritį, galėtų žemdirbiams išaiškinti pasekmes, kas būtų, jei vienas ar kitas teisės aktas būtų priimtas toks, koks yra siūlomas.

Ministerija neturi galimybių išversti visų dokumentų, nes jų daug, jie nuolat keičiasi. Nebent tos srities specialistas trumpai supažindina interesų grupes su teisės aktu, bet juk gyventi pagal tą tvarką teks pačiam žemdirbiui, tad labai svarbu, kad jie patys įvertintų visas aplinkybes, kurių neįžvelgia ir negali įžvelgti ministerija. Geriausiai teisės aktą gali įvertini tas, kam jis ir skirtas.

Jei mes sulaukiame atgalinio ryšio, visuomet tą informaciją panaudojame, perteikdami poziciją Briuseliui. Tarkim, dėl planuojamos cukraus sektoriaus reformos labai sėkmingai bendradarbiaujame su cukrinių runkelių augintojais ir perdirbėjais, jie gerai žino padėtį, turi savo nuomonę. O jei žemdirbių organizacijos savo nuomonės mums nepasako, tuomet Briuselyje išsakoma tik ministerijos suformuota pozicija.

Kokius žemdirbių interesus praėjusiais metais teko ginti ir ar pasisekė apginti?

Europos Taryboje Lietuva turi 7 balsus iš 321, taigi ji viena nepajėgi ką nors nulemti, turi susidaryti šalių grupė, kad būtų nubalsuota už ar prieš kokį nors sprendimą. Tarkim, mums labai aktualios planuojamo reformuoti cukraus sektoriaus problemos. Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, siūlomą reformą vertina kritiškai, taigi jei šiandien reikėtų priimti sprendimą, tai būtų balsuojama prieš ir cukraus sektoriaus reformai nebūtų pritarta. Už reformą pasisako Europos Komisija, Danija, Estija, Švedija.

Lietuva turėjo siekį padidinti krakmolo gamybos kvotą, kuri dabar galioja trims prekybos metams. Per derybas dėl narystės ES suderėta 1 211 t kvota, tačiau mūsų ji netenkino. Kai derėjomės, mūsų krakmolo gamyba buvo labai nevienoda, šokinėjanti, vienais metais daug, kitais – mažai, tad buvo išvestas vidurkis ir todėl suteikta tik tokia kvota.

Krakmolo gamybos kvota pagal rinkos reguliavimo mechanizmą yra nustatoma ir peržiūrima kas 3 metai. Taigi atsižvelgdami į dabartinę gamybą, bandėme daryti įtaką, kad per peržiūrą ši kvota būtų padidinta. Europos Komisija jau yra parengusi pranešimą, kuriame mums siūlomos kvotos dydis 2005/06 ir 2006/2007 m. lieka nepakitęs – 1 211 t. Tačiau dar mėginsime siekti, kad šis klausimas būtų išspręstas mums palankiau. Jei nepavyks, prie to paties klausimo galėsime grįžti ne anksčiau, kaip po dvejų metų.

Tam tikra problema išlieka ir kiaušinių privalomasis žymėjimas. Buvo priimtas teisės aktas, pagal kurį nuo 2004 m. gegužės kiekvienas kiaušinis (nors jis būtų ir kaimo močiutės) turėjo būti pažymėtas, iš kokio ūkio yra kilęs. Lietuva pasisakė prieš tokią tvarką, prašė pereinamojo laikotarpio. Tam tikro kompromiso pasiekta, privalomasis žymėjimas įvedamas nuo 2005 m. liepos 1 d., tačiau mums ir tas terminas nėra palankus. Prašėme, kad tokia tvarka būtų įvesta tik po penkerių metų. Deja, kol kas kiaušinius žymėti privalu nuo liepos 1 d., o mes ieškome būdų, kaip išspręsti šį klausimą Lietuvai palankesne linkme.

Lietuvai pavyko žymiai paspartinti darbų eigą dėl valstybės pagalbos nukentėjusiems nuo pavasario šalnų ūkiams. Jei šalį narę ištinka kokios nors krizės, tuomet teikiamas prašymas leisti kompensuoti nukentėjusio sektoriaus patirtą žalą iš nacionalinio biudžeto (tai vadinama valstybės pagalba). Paprastai šios procedūros trunka labai ilgai, tačiau mes įdėjome daug pastangų, kad viskas vyktų greičiau. Buvo parengta visa reikiama dokumentacija ir ne kartą prašyta, kad EK kaip galima greičiau viską išnagrinėtų ir, jei sutinka su mūsų prašymu, greičiau duotų pritarimą. Šiandien jau žinoma, kad esminių kliūčių teikti valstybės paramą nukentėjusiems nuo šalnų sodams ir uogynams nėra.

Skamba grėsmingai, kad tokius paprastus klausimus turime taip komplikuotai spręsti...

Jei norime greičiau – reikia daugiau ir pastangų. Žinoma, jeigu nebūtume ES nariai, tai būtų tik mūsų vidaus reikalas. Tačiau pažiūrėkime į šią situaciją iš kitos pusės – juk taip ginami ir mūsų pačių interesai. Tarkim, krizė ištinka Vokietijos ar Prancūzijos žemdirbius, ar norima paremti juos papildomai. Tam didžiosios šalys galėtų skirti didžiulius pinigus. Tai atsilieptų visai rinkai, visų šalių konkurencinėms galimybėms.

Taigi derinimas su Europos Komisija yra kaip savotiškas filtras, ji prižiūri, kad valstybės pagalba (lėšų suma) atitiktų tam tikras taisykles, kad neiškreiptų konkurencijos. Iš esmės tai yra mažųjų valstybių su mažu biudžetu apsaugos priemonė, tam tikra garantija, kad didžiosios valstybės tuo nepiktnaudžiautų. Taigi tai to paties medalio dvi pusės , viena vertus – biurokratija, kita vertus – apsauga.

Ar turime Europos Sąjungoje nuolatinių draugų ir rėmėjų, kai tenka spręsti mums svarbius klausimus?

Kiekvienu atskiru klausimu padėtis klostosi vis kitaip. Jei šalis gamina produktą, dėl kurio diskutuojama, tai kiekviena žiūri, kaip jai pačiai geriau. Jei negamina, tuomet mes galime prašyti jų palaikymo, tačiau ir tai ne visada. Pavyzdžiui, dėl cukraus sutampa Lietuvos, Suomijos ir Latvijos pozicijos, o estams rūpi, kad cukrus būtų kuo pigesnis, jie pasisako už reformą.

Tarkim, Danija mums labai daug padėjo stojimo į ES metu, tačiau jie yra linkę į didesnį rinkos liberalizavimą, o mes, kol sustiprėsime, esame labiau suinteresuoti išlaikyti rinkos reguliavimą ten, kur mums tai naudinga. Taigi vienu klausimu esame bendraminčiai su vienais, kitu – su kitais. Europos Sąjungoje vyrauja interesai ir kompromisai, be jų neįmanoma žengti į priekį. Senbuvėms lengviau, jos puikiai išmano visas procedūras, turi daugiau patirties, o mes, būdami naujokai ir norėdami ko nors pasiekti, turime būti daug atkaklesni, turime įdėti daug daugiau darbo.

Kalbėjosi Virginija KRIVICKIENĖ, „Mano ūkis“