Dabar Lietuvos miško žemė užima 2 069,1 tūkst. ha – 31,7 proc. teritorijos. Miškingiausios yra Varėnos (69 proc.), Druskininkų (69 proc.), Švenčionių (56 proc.), Rietavo (49 proc.) vietovės. Mažiausiai miškingos yra Vilkaviškio (10 proc.), Pagėgių (14 proc.), Skuodo (15 proc.), Marijampolės (15 proc.) vietovės.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (2001 m.) šalies miškingumą ateityje numatoma padidinti vidutiniškai 7–8 proc. Išskirtos 6 strateginės miškininkystės plėtros zonos bei 12 pozonių.

Labiausiai miškingumą padidinti planuojama Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynų zonoje – 15 proc., išskyrus Pietų Dzūkijos žemo ir vidutinio našumo grynų pušynų pozonį, kur miškingumas jau ir šiuo metu yra labai didelis – 74 proc. Šio pozonio miškingumą numatoma didinti minimaliai – 2–3 proc.

Vidurio Žemaitijos vidutinio našumo mišrių eglynų zonos miškingumą tikslinga padidinti 12 proc. Vidurio Aukštaitijos – Šiaurės Vakarų Dzūkijos našių mišrių (spygliuočių-lapuočių) miškų zonos miškingumas didintinas 7-10 proc.

Minimaliai (3 proc.) miškingumą planuojama didinti Vidurio Lietuvos mišrių lapuočių-spygliuočių miškų zonoje. Miškai šioje zonoje bus veisiami, didinant teritorijos ekologinį stabilumą, apsaugant labai derlingas žemes nuo erozijos. Palyginti nedidelės galimybės didinti miškingumą yra Vakarų Žemaitijos mišrių miškų zonoje – 2 proc., taip pat Pietvakarių Žemaitijos našių mišrių eglynų zonoje – 5 proc.

Daugiausiai veisiama eglynų

Pastaraisiais metais daug eglynų žuvo nuo audrų, kenkėjų, sausros, o dabar būtent eglių veisiama daugiausiai. Eglių želdiniai pastaruoju metu sudaro 70 proc. visų želdinių ploto. Pušynų atkuriama labai mažai dėl paprasčiausios priežasties – nesant pakankamai brandžių pušynų, mažai jų kertama. Minkštųjų lapuočių augavietės daugiau tinka eglėms, kietiesiems lapuočiams veisti.

Lietuvoje tęsiasi miškų grąžinimas buvusiems savininkams. Kasmet žemės ir nekilnojamojo turto registre yra įregistruojama po 50–65 tūkst. ha privačių miškų. Šiuo metu savininkai ūkininkauja 675 tūkst. ha privačių miškų plote. Privačiuose miškuose vyrauja jaunesni medynai, lyginant su valstybinės reikšmės miškais.

Visuose Lietuvos miškuose, išskyrus rezervuotus nuosavybės teisėms atstatyti (apie 350 tūkst. ha), yra ūkininkaujama pagal miškotvarkos projektus, laikantis darnaus miško ūkio principų. Miškotvarkos projektas yra ūkininkavimo pagrindas: 97 procentų Europos miškų ūkininkaujama, vadovaujantis miškotvarkos projektais.

Kiek Lietuvos miškuose galima išauginti medienos?

Atsakyti į šį klausimą gali kasmetinė visos šalies miškų sklypų inventorizacija ir nacionalinė miškų inventorizacija atrankos metodu. Pagal tiesioginius medžių augimo matavimus nuolatiniuose apskaitos bareliuose yra nustatomas bendras medžių tūrio prieaugis ir jo struktūra, t.y. pasiskirstymas į kaupiamą medyne, iškertamą ir iškrentančią dalį. Kasmet Lietuvos miškuose vidutiniškai priauga po 8,0 m3/ha medienos. Miškuose šiuo metu vyrauja vidutinio amžiaus pribręstantys ir brandūs medynai, priaugantys daugiau negu vidutiniškai. Besiformuojantys jaunuolynai, ypač iki 10 metų (priaugantys mažiausiai), dabar miškuose sudaro neproporcingai mažą dalį. Todėl pasiekus tolygų miškų pasiskirstymą pagal amžių, prieaugis turėtų sumažėti iki 7,4 m3/ ha.

Saikingo miško naudojimo politika, griežti reikalavimai atkurti iškirstus miškus garantuoja ne tik bendrą Lietuvos miško plotų didėjimą, bet ir brandžių medynų plotų bei medienos kiekio juose didėjimą. Bendri medienos tūriai per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos miškuose padidėjo 54 mln. m3. Medienos tūriai brandžiuose medynuose per tą patį laikotarpį padidėjo 36 mln. m3.

Atlikta miško auginimo bei naudojimo prognozė rodo, jog dabartiniame miškų plote, racionaliai ūkininkaujant, kasmet gali būti gaunama po 7,0–8,5 mln. m3 vertingos medienos. Toks medienos kiekis gali užtikrinti šalies medienos pramonės reikmes, išplėsti smulkią medieną perdirbančių įmonių pajėgumus.

Nesant vietinio poreikio, beveik visi popiermedžiai šiuo metu yra išvežami iš Lietuvos. 15–20 proc. paruošiamos medienos yra malkos. Kartu su miške paliekamomis kirtimo atliekomis – viršūnėmis, šakomis, sausuoliais – medienos kuras galėtų sudaryti gana reikšmingą dalį šalies energetikoje.

Miškininkų uždavinys – taikyti ūkininkavimo priemones, jų sistemas, leidžiančias padidinti bendrą miškų našumą, pagerinti išauginamos medienos sunaudojimą, mažinti nuostolius auginant, ruošiant ir perdirbant medieną.

Siekiant išsaugoti biologinę įvairovę, orientuojamasi ne tik į dirbtinį miško atkūrimą. Puoselėjant savaime atžėlusius miškus, galima išsaugoti juose slypinčią biologinę įvairovę. Kasmet Lietuvoje yra pasodinama 7–9 tūkst. ha želdinių. Panašus iškirstų medynų plotas atsikuria savaime. Dar apie 4 tūkst. ha miško išplinta neūkininkaujamose, apleistose žemėse, apaugant joms mažiau vertingais minkštaisiais lapuočiais, baltalksniais.

Mišką reikia puoselėti ir formuoti

Kiekvienas miško jaunuolynas išaugęs savaime ar pasodintas turi būti puoselėjamas, formuojamas. Yra labai garsi, gyvenimo ir praktikos daug kartų patikrinta XIX a. įžymaus miškininko K. Tiurmerio ištarta frazė: “Geras miškas pats savaime neauga”. Miško atkūrimas ir priežiūra pirmaisiais metais ir net dešimtmečiais reikalauja daug sąnaudų, negaunant jokios apčiuopiamos naudos. Prasta situacija Lietuvoje su jaunuolynų ugdymu. Jaunuolynai iki 10 metų ugdomi 12–14 tūkst. ha, t.y. tik pusėje viso jų ploto. Stelbiami pasodinti vertingi želdiniai ar savaime pasisėję vertingų rūšių medeliai.

Visi jaunuolynai per 10 metų turi būti praretinti ne mažiau kaip 1 kartą, o geresnėse augavietėse ir daugiau. Šiuo metu didžioji dalis ugdomų jaunuolynų (10–12 tūkst. ha) yra valstybiniuose miškuose. Privačiuose miškuose jaunuolynai neformuojami. Neugdomas miškas, be abejo, auga ir pats, tik ne tokio tankumo ar pageidaujamų rūšių. Tik gerokai vėliau miško savininkas pajus, kad jis prarado daug laiko augindamas ne tokį mišką, koks galėtų duoti maksimalios naudos ir gamtai, ir jam pačiam.

Nuostoliai dėl savaiminio atkritimo

Lietuvos miškuose per pastaruosius 5 metus kasmet savaime atkrito vidutiniškai po 1,4 m3/ha užaugančios medienos. Mažiausiai savaime atkrenta medienos intensyviai ugdomuose pušies ir eglės medynuose – vidutiniškai po 1,0 m3/ ha kasmet. Minkštųjų lapuočių medynuose atkritimas yra 1,5–2,3 kartus intensyvesnis. Daugiausiai medienos atkrenta beveik niekada neugdomuose baltalksnynuose – 2,3 m3/ha. Tai sudaro beveik 30 proc. viso medžių prieaugio.

Mažiausiai medžių iškrenta palyginti intensyviai ir tolygiai ugdomuose valstybiniuose miškuose – apie 1 m3/ha kasmet (14 proc. viso tūrio prieaugio). Privačiuose miškuose kasmet iškrenta 1,6 m3/ha (19 proc. viso tūrio prieaugio). Intensyviausiai medžiai iškrenta rezervuotuose nuosavybės teisėms atkurti miškuose, kuriuose praktiškai neūkininkaujama – 1,9 m3/ha arba 22 proc. viso prieaugio.

Ūkio intensyvumą parodo ir sausuolių sunaudojimas. Per praėjusį penkmetį šalies miškuose iškirsta tik trečdalis sausuolių, o didesnioji jų dalis sunyko. Valstybinės reikšmės miškuose sunaudota daugiausiai sausuolių – net 54 proc., miške jų kiekis sumažėjo 13 proc. Privačiuose miškuose buvo iškirsta tik 30 proc. sausuolių, jų kiekis miškuose gerokai padidėjo, nekalbant jau apie rezervuotus miškus nuosavybei atkurti, kur sausuoliai visai nebuvo kertami.

Šiandien Lietuvos miškuose sukaupta nemaži kiekiai brandžių medynų, neblogai išugdyti vidutinio amžiaus ir pribręstantys medynai. Ateitis priklauso nuo miško savininkų požiūrio į miškus: jų atkūrimą, formavimą ir auginimą, jų galimybių investuoti. Miškui reikia didelių investicijų, o rezultatai dažniausiai pasirodo tik po kelių dešimtmečių.