„Nors pats dirbti netingiu, dabar tik vadovauju ir skaičiuoju“

Mūsų kalbinti Gaidžio metais gimę ūkininkai sakė per daug į žvaigždes nesidairantys – pasikliaujantys tik savo jėgomis ir žiniomis.

Jeronimas Karosas iš didelės (per 200 žmonių) Karosų giminės tik vienas verčiasi žemės ūkiu. Kaip jis pats sako, matyt, į savo tėvą, žymų Anykščių apylinkių žemdirbį, atsigimė. „Rusams užėjus, dėl iškreipto požiūrio į stambų žemvaldį tėvams nuo tremties teko bėgti. Todėl savo gyvenimą turėjau kurti ne tėviškė-je“, – nelengvą tėvų dalią prisimena J.Karosas ir, nesileisdamas į slogius prisiminimus, optimistiškai žvelgia į kitus, Gaidžio, metus, kuriais jis ir gimęs.

Astrologinėmis pranašystėmis Jeronimas nepasikliauja. Pasak jo, pažangių technologijų ir intensyvaus žemės ūkio laikais karalius tėra vienas – oro sąlygos. „Kaip ir anuomet, mes žiūrime į dangų, bet dairydamiesi saulės, o ne sekdami mėnulio fazes ar žvaigždžių išsidėstymą“, – sako 350 ha valdantis žemdirbys. Šiemet oro sąlygos buvo ypač prastos, cukrinius runkelius jis baigė nuimti tik įpusėjus lapkričiui. „Per mano beveik dešimties metų ūkininkavimo stažą to dar nėra buvę. Visuomet šakniavaisius sudorodavome iki Visų Šventųjų“, – gamtos išdaigomis nepatenkintas Jeronimas. Bet štai pašarų pusšimčiui melžiamų karvių šiemet ūkininkas priruošė sočiai. Prie tvarto it uogienės stiklainiai sustatyti 1 300 šienainio ritinių, o tranšėjoje „sirpsta“ kukurūzų silosas. Gyvuliai jo gaus paskanauti dar neatėjus Kalėdoms. „Be daug energijos turinčio kukurūzų siloso didelių primilžių, kurie jau perkopė 5 300 kg ribą, nebūčiau pasiekęs“, – buvęs inžinierius apie gyvulių šėrimą gerai nusimano.

Vienais sausringais metais žolynai taip išdžiūvo, kad gyvuliai vos ne vos išgyveno žiemą. Dėl pašarų stygiaus tais metais ir mėsinių grynaveislių galvijų teko atsisakyti. „Juos kurso draugui padovanojau, nes mėsos perdirbėjai skatikus temokėjo. Tada supratau, jog reikia sėti ištvermingesnes žoles. Jau kelinti metai auginu 60 ha liucernų, kurios ir derlingos, ir maistingos, ir sausras ištveria“, –įsitikino ūkininkas. Pasak Jeronimo, kiekviena nesėkmė turi dvi puses: blogąją ir gerąją, todėl kažką praradęs, vieną dieną tikrai atrasi vertingesnę dovaną.

J. Karosas neabejoja, kad didelė paspirtis pažangioms technologijoms diegti – ES parama. Jis sėkmingai įgyvendino 0,5 mln. litų vertės SAPARD programos projektą, pagal kurį įsigijo visą žolinių pašarų dorojimo techniką, žemės dirbimo padargų, traktorių ir pieno šaldytuvą. Kitąmet ketina pasinaudoti Kaimo plėtros plano priemone, skirta ES reikalavimams vykdyti: įdiegs gamtos neteršiančią mėšlo šalinimo technologiją. „Jei ne ES parama, šiandien liūdniau kalbėtume“, – prasitaria ūkininkas, tvirtindamas, kad dabar gyvenimas kur kas šviesesnis. Jo nuomone, ūkininkauti pagal europietiškus standartus nėra sunku. Juolab, kad lietuviai – darbštūs žmonės.

Turėjęs tapti naftos ir dujų įrengimų specialistu (baigė tris Politechnikos instituto kursus), 18 metų kopinėjęs po kalnus, buvęs alpinistas J. Karosas dabar pasinėręs į tikrai žemišką veiklą - ūkininkauja Kėdainių r. Beržų kaime. Pasak jo, nuobodžiauti nėra kada ir laiko pažvejoti ūkyje tyvuliuojančiame tvenkinyje nelieka. „Nuo ryto iki vakaro galvoje tik ūkio reikalai. Šiam, nuo oro priklausančiam, verslui administruoti reikia ir laiko, ir žinių. Nors pats dirbti netingiu, dabar tik vadovauju ir skaičiuoju“, – sako kėdainiškis, neslėpdamas troškimo ir vėl kopti į kalnus.

J. Karoso ūkyje įkurta ir jodinėjimo mokykla. Kasdien, išskyrus sekmadienį, čia treniruojasi kaimo moksleiviai. Paklaustas, ar brangiai atsieinančius žirgus laiko tik pramogai, J. Karosas nedvejodamas atsako, jog tik tam, kad kaime gyventi būtų įdomiau. „Žirgininkystė jokio pelno neduoda. Kol kas arklius išlaiko karvutės“, – teigia jis. Kasmet rugsėjį ūkyje rengiamos jodinėjimo varžybos, kurios ir pramoga vaikams, ir šventė provincijos gyventojams.

Besidžiaugdamas sveikais gyvuliais, jis planuoja piendavių bandą dar padidinti ir jau kitų metų kovą jų laikyti šešiasdešimt. Mėsiniai galvijai J. Karosą taip pat vilioja. Jei viskas klostysis gerai, įsigys ir jų. „Turėsiu kuo svečius per kitas Kalėdas pavaišinti“, – sako svetingas šeimininkas ir jau rengiasi šioms: atvažiuos trys seserys ir brolis su šeimynomis, į svečius ir kaimynų pasikvies, taigi ir tokiai progai nupenėtą juodmargį jautuką paskers.

„Kiekvienam darbui reikia patirties. Mesti ūkininkavimo tikrai negalvoju“

Ukmergės rajono ūkininkas Ričardas Gurskas net nesileidžia į kalbas apie astronomines pranašystes.

Jo pasirinkimą tapti ūkininku greičiau lėmė senelio, stipraus „smetoniško“ ūkininko, pavyzdys. Verslumo seneliui buvo galima pavydėti: turėjo didžiulį sodą, bityną, serbentyną, obuoliais prekiaudavo net Maskvoje ir Sankt Peterburge. Nuo mažens pripratęs prie kaimiškų darbų, veterinarijos gydytojo specialybę turintis Ričardas iš karto po tarnybos armijoje ėmėsi ūkininkauti savarankiškai. Profesionaliais patarimais jauną ūkininką drąsino Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ukmergės r. biuro vadovas Jonas Laucius. „Entuziazmas buvo nežmoniškas, - prisimena tuos laikus Ričardas. – Pradėjau nuo ankstyvųjų bulvių auginimo, jos tada buvo paklausios ir brangios. Po kelerių sėkmingų metų buvo puikių progų didžiuliais tempais stambinti ūkį, bet aš jomis nepasinaudojau“.

Buvo dar ir „amerikietiškasis“ etapas, kai Ričardas dirbo su stambiais bulvių augintojais iš Vašingtono valstijos. Padirbėję dvejus metus ir neatradę didelių perspektyvų bulvininkystei plėtoti, amerikiečiai iš Lietuvos pasitraukė. Ričardui liko šešios amerikietiškos bulvių veislės, bet, neatnaujinant sėklos, derliai pradėjo mažėti. Dabar Ričardas tvirtina manąs, kad be reikalo tinkamu metu neišplėtė ūkio, ir kaltina dėl to savo pernelyg didelį atsargumą.

Kita vertus, dabar dirbami 150 ha nėra jau taip mažai - darbo bei įtampos pakanka kiaurus metus. Kaip pats juokauja, vasarą visą laiką žiūri į dangų, žiemą – į termometrą. Darbo tai pakanka, o pinigų? Dideliu pelnu ūkininkas pasigirti negali, bet ir dejuoti nenori. “Pradėjęs nuo turgaus prekybos, aš nieko nesitikėjau ir nelaukiau pagalbos iš valstybės, - sako Ričardas. – O visa rinka – tai juk didelis turgus, kuriame tu turi sugebėti parduoti savo prekę kuo brangiau. Esu Daržovių augintojų asociacijos narys. Visi susiburiame ir susitariame, kad laikysimės vieningos kainos. Na ir kas iš to? Niekas to susitarimo nesilaiko...“

Didžiausia auginamų bulvių veislių dalis – olandiškos. Pasak Ričardo, kasmet atsiranda vis naujų veislių ir jis, nebūdamas nė vienos senosios „įsimylėjęs“, drąsiai eksperimentuoja ir išbando savo ūkyje. Užaugintos bulvės pristatomos į didmeninės prekybos įmones. 700 tonų talpos sandėlyje bulvės išlaikomos iki balandžio mėnesio (palaidos, su aktyviąja ventiliacija). Beveik visi darbai jau mechanizuoti. Ankstyvųjų bulvių, nuo kurių sėkmingai pradėjo savo ūkininkavimą, Ričardas jau nebeaugina: pasak jo, dviem savaitėmis anksčiau jų rinkai pateikia nepralenkiami bulvių augintojai šilutiškiai ir marijampoliečiai.

Dabar, pasak ūkininko, atėjo toks metas, kai reikia arba atnaujinti viską iš esmės, arba stengtis išsiversti su tuo, ką turi. Reikėtų atnaujinti turimą techniką, bet Ričardas bijosi didelių investicijų: „O kas dirbs su ta technika? Geri darbininkai – didžiausia problema, suprastėjo ir prasigėrė dabartinis kaimas“. Su nostalgija Ričardas prisimena savo vaikystės laikų kaimą, kai žmonės vieni pas kitus vaikščiodavo į svečius, kaimynas kaimynui patalkindavo, kartu ir šventes švęsdavo, ir bėdas ištverdavo.

Ūkininkavimo subtilybių Ričardas mokosi iš literatūros, skaito visą žemdirbiams skirtą spaudą, dalyvauja seminaruose, lankosi parodose. Sveiko humoro jausmo į save ir į pasaulį Ričardui galima pavydėti. Iš visų savo žemdirbiškų vargų vargelių jis moka pasijuokti ir taip juos išdėstyti, kad nesuprasi: skundžiasi jis ar tiesiog pasakoja kaip nuotykius.

„Kiekvienam darbui reikia patirties. Mesti ūkininkavimo tikrai negalvoju - daugiau nieko nemoku. Apie veterinaro darbą jau nebegalvoju, aš net kraujo dabar bijau, o studijuodamas buvau labai aktyvus asistentas operacinėje... - prisipažįsta Ričardas. - Nežinau, kas perims mano ūkį. Su žmona auginame vieną dukrą, bet jai nelinkėčiau žemdirbiškos dalios – sunki ji“. Tad kodėl gi nepalinkėjus Gaižio metais jaunai šeimai ... sūnaus.