Tręšimo klausimai gana sudėtingi. Daugumai augalų rekomenduojamos skirtingos trąšų normos, kurias dar reikia koreguoti, atsižvelgiant į dirvų savybes, priešsėlius, ankstesnį tręšimą. Kurias trąšas ar jų mišinius iš tos gausybės pasirinkti? Juk norime patenkinti ir augalų poreikius, ir gauti maksimalų derlių, o ir sutaupyti litą kitą. Tai nėra lengva.

Mažiau tręšimui dėmesio skiriama gal ir todėl, kad čia padarytos klaidos ir klaidelės augalų vegetacijos metu mažiau pastebimos negu ligų ar kenkėjų pažeidimai. Dažniausiai pamatome tik azoto trūkumą. Beje, pesticidų naudojimas yra kur kas paprastesnis, mažiau priklausantis nuo kitų faktorių negu tręšimas. Tačiau derliaus dėl tręšimo klaidų prarandama išties daug.

Šalies trąšų rinkoje įsitvirtinusios penkios šešios stambios ir veiklios firmos, turinčios gausų įvairių ir išties gerų trąšų asortimentą. Suprantama, kad didžiausia jų iniciatyva rodoma aktyviai reklamuojant ir parduodant trąšas. Bet kur kas mažiau dėmesio skiriama efektyviam trąšų panaudojimui. Beje, tai ir pačiam ūkininkui turėtų labiau rūpėti. Tačiau dažnai dėl informacijos, laiko ir finansų stokos ūkininkai skirtingus laukus tręšia vienodomis trąšų normomis. Neatsižvelgiama net į dirvų agrochemines savybes, o daugelis ūkininkų jų analizių ir neturi.

Šio straipsnio teiginiams pagrįsti ir iliustruoti pateikiami Lietuvos žemdirbystės instituto ir Agrocheminių tyrimų centro vykdytų tyrimų duomenys (neapsunkinant skaitytojų, bandymų skaičius, tyrimų metai, vieta ir patikimumo kriterijai nenurodomi).

Ar ne per daug
švaistomas azotas

Azotas - svarbiausias augalų mitybos elementas, turintis daugiausiai įtakos ir derliui, ir jo kokybei. Todėl neatsitiktinai jaučiama tendencija smarkiai padidinti azoto trąšų normas, ypač javams. Antai, vienos firmos lauko dienoje parodomuosiuose bandymuose pavasarį ištręšta 220 kg/ha azoto veikliosios medžiagos norma. Aišku, ji išberta per du kartus, pakankamai didelėmis vienkartinėmis dozėmis: 3-3,5 cnt/ha amonio salietros. Kartu panaudotas ir visas kompleksas cheminių priemonių nuo ligų, kenkėjų, išgulimo. Bet ar tiek reikia, ar ne per brangu? Beje, greta buvę kviečių pasėliai, kur naudota perpus mažesnė azoto norma, atrodė beveik taip pat.

Vienai tonai kviečių išauginti sunaudojama apie 22 kg azoto, 6-7 tonoms reikės apie 150 kg. Geroje priemolio dirvoje vidutiniškai būna dar apie 40-60 kg/ha mineralinio azoto. Bandymuose azoto trąšų efektyvumas ypač priklausė nuo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje.

Taigi kai mineralinio azoto dirvoje daug, derliaus priedai minimalūs. Ūkininkas, neturintis mineralinio azoto kiekio dirvoje analizės duomenų, azoto trąšų normas gali tik apytikriai numanyti. Po lietingos, besniegės žiemos, kokios, beje, Lietuvoje dažnokos, tikėtina, kad mineralinio azoto dirvoje bus mažiau negu po šaltos žiemos.

LŽI Vėžaičių filiale atlikti ilgamečiai tyrimai parodė, kiek azoto trąšų efektyvumas priklauso nuo kritulių kiekio kviečių vegetacijos metu pavasarį ir vasaros pradžioje. Normaliais metais azoto trąšų efektyvumas didžiausias, drėgnais – trąšų normų didinimas įtakos beveik neturėjo.

Įprastas vienkartinis priešsėjinis cukrinių runkelių tręšimas neracionalus, kai išberiama didelė (150-180 kg/ha) azoto norma, o vėliau papildomai nebetręšiama. Kol sudygsta, gležni augalėliai gegužės-birželio mėnesiais azoto sunaudoja mažai. Intensyviausias cukrinių runkelių augimo periodas, kada jie daugiausiai sunaudoja azoto, būna kur kas vėliau: liepos-rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Bet tada dalis azoto jau būna išplauta.

Lietuvoje iš priesmėlių dirvų per metus išplaunama 75 kg/ha, iš priemolių – 56 kg/ha azoto. Panašūs duomenys gauti ir pas kaimynus latvius. Patarimas toks: neverta atsisakyti papildomo cukrinių runkelių tręšimo azotu. Beje, daržininkai ilgos vegetacijos daržoves (pavyzdžiui, vėlyvuosius kopūstus) papildomai azoto trąšomis dažniausiai tręšia du kartus.

Rūpesčiai dėl fosforo ir kalio

Fosforas iš dirvos beveik neišsiplauna, o jo didesnės normos augalams nekenkia. Tačiau apgalvotai tręšiant fosforo trąšomis, galima daug sutaupyti.

Vidutiniškai turtinguose ir turtinguose judriojo fosforo dirvožemiuose fosforo trąšų efektyvumas menkas. O tokių dirvų pas mus 38 procentai. Patarimas: kai judriojo fosforo dirvoje yra daugiau kaip 200 mg/kg, keletą metų užteks šias trąšas įterpti lokaliai sėjos metu.

Dirvų, kuriose judriojo kalio yra vidutiniški ir dideli kiekiai, Lietuvoje yra net 57 procentai. Tai daugiausia sunkesnės mechaninės sudėties priemolio dirvos. Javų derliaus priedai tokiose kalio turtingesnėse dirvose, panaudojus 60 kg/ha kalio veikliosios medžiagos, gaunami maži - 0,1-0,2 t/ha. Dar mažesni kai kurių augalų derliaus priedai dėl kalio trąšų gaunami (arba jų visai negaunama) dulkiškos kilmės priemoliuose, kurių gausu aplink Šakius, Pasvalį.

Didelę įtaką augalams įsisavinant kalį turi dirvožemio molio dalelių kiekis, kuriose gausu kalio turtingų mineralų. Tai didelis kalio rezervas, kuris judriosiomis jo formomis virsta dėl drėgmės, temperatūros, aeracijos svyravimų ir taip patenkina augalo poreikius.

Verta susimąstyti, ar ne per daug pas mus trąšų mišinių, kuriuose kalio (K2O) yra 30-36 proc., arba 2-3 kartus daugiau negu fosforo. Gal kalio didinama todėl, kad šis elementas 1,5 karto pigesnis negu azotas ar fosforas, o mažiau patyrusiam ūkininkui sudaromas įvaizdis, kad tai vertinga, didelės koncentracijos trąša. Be abejo, kaupiamųjų laukuose, žalienose kalio trąšų panaudojimo galimybės didelės, tačiau sunkesnėse priemolio dirvose, ypač javams, šios trąšos nėra tokios svarbios ir veiksmingos.

Daržininkystėje pagrindinę kalio trąšą – kalio chloridą arba mišinius su juo - pakenčia tik burokėliai. Kitos daržovės, ypač kopūstinės, svogūninės bei morkos, į pavasarį išbarstytą kalio chloridą gali sureaguoti neigiamai. Be abejo, geriau tręšti kalio sulfatu, bet ši trąša 2,5 karto brangesnė. Daržus tręšiant kalio chloridu, šią trąšą būtina išberti rudenį, kad išsiplautų chloras.

Ne visur vien trąšų mišiniai

Naudoti trąšų mišinius patogu, mažesnės tręšimo darbų sąnaudos, o nepatyręs ūkininkas jais tręšdamas padaro mažiau klaidų. Šiandien trąšų mišinių asortimentas yra gana platus ir įvairus. Idealu, kai parenkame tinkamą trąšų mišinį ir vienu važiavimu iškart patręšiame, pavyzdžiui, vasarojaus ar žiemkenčių lauką.

Bet tenka matyti ir tokių atvejų, kai ūkininkui, auginančiam šimtus hektarų javų, didmaišiais suvežami trąšų mišiniai vienodu NPK santykiu. Net lauko dienoje teko girdėti, kad nereikia tiek daug įvairių mišinių, pakanka tik kelių rūšių, nes taip esą lengviau ūkininkams. Taip nueinama lengviausiu keliu ir neatsižvelgiama į dirvos agrochemines savybe.

Ir kitas atvejis: stambus javų augintojas aiškina, jog visuose miežių laukuose naudoja trąšų mišinį NPK 16-16-16, tręšdamas 800 kg/ha. Ir kasmet per 5 t/ha miežių prikulia. Bet ar tai ne per brangu? Ar ne per daug išberiama fosforo? Gal kai kuriuose laukuose būtų pakakę 500 kg/ha šio mišinio normos, ką įtikinamai rodo bandymų duomenys.

Kaupiamųjų augalų, rapsų laukams, pievoms ir ganykloms trąšų mišinius ne taip lengva parinkti. Pavyzdžiui, cukriniams runkeliams atidavus NPK trąšų mišinį tinkamu santykiu 14-8-14, jo teks išberti apie vieną toną. Tai kainuos apie 800 Lt/ha. Panaudojus vienanares trąšas, kaina bus beveik perpus mažesnė. Tiesa, teks įterpti mikroelementų, bet yra būdų tai padaryti pigiau, derinant su skystomis trąšomis ar su pesticidais. Kai kuriose Vakarų šalyse šiuo klausimu nuomonė tokia: mišiniai brangu, iš dalies ignoruojamos dirvų savybės, mišinius patariama naudoti nepatyrusiam ūkininkui, norinčiam apsidrausti nuo rizikos ir klaidų.

Daugiau tenka pasvarstyti, kokius trąšų mišinius naudoti, kai dirva turtinga judriojo fosforo, ir kokius priemolio dirvose, kur nereikia kalio. Turint našią trąšų išbarstymo techniką, patręšti 1 ha tekainuoja keliolika litų. Ten, kur galima rasti tinkamą trąšų mišinį, jį ir naudojame, bet atskirais atvejais tręšimas vienanarėmis trąšomis neturėtų būti visiškai primirštas.

Apdairiau su mikroelementais

ES standarte dėl mikroelementinių trąšų naudojimo yra toks sakinys: „Naudoti esant pripažintam būtinumui“. Šie žodžiai turi būti užrašyti ant visų trąšų su mikroelementais pakuočių. Mikroelementų poreikis nustatomas pagal analizių duomenis. Neatsitiktinai egzistuoja tokie reikalavimai: normalus augalo augimas sutrinka, jei trūksta vienų ar kitų mikroelementų, tačiau jų perteklius taip pat žalingas.

Mikroelementų kiekiai mūsų dirvose nevienodi. Beveik visur trūksta molibdeno. Mangano yra pakankamai, tačiau neutralios reakcijos dirvose, kai pH daugiau kaip 7,0, augalai jį sunkiai įsavina. Boro daugiau trūksta durpžemiuose. Visi mikroelementai, ypač varis bei cinkas, iš dirvožemio geriau įsisavinami rūgštesnėse dirvose, kur pH 5,0-6,0, negu neutraliose. Gaminant trąšų mišinius, vertėtų į tai atsižvelgti.

Palyginti brangias mikroelementų analizes pirmiausia turėtų daryti daržininkystės ir žolių sėklininkystės ūkiai, cukrinių runkelių ir rapsų augintojai. Javų specializacijos ūkiai galėtų pasinaudoti ir ankstesnių tyrimų rezultatais, kurie saugomi Agrocheminių tyrimų centre. Gaila, kad mažai ūkininkų tuo domisi.

Mikroelementų tirpalų, tinkamų visoms augalų grupėms, naudojimas kelia abejonių. Juk ankštinėms reikalingi vieni mikroelementai, cukriniams runkeliams - kiti, rapsams – treti. Dar didesnę nuostabą kelia šou tipo reklama. Pavyzdžiui, skystoje trąšoje, kur su vidutine norma hektarui pateks vos keliolika kg NPK ir vos vienas mikroelementas, efektas nusakomas taip: 15-20 proc. padidės derlius, pagerės kokybė, augalai bus atsparesni ligoms, nepalankioms gamtos sąlygoms – sausrai, šalčiui, stresams, viską ir išvardinti sunku. Ir kitas atvejis: ar gali mikroelementų tirpalas, kai jo į hektarą pagal rekomendaciją pateks tik apie 30 g, turėti augalams stulbinamą poveikį, apibūdinimą žodžiais „didina, gerina, stiprina,

spartina, skatina“? Taip gyvojoje gamtoje nebūna. O kokie nuopelnai ir derliaus padidėjimai tada liks azotui, fosforui, kaliui, kalciui, sierai, magniui?

Dirvožemio
agrocheminės savybės

Ignoruoti dirvožemio agrocheminių savybių negalima. Visi intensyviąja žemės ūkio produktų gamyba besiverčiantys kraštai joms skiria didelį dėmesį. Mūsų šalyje intensyviai tręšiamų ir naudojamų žemės ūkio naudmenų yra apie 3 mln. hektarų. Jų agrocheminius tyrimus reikėtų atlikti bent kas 5-6 metai. Taigi per metus tektų ištirti apie 0,5 mln. hektarų. Deja, ištiriama penkeriopai mažiau.

Vieno hektaro agrocheminis tyrimas, priklausomai nuo jo detalumo, kainuoja 10-15 Lt. Žinant, kad javų ar žolių hektarui kasmet trąšų išberiama už 300-500 litų, o kaupiamosioms - ir dvigubai daugiau, agrocheminių tyrimų darbų vertė metams sudaro vos 0,3-0,5 proc. visų trąšų naudojimo išlaidų.

Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, galima parinkti tinkamesnes trąšas ar jų mišinius, teisingiau nustatyti jų normas. Galima sutaupyti 20-30 proc. fosforo ar kalio trąšų, netręšiant tų dirvų, kuriose šių maisto medžiagų yra pakankamai. Žinant dirvožemio reakciją, parenkami tai dirvai tinkamesni augalai.

Įstojus į Europos Sąjungą, intensyvėjant žemės ūkio gamybai, prekiniams ūkiams teks vesti detalią panaudotų trąšų apskaitą, skaičiuoti maisto medžiagų balansą. Lietuvos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr.1076 jau įpareigoja, kad ūkiai, turintys daugiau kaip 150 ha ariamos žemės plotą, privalo atlikti dirvožemio agrocheminius tyrimus ir kiekvienais metais sudaryti tręšimo planus. Keičiantis ūkininkavimo sąlygoms, brangstant trąšoms ir energetiniams resursams, trąšų naudojimui turėtų būti skirta daugiau dėmesio.

LIETUVOS ŽEMDIRBYSTĖS INSTITUTO AGROCHEMINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

www.agrolab@lt

Telefonai: (8 37) 311 684, 311 531