Plaučių ir pleuros susirgimams priskiriamos šios ligos: plaučių pabrinkimas, plaučių uždegimas (pneumonija), krupinis plaučių uždegimas (krupinė pneumonija), bronchų ir plaučių uždegimas (bronchopneumonija), atelektazinė, hipostazinė, metastazinė ir aspiracinė pneumonijos, plaučių gangrena, pleuritas, pneumotoraksas, hidrotoraksas ir plaučių emfizema.

Kai kurie iš šių susirgimų nėra būdingi galvijams, todėl jie šiame straipsnyje nebus plačiau nagrinėjami. Plaučių pabrinkimu ir gangrena, krupine pneumonija dažniausiai serga arkliai. Pastaroji liga būdinga ir avims. Joms neretai išsivysto metastazinė pneumonija. Pleuritas – arklių ir kiaulių liga. Plaučių emfizema paprastai serga sportiniai žirgai ir medžiokliniai šunys, o hidrotoraksas – darbinių arklių ir naminių šunų liga.Bronchopneumonija – tai bronchų gleivinės ir plaučių skiltelių uždegimas. Sergančių gyvulių organizme susidaro uždegiminių skysčių, kurie užpildo bronchų ir plaučių alveolių spindį. Bronchopneumonija dažniausiai serga prieauglis. Ligos priežastis ne viena. Gyvuliai suserga dėl kelių veiksnių, kurie silpnina natūralų organizmo atsparumą ligoms.

Bronchitą sukeliančios priežastys taip pat gali sukelti ir bronchopneumoniją, jei jos veikia organizmą ilgiau ir stipriau. Gyvuliai bronchopneumonija suserga, jei peršąla transportavimo metu, jei yra laikomi drėgnose patalpose arba ant betoninių nekreikiamų grindų. Ligą sukelia ir skersvėjai, šiltai laikomų gyvulių girdymas šaltu vandeniu. Šeriami nevisaverčiais pašarais, patiriantys stresą, užskurdę ar persirgę virškinimo trakto ligomis, rachitu galvijai bronchopneumonija suserga greičiau. Ligą skatina mociono trūkumas, saulės arba dirbtinės ultravioletinės šviesos stoka.

Vystantis bronchopneumonijai, gyvulių laikymo vietoje esantys mikroorganizmai dažniausiai atlieka antraeilį vaidmenį: apsunkina ligos eigą, sukeldami komplikacijas, tačiau tam tikromis sąlygomis, jie gali būti pirminė susirgimo priežastis. Kuo didesnė gyvulių koncentracija, tuo didesnė tikimybė kilti mišriai infekcijai.

Bronchopneumoniją reikia traktuoti ne kaip atskiro organo veiklos sutrikimą, o kaip bendrą viso organizmo susirgimą, pasireiškiantį visų jo sistemų ir funkcijų sutrikimu.

Nepalankaus faktoriaus poveikio į sveiko organizmo kvėpavimo sistemą schema maždaug tokia: staigiai peršalus, organizmas patiria didelį stresą: sutrinka nervinių impulsų plitimas organizme, dėl to bronchų gleivinės ir plaučių alveolės pradeda netinkamai funkcionuoti. Bronchų pogleivinį sluoksnį ištikus spazmams, plaučių alveolėse sutrinka kraujotaka, pabrinksta audiniai. Uždegiminis skystis kaupiasi bronchų ir alveolių spindyje. Kadangi įkvepiamame ore visuomet yra mikrobų, jie ima daugintis bronchų ir plaučių alveolių spindyje susikaupusiame skystyje. Jeigu organizmas atsparus ir jo neveikia minėti nepalankūs veiksniai, mikrobams daugintis neleidžia natūralūs organizmo barjerai: juos naikina leukocitai, virpamasis kvėpavimo takų epitelis stumia bakterijas lauk. Tačiau jei organizmo atsparumas susilpnėjęs, mikrobai ima daugintis, išskirdami toksinus. Pastarieji veikia visas organizmo sistemas. Pakyla gyvulio kūno temperatūra, sutrinka kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, nervų ir kitų sistemų veikla. Sergančių bronchopneumonija gyvulių organizme dėl sumažėjusio sveikos plaučių gleivinės ploto sutrinka dujų apykaita. Gyvulio organizmui pradeda stigti deguonies.

Dėl intoksikacijos ir sutrikusios dujų apykaitos sukeliama grandininė reakcija: gyvulio organizme pažeidžiama baltymų, angliavandenių, mineralų ir vitaminų apykaita. Tai lemia pakitimus širdies raumenyje, inkstuose, kepenyse ir kituose organuose. Jei nepašalinamos ligos priežastys, daugumai bronchopneumonija sergančių gyvulių progresuoja kvėpavimo ir kraujotakos sistemų nepakankamumas, dažniausiai tampantis gyvulio išbrokavimo arba mirties priežastimi.

Susirgimo požymiai labai priklauso nuo to, kokios priežastys jį sukėlė, nuo gyvulių rūšies ir amžiaus. Pavyzdžiui arklių ir avių plaučiuose uždegiminis procesas plinta daug greičiau negu galvijų ir kiaulių. Labai jauniems ir seniems gyvuliams ligos eiga sunkesnė.

Kai liga ūmi, iš pradžių atsiranda bronchito simptomų. Be to, gyvuliai būna apatiški, silpni, mažai ėda arba visiškai neėda, nereaguoja į aplinką. Kūno temperatūra pakyla 1-2 laipsniais. Nusilpusiems ir išliesėjusiems gyvuliams ji gali ir nepakilti. Po dviejų trijų dienų pasireiškia kvėpavimo sistemos pažeidimo požymiai: kosulys, sustiprėjęs, įtemptas kvėpavimas, dusulys, ištakos iš šnervių, šiurkštus kvėpavimas, iš pradžių sausi, vėliau drėgni karkalai. Esant lėtinei ligos eigai, minėtų simptomų galima ir nepastebėti. Į akis labiau krinta tai, kad gyvulys dažniau guli, sumažėja jo apetitas, priesvoriai, krenta svoris. Be to, tokiems gyvuliams dažniau nustatomi kraujotakos, virškinimo sistemų sutrikimai, egzema, mažakraujystė.

Kadangi bronchopneumonija pažeidžia ne tik bronchus ir plaučius, bet ir visą organizmą, jos gydymas turi būti kompleksinis, tai yra nukreiptas į visų organizmo sistemų normalios veiklos atstatymą. Gydant šį susirgimą, pirmiausia reikia pašalinti jo priežastis ir laikyti sergančius gyvulius optimaliomis sąlygomis. Iš patirties galima pasakyti, kad gydymas vien vaistais, nepašalinus ligos priežasčių, retai duoda laukiamą efektą.

Gydant reikia stengtis palengvinti gyvulio kvėpavimą, atsikosėjimą, sumažinti skysčių išsiskyrimą į kvėpavimo takų spindį, slopinti uždegimą, užkirsti kelią mikroorganizmų vystymuisi ir stiprinti bendrą organizmo atsparumą. Kvėpavimui pagerinti galima naudoti eufiliną, kofeiną. Kad atsikosėtų, gyvuliams duodama amonio chlorido, kalio jodido arba krapų, kmynų, anyžių sėklų nuoviro. Skysčių išsiskyrimą į kvėpavimo takus mažina kalcio preparatai (į veną leidžiami kalcio gliukonato, tetanusano, kalcio chlorido, kalcio borogliukonato tirpalai). Taip pat šiam tikslui galima naudoti šlapimo išskyrimą skatinančius vaistus, pavyzdžiui furozemidą. Uždegimui slopinti naudojami hormoniniai preparatai – deksametazonas, prednizolonas. Mikroorganizmų dauginimąsi slopina antibiotikai. Juos galima naudoti vienus arba derinti su sulfanilamidais, kad išsiplėstų veikimo spektras. Antibiotikų yra daug rūšių, todėl juos, kaip ir kitus vaistus, turi parinkti kvalifikuotas specialistas, kuris, atsižvelgdamas į visus anksčiau aptartus veiksnius, parinks tinkamiausią vaistų derinį. Organizmui sustiprinti būtinas kokybiškas, visavertis pašaras, vitaminai ir mineraliniai priedai.

Sergant atelektazine pneumonija, subliūkšta atskiros plaučių skiltys. Liga dažniausiai išsivysto nusilpusiems, išliesėjusiems gyvuliams. Pagrindinės pneumonijos priežastys: bloga veislinio prieauglio, iš kurio suformuota banda, priežiūra; nevisavertis motininės bandos šėrimas; per didelis gyvulių tankumas garduose; mociono stoka.

Nevisiškai išsivysčiusiems, išsekusiems, išliesėjusiems gyvuliams dėl nusilpusių krūtinės ląstos raumenų sutrinka plaučių ventiliacija: sumažėja į plaučius patenkančio oro kiekis. Dėl to kai kurios, dažniausiai kraštinės, plaučių skiltys subliūkšta. Vėliau jose ima kauptis skysčiai ir daugintis mikroorganizmai.

Atelektazinės pneumonijos eiga dažniausiai būna lėtinė, todėl aiškių simptomų nepastebima. Paprastai šia liga sergantys gyvuliai būna silpni ir liesi. Stebint gyvulį iš šono, beveik nesimato krūtinės ląstos judesių. Kūno temperatūra normali arba šiek kiek nukritusi.

Atelektazinė pneumonija gydoma taip pat kaip bromchopneumonija. Gydomi gyvuliai turi būti laikomi optimaliomis sąlygomis ir šeriami visaverčiais pašarais.Hipostazinė pneumonija – tai plaučių uždegimas, atsirandantis dėl sutrikusios kraujo apytakos plaučiuose. Šis susirgimas dažniausiai išsivysto kaip kitų užkrečiamų ir neužkrečiamų ligų, sutrikdančių kraujotaką plaučiuose, pasekmė. Prielaidas ligai sudaro ilgas gyvulių gulėjimas, ypač ant vieno šono (pogimdyminė parezė, galūnių traumos). Ūkiuose, kuriuose gyvuliai laikomi pririšti, hipostazinė pneumonija pasitaiko dažniau.

Tose plaučių skiltyse, kuriose sulėtėja kraujotaka, pabrinksta audiniai. Į plaučių alveolių spindį pradeda sunktis tarpląsteliniai skysčiai. Sumažėjus organizmo atsparumui, plaučių alveolėse ir bronchuose vystosi uždegiminis procesas. Tuo pat metu sparčiai dauginasi mikroorganizmai. Kadangi uždegiminis procesas greitai plinta, pažeistos plaučių skiltelės susilieja, sudarydamos stambius uždegiminius židinius. Jei nepašalinamos ligos priežastys ir operatyviai nepradedama gydyti, iškyla rimtas pavojus gyvulio gyvybei.

Hipostazinė pneumonija per trumpą laiką apima didelę plaučių dalį, todėl ir ligos požymiai pasireiškia labai greitai ir būna ryškūs. Susirgę gyvuliai apatiški, beveik nereaguoja į aplinką, neėda, kūno temperatūra pakilusi 1-1,5 laipsnio. Kvėpavimas apsunkintas, dažniausiai su karkalais. Taip pat šiam susirgimui būdingi ir kraujotakos sistemos nepakankamumo požymiai: silpnas pulsas, pamėlusios gleivinės, kartais krūtinės ir galūnių pabrinkimas.

Gydant, visų pirma, reikia stengtis aktyvinti širdies veiklą, kad plaučiuose nesikauptų skysčių. Po oda švirkščiama kofeino ar kitų širdies veiklą stimuliuojančių preparatų, o į veną – koncentruotų kalcio, gliukozės ar druskos tirpalų. Antibiotikai naudojami didelėmis dozėmis, kad susidarytų pakankama koncentracija susikaupusiuose skysčiuose. Gulinčius gyvulius reikia 3-4 kartus per parą apversti.