Jau penkeri metai Padubysio kaime gyvenantis ūkininkas Jonas Žotkevičius nebearia savo dirbamų žemių. Pasak ūkininko, taip pradėjus dirbti žemę, derlius tikrai nesumažėjo, gal net šiek tiek padidėjo.

Naująją žemės dirbimo technologiją pradėjęs taikyti nedidelėje ūkio dalyje, šiemet J. Žotkevičius taip įdirbo visus 650 ha. „Sutaupome laiko, mažiau išdeginame kuro, ne taip esame priklausomi nuo oro sąlygų ir dirvos būklės“, - privalumus vardija ūkininkas. Vos pradėjęs taikyti neariamąją žemdirbystę savo ūkyje, Jonas išbandė „Laumetrio“ skutiką ir juo nenusivylė. O štai rusiškos sėjamosios pasirodė šiam darbui netinkamos – įsigijo švedišką. Pasak ūkininko, kartais nepagrįstai baiminamasi, kad ligų neariamuose pasėliuose padaugėja – jis to nepastebėjo. „Kita vertus, jei prastais plūgais žemė suariama, tai pusė šiaudų vis tiek viršuje lieka, o ant jų - ir ligų sukėlėjai peržiemoja“, - įsitikinęs J. Žotkevičius. Pasėliai nuo ligų purškiami profilaktiškai, kai ligos požymiai dar tik vos vos pradeda ryškėti: tuomet pakanka mažesnės fungicidų normos.

Tik kviečiai ir rapsai

Ūkyje auginami tik žieminiai kviečiai ir žieminiai bei vasariniai rapsai. Turėtą nedidelę cukrinių runkelių kvotą J. Žotkevičius pardavė, kaip pats sako, dėl neaiškios jų ateities ir kad nereikėtų rudenį dumblintis. Vėlyva javapjūtė sutrukdė žieminių rapsų sėją, jų pasėta mažiau negu planuota – apie 45 ha. Dar maždaug tiek pat pavasarį bus pasėta vasarinių rapsų. 570 ha ploto žieminių kviečių laukai jau gražiai žaliuoja.

Profesionalių agronominių konsultacijų gaunantis iš UAB „Agrokoncernas“ specialistų, šiemet ūkininkas pabandė ir pats eksperimentuoti – 10 ha ploto lauke kviečius augino pagal savo paties sudarytą tręšimo planą. „Kūliau po 11 t/ha, - pasididžiavimo puikiu derliumi neslepia J. Žotkevičius. - Atidaviau augalams viską, kas įmanoma: vienam hektarui skyriau toną salietros, atitinkamai subalansavau fosforo ir kalio trąšas. Suskaičiavau, kad 100 kg salietros duoda 1 toną derliaus“.

Žieminių rapsų kūlė apie 4 tonas, o vasarinių – apie 2 t/ha. Saugodamas rapsų pasėlius nuo išvažinėjimo, ūkininkas šią vasarą jiems nupurkšti samdė lėktuvus. „Įdomiausia – paskaičiavau, kad net nelabai apsimoka turėti savo purkštuvą – vieno hektaro nupurškimas man kainavo 15 litų“, - sako ūkininkas.

Sėjomaina ūkyje elementari: dveji metai - kviečiai, tuomet vieneri – rapsai. Ir vėl iš pradžių. „Viename lauke jau aštuoneri metai auga kviečiai, ir tik šiemet derlius buvo truputį mažesnis. Pasirodo, sunkesnėse žemėse ilgai galima auginti vieną kultūrą“, - patirtimi dalijasi J. Žotkevičius.

Paskolos nebaugina

Pradėjęs ūkininkauti plikame lauke su 2 000 JAV dolerių kišenėje, dabar ūkininkas turi visą reikalingą techniką. „Technikai pirkti ne kartą ėmiau paskolas, naudodamasis Žemės ūkio paskolų garantijų fondo paslaugomis. Vertinu tai, kad fondo garantas suteikia galimybę nesijausti pririštam ir suvaržytam: jei sveikata sušlubuotų, galėtum ūkį ir parduoti, ir išnuomoti. O dar ir dalį palūkanų grąžina“, - savo pasirinkimą aiškina J. Žotkevičius. Artimiausius dvejus metus technikos tikriausiai nereikės atnaujinti. Ūkyje yra du Claas kombainai, galingi Fendt ir John Deere traktoriai, švediška Väderstad sėjamoji, UAB „Laumetris“ purkštuvai. Beje, antrąjį Claas kombainą ūkininkas nusipirko praėjusį pavasarį, tarsi nujausdamas, kad artėja sudėtingas derliaus dorojimo metas. Taip ir juokaudavo su pažįstamais žemdirbiais: „Nusipirkau naują kombainą, vadinasi bus šlapias ruduo“. Intuicija pakuždėjo pačiu laiku – tikrai sudėtinga javapjūtė praėjo be trukdžių. Šiemet ypač pravertė ir prieš ketverius metus įrengta suomiška, dyzeliniu kuru kūrenama grūdų džiovykla.

Priklausomybę nuo gamtos ūkininkas įvardija kaip vieną sunkiausių momentų žemdirbio darbe. Jis visada draudžia rapsų pasėlius, planuoja drausti ir kviečius. Trejus metus J. Žotkevičius nebedidina žemės plotų ir mano, kad pusseptinto šimto hektarų yra optimaliausia norma. „Ypač dabar, kai taip brangsta trąšos, neketinu nuomotis naujų laukų, nes paprastai jie būna nualinti, apleisti. Kol ten pradedi normaliai ūkininkauti, praeina treji-ketveri metai, - tvirtina ūkininkas. - Tiesioginės išmokos, be abejo, didelė paspirtis, bet jos dengs gal pusę dėl pabrangusių trąšų ir kuro atsiradusių išlaidų“.

Kaimo vaikas

Kruopščiai sutvarkyta Žotkevičių sodyba stovi vaizdingame slėnyje, ant paties Dubysos kranto. Namą J. Žotkevičius pasistatė šalia savo uošvijos, o ir iki jo paties gimtinės – Daugėliškio – vos kilometras kelio. „Kaime gimęs ir augęs, mieste niekaip neprigijau. Traukė nuostabi Padubysio gamta, ypač pavasarį, kai sučiulba paukščiai. Paklausai jų, ir siela atsigauna, - šypsosi ūkininkas. – O ypač gražu, kai pasninga – tiesiog kaip Šveicarijoje: šerkšnoti medžiai, baltas slėnis, tyliai sruvenanti Dubysa“.

Gyvenimas giliame slėnyje turi ir šiokių tokių nepatogumų – į sodybą reikia nusileisti itin stačiu keliuku. „Žiemą į statų šlaitą išberiame 4-5 tonas druskos. Kalnas įsūdytas kaip silkė“, - juokiasi šeimininkas.

Kalėdos, Velykos ir, žinoma, Joninės – didžiausios šventės Žotkevičių namuose, kai suvažiuoja visa giminė. Dukra su žentu, kažkada trumpai bandę ūkininkauti, gyvena ir dirba Kaune. „Gal grįš į ūkį dabar trečiaklasis anūkas Arnoldas, - viliasi J. Žotkevičius. - Berniukas mėgsta techniką, su kombainininku išvažinėja visą dieną, net pavalgyti pamiršta. Gal į antrą kartą pomėgiai atsikartos: aš irgi į savo dieduką, buvusį stambų ūkininką, panašus“.

Vienas stipriausių Kauno rajono ūkininkų, trečiosios (užpernai) ir pirmosios (pernai) konkurso „Metų ūkis“ vietų laimėtojas Jonas Žotkevičius sako niekada negailįs patarimų jaunesniems kolegoms, nejaučiąs jokio pavydo. „Kai kitam gero linki, tai ir pačiam sekasi“, - šypsosi žemdirbys.