Paprastosios voratinklinės erkės

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch) - tai labai paplitę kenkėjai, kenkiantys daugiau kaip 100 kultūrinių augalų rūšių lauke ir ypač šiltnamiuose. Paprastosios voratinklinės erkės yra smulkūs, 0,3-0,4 mm ilgio, ovalūs voragyviai, turintys 4 poras kojų, mintantys augalų lapų sultimis. Erkės būna įvairių spalvų: lauke žiemojančios patelės tamsiai raudonos, o vasaros generacijų – pilkai žalsvos, rusvos ar gelsvos. Kiaušinėliai 0,15 mm skersmens, rutuliški, gelsvai žalsvi. Lervos pusiau apvalios, smulkesnės už suaugusias erkes, su trimis poromis kojų. Patinėliai gelsvai žali, apie 3 mm ilgio, su ilgesnėmis kojomis.

Apvaisintos patelės žiemoja po žemės grumstais bei po augalinėmis liekanomis, ant piktžolių. Pavasarį, balandžio viduryje, jos išlenda iš žiemojimo vietų ir pereina ant įvairių augalų, dažniausiai piktžolių, o vasarą ant rožių. Minta čiulpdamos augalų sultis, telkiasi lapų apačioje, deda kiaušinėlius ir sudaro gležną voratinklį.

Viena karta (generacija) vystosi, priklausomai nuo temperatūros, 15-30 dienų. Patelė padeda iki 60 kiaušinėlių. Mūsų klimato sąlygomis lauke išauga 4-5 kartos. Šiltnamiuose dauginasi ištisus metus. Dauginimosi intensyvumas priklauso nuo temperatūros bei drėgmės (optimali temperatūra – 29-310C, santykinė drėgmė – 35-55 proc.). Lauke taip pat greičiau vystosi šiltu ir sausu oru.

Paprastųjų voratinklinių erkių apniktų rožių lapai būna išmarginti smulkiais baltais taškeliais, matyti plonas voratinklis. Jų užpultos rožės netenka didelio kiekio maisto medžiagų ir vandens, todėl labai skursta, meta lapus, nežydi. Šiltnamiuose šie kenkėjai labiau vystosi, kai rožės papildomai apšviečiamos.

Apsauga. Naikinti piktžoles ir augalų liekanas. Gerai vėdinti šiltnamius, tačiau juose turi būti reikiama dirvos ir oro drėgmė. Didesnei santykinei drėgmei sudaryti laistomi takai. Tinkamai tręšti augalus. Paprastųjų voratinklinių erkių plitimą šiltnamiuose slopina sieros garai bei nuo miltligės vartojami fungicidai, taip pat insekticidai: decis (Decis 2,5 ES), fastakas (Fastac), nimazalis (NeemAzal T/S). Šiltnamius būtina dezinfekuoti ir tik tada pradėti auginti rožes.

Amarai

Amarai (Aphidinea) - smulkūs, 1–3 mm ilgio gležni vabzdeliai, tankiomis kolonijomis gyvenantys ant augalų ūglių bei lapų ir mintantys jų sultimis. Daugumą amarų sudaro besparnės patelės ir jų lervos, rečiau pasitaiko sparnuotų patelių. Patinėlių būna labai mažai. Pagrindinis amarų dauginimosi būdas – partenogenezė, t.y. kai dauginasi vien neapvaisintos patelės. Kiaušinėlius amarai deda tik prieš žiemą, o per vasarą veda gyvas lervutes, kurios tampa suaugusiomis per 15-20 dienų. Todėl amarai gali nepaprastai greitai daugintis. Kenkiantys rožėms dažniausiai būna žali. Amarams palankus šiltas ir sausas oras. Jų žala didesnė dar ir dėl to, kad amarai nešioja virusines ligas. Be to, ant amarų gausių cukringų išmatų vystosi suodgrybiai, bloginantys augalų asimiliaciją.

Rožėms žalingiausios mūsų sąlygomis yra dvi amarų rūšys: didysis rožinis amaras (Macrosiphum rosae L.) ir persikinis amaras (Myzodes persicae Sulz.).

Didysis rožinis amaras paplitęs visur. Pažeidžia rožes lauke, o dažnai ir šiltnamiuose. Suaugusios patelės iki 3 mm ilgio, žalios. Ant rožių stiebų žiemoja amarų kiaušinėliai, iš kurių apie balandžio vidurį išsirita lervutės, o gegužės viduryje atsiranda pirmosios besparnės patelės, vedančios gyvas lervutes. Vėliau susidariusiose amarų kolonijose išsivysto ir sparnuotos patelės, kurios persikelia ant kitų augalų ir duoda pradžią naujoms kolonijoms.

Persikinis amaras daugiau paplitęs šiltnamiuose. Jis smulkesnis, 1,5-2,5 mm ilgio, žalias. Lauke nežiemoja. Šiltnamiuose gyvena ne viso ciklo forma, galinti daugintis partenogenetiškai kelerius metus. Šių amarų gausiausiai būna gegužės – birželio mėnesiais. Optimali dauginimosi temperatūra – 250C, santykinė drėgmė – 80 procentų. Dažnai būna amarų populiacijos, atsparios kai kurioms insekticidų grupėms. Kenkia daugeliui šiltnamiuose auginamų augalų.

Apsauga. Naikinti piktžoles ir augalines liekanas, vėdinti šiltnamius ir palaikyti juose reikiamą temperatūrą. Rožes purkšti insekticidinių augalų nuovirais arba insekticidais: aktara (Actara 25 WG), deciu, fastaku, karate (Karate Zeon 5 CS) ir kt. Naudojant insekticidus, griežtai laikytis instrukcijų.

Rožinės cikadėlės

Rožinės cikadėlės (Edwardsiana rosae L.) - pavojingi ir gana paplitę lauke augančių rožių kenkėjai. Tai smulkūs, 3–3,5 mm ilgio vabzdeliai, stogiškai sudėtais sparneliais, gelsvai baltomis užpakalinėmis kojomis. Lervutės baltos, mažai judrios, panašios į suaugėlius, tiktai be sparnų, o paskutinės vystymosi fazės turi sparnų pradmenis. Per vasarą išsivysto dvi kartos. Čiulpia sultis apatinėje lapų pusėje. Lapai būna išmarginti smulkiomis, baltomis dėmelėmis, nes cikadėlių lervos ardo chlorofilą. Žiemoja kiaušinėliai ant rožių žievės. Pirmoji karta užauga birželio viduryje, antroji – rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Mėgsta sausą, šiltą orą.

Apsauga. Ir profilaktinės, ir apsaugos priemonės tokios pačios, kaip ir nuo amarų.

Rožiniai geltonieji pjūkleliai

Rožiniai geltonieji pjūkleliai (Arge rosae L.) - labai paplitę rožių kenkėjai. Dažniau kenkia lauke ir po polietileno plėvelės dangomis auginamoms rožėms. Suaugę vabzdžiai panašūs į musę, apie 10 mm ilgio, rausvai rudi, skaidriais sparnais, juoda galva ir krūtinėle. Pjūklelio patelė kiaušdėčiu praduria jaunų ūglių audinius ir į jų vidų deda kiaušinėlius, todėl pažeidimo vietos išilgai įtrūksta ir apdžiūsta, augalai blogai auga. Žiemoja lervos, susisukusios į kokonus žemėje. Pjūklelio lervos 18–20 mm ilgio, žalsvos, geltona nugara ir juodomis karpelėmis šonuose, turinčios 9 poras kojų. Pirmieji suaugę pjūkleliai pasirodo gegužės pabaigoje. Kenkia jų lervos (apgraužia lapus ir palieka tiktai pagrindines gyslas). Per sezoną išsivysto dvi kartos. Daugiausia kenkia rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.

Apsauga. Dirvą po rožių krūmais pavasarį ir rudenį reikia perkasti. Pjūklelių skraidymo metu ir pasirodžius jaunoms lervoms rožes purkšti insekticidinių savybių turinčių augalų nuovirais ir insekticidais. Tinka decis ar fastakas.

Gleivėtieji pjūkleliai

Gleivėtieji pjūkleliai (Endelomyia aethiops F.) - dažnai pasitaikantys lauke augančių rožių kenkėjai. Lervos apie 10 mm ilgio, žalsvai gelsvos, gleivėtos, raudona galva. Išsivysto viena karta. Kenkia birželio-rugpjūčio mėnesiais. Lervos graužia lapų paviršių, palieka vien gyslas. Žiemoja lėliukės dirvoje.

Apsauga. Kaip ir nuo rožinių geltonųjų pjūklelių.

Ūgliniai pjūkleliai

Ūgliniai pjūkleliai (Ardis bruniventris Htg.) kenkia lauke ir šiltnamiuose augančioms rožėms, nes pažeidžia jų ūglius. Suaugę pjūkleliai būna juodi, stikliškais juosvo atspalvio sparnais, 5-6 mm ilgio. Lervos balsvai kreminės, 10-12 mm ilgio, su 11 porų kojų. Žiemoja kokonai žemėje. Skraido gegužės mėnesį. Patelės deda kiaušinėlius ant jaunų ūglių viršūnių. Išsiritusios lervutės pragraužia 3–4 cm taką ūglio viduje žemyn, ūgliai vysta ir džiūsta. Lervos ūglyje išgyvena apie mėnesį. Kenkia birželį–liepą ir gali padaryti daug žalos.

Apsauga. Pažeistus ūglius nukarpyti ir sudeginti. Perkasti dirvą. Pjūklelių skraidymo metu rožes purkšti insekticidais.

Žiedpumpuriniai pjūkleliai

Žiedpumpuriniai pjūkleliai (Monardis plana Kl.) suaugę būna 6-7 mm ilgio, juodi. Lervos 13-14 mm ilgio, turi 22 poras kojų, su ruda dėme ant galvos. Jos apgraužia susiformavusius žiedpumpurius, padarydamos juose netaisyklingas išgraužas arba nugraužia viršūnes. Išsivysto viena karta.

Apsauga. Kaip ir nuo rožinių geltonųjų pjūklelių.

Be minėtų kenkėjų, rožėms gali kenkti dar keletas ir kitų pjūklelių rūšių.

Rožiniai lapsukiai

Rožiniai lapsukiai (Archips rosana L.) - gana paplitę rožių kenkėjai. Suaugę, išskleistais sparnais drugiai būna 18-22 mm pločio, rudi. Jaunos lervos balzganos. Vėliau pilkšvai žalios, ruda galva, 20-22 mm ilgio. Išsivysto viena karta. Žiemoja kiaušinėliai. Lervos apgraužia pumpurus, vėliau ir lapus, sutraukia juos voratinkliu į kuokštus ir ten slepiasi. Rožėms gali kenkti keturios lapsukių rūšys.

Apsauga. Rožių pumpurams sprogstant, purkšti insekticidais.