Viršutinių kvėpavimo takų ligoms priskiriamas rinitas, sinusitai, laringitas, tracheitas ir bronchitas.

Rinitas – tai nosies gleivinės uždegimas. Juo gali sirgti įvairaus amžiaus gyvuliai, tačiau dažniausiai serga jaunikliai. Kaip ir daugelis kitų ligų, rinitai gali būti skirstomi į kelias rūšis. Pagal uždegimo pobūdį jie skirstomi į katarinius, krupinius ir folikulinius. Galvijai dažniausiai suserga katariniu rinitu. Pagal eigą liga gali būti ūmi ir lėtinė; pagal kilmę – pirminė ir antrinė. Pirminiu rinitu susergama dėl nosies gleivinės pažeidimo, o antrinis rinitas – tai gretimų organų (gerklų, ryklės) uždegimų, infekcinių (sukeltų mikrobų), invazinių (sukeltų parazitų) arba neužkrečiamų ligų komplikacija.

Dažniausia rinitų priežastis yra gyvulių laikymo ir šėrimo technologijų nepaisymas, kai gyvulių nosies gleivinę veikia mechaniniai, terminiai arba cheminiai dirgikliai. Mechaniniams dirgikliams priskiriamos įvairios įkvepiamos dulkės sausų koncentratų, šieno, kelio dulkės. Terminiai dirgikliai – tai įkvepiami karšti garai, labai karštas, ypač su gaisro dūmais, arba labai šaltas oras. Cheminiams dirgikliams priskiriami įvairių cheminių medžiagų garai (atliekant dezinfekcijas), tvartuose susidarantis amoniakas, sieros vandenilis. Be šių priežasčių rinitus gali sukelti skersvėjai, ypač kai drėgna, žiedadulkės, pelėsių sporos. Sąlygos rinitams, kaip ir kitoms ligoms atsirasti, susidaro dėl nevisaverčio šėrimo, ypač jei pašaruose trūksta karotino arba retinolio, iš kurio gyvulio organizme gaminasi vitaminas A.

Susirgus rinitu, nosies gleivinė pabrinksta, nosyje susikaupia uždegiminių skysčių. Dėl to gyvuliui sunkiau kvėpuoti. Uždegiminiai skysčiai ir mikrobų toksinai per pažeistą gleivinę patenka į kraują, sukeldami bendrą organizmo intoksikaciją, gyvulys tampa apatiškas, pakyla kūno temperatūra. Nepašalinus uždegimo priežasties ir negydant, uždegiminis procesas gali išplisti į gretimas viršutinio žandikaulio sinuso, kaktos sinuso, ryklės ir gerklės gleivines.

Dėl ūmaus katarinio rinito gyvulio temperatūra gali truputį padidėti, jis tampa šiek tiek apatiškas, tačiau apetitas beveik nesumažėja. Gyvulys čiaudo, šnirpščia, trina nosį į ėdžias ar sieną. Kvėpavimas apsunkintas, girdimas švilpesys, šnarpštimas. Apžiūrint nosies landas, pastebimos skaidrios, o pažengus ligai - balkšvai pilkšvos ištakos. Kartais nosies landose pastebimos sudžiūvusių ištakų plutelės. Nosies gleivinė paraudusi, paburkusi.

Lėtinis katarinis rinitas tęsiasi ilgai, periodiškai paūmėdamas. Simptomai nėra tokie ryškūs kaip ūmaus susirgimo atveju. Gyvulys liesėja, mažėja jo produktyvumas ir darbingumas. Geriau apžiūrėjus nosies gleivinę matyti, kad ji pablyškusi, sunykusi, jos paviršiuje pastebimi išopėjimai ir surandėjimai.

Laiku pašalinus ūmų rinitą sukėlusias priežastis ir pritaikius gydymą, gyvulys pasveiksta per kelias dienas. Lėtine liga sergantis gyvulys turi būti gydomas kompleksiškai, siekiant ne tik pašalinti ligos požymius, bet ir sustiprinti visą organizmą, padidinti jo atsparumą ligoms.

Norint sėkmingai išgydyti rinitą, pirmiausia reikia pašalinti jį sukėlusias priežastis ir sąlygas. Ypatingą dėmesį reikia skirti zoohigieniniams tvarto reikalavimams. Tvarte neturi būti skersvėjų, kenksmingų dujų pertekliaus, gyvulių guoliavietės pakankamai pakreiktos. Dulkantys pašarai turi būti drėkinami, gyvuliams, ypač melžiamoms karvėms, nereikėtų duoti stiprų kvapą turinčių pašarų, kadangi jis gali persiduoti pienui.

Rinitas gydomas 0,25 proc. novokaino, 3 proc. boro rūgšties, 2 proc. cinko sulfato arba 2 proc. aliejinio mentolio tirpalais. Nosies gleivinė jais apipurškiama 2-3 kartus per dieną. Taip pat galima naudoti ir žmonėms skirtus preparatus nuo slogos. Gleivinės pabrinkimą sumažina deksametazono arba prednizolono injekcijos.Sinusitai galvijams pasitaiko palyginti retai ir dažniausiai kaip kitų susirgimų (rinito, dantų karieso, laringito, faringito) komplikacijos. Gyvulio peršalimas ir vitamino A stoka racione sudaro prielaidas sinusitams atsirasti.

Sinusai – tai tuščios ertmės galvos kauluose, kurių vidus padengtas gleivine. Jie susisiekiančiais kanalais yra susiję vienas su kitu ir su nosies ertme. Galvijo galvoje iš viso yra 6 sinusai. Tai viršutinio žandikaulio, kaktos ir ragų sinusai. Visų jų yra po du (kairėje ir dešinėje pusėse). Sinuso gleivinės uždegimas vadinamas sinusitu.

Sinusitų simptomai yra panašūs į rinito. Skirtumas yra tik tas, kad sinusitai dažniausiai būna kurios nors vienos pusės. Jei rinito atveju pastebimos ištakos iš abiejų gyvulio šnervių, tai sergant sinusitu, išskyros dažniausiai teka iš vienos šnervės. Be to, jos turi nemalonų puvimo kvapą.

Kad gyvulys pasveiktų, ūmaus sinusito pradinėje stadijoje kartais pakanka pašalinti susirgimą sukėlusias priežastis. Ligai įsisenėjus, efektyviausia gydyti chirurginiu būdu. Operaciją turi atlikti kvalifikuotas specialistas. Gydymo metu atveriamas pažeistas sinusas, iš jo pašalinami susikaupę uždegiminiai skysčiai, o ertmė išplaunama antimikrobiniais tirpalais. Tuo pat metu gyvulys gydomas antibiotikais.

Rinitas ir sinusitai yra rimtos, tačiau nepavojingos gyvulio gyvybei ligos. Jeigu sunku kvėpuoti per nosį, galima kvėpuoti per burną, nors gyvuliai šia galimybe naudojasi labai nenoriai. Labiau pavojingi susirgimai, dėl kurių sumažėja kvėpavimo takų spindis, oras sunkiai patenka į plaučius, ir gyvuliui pradeda trūkti deguonies.Laringitas – gerklų gleivinės uždegimas. Gyvulio būklė panaši į sergančio rinitu gyvulio būklę. Būdingesnis ligos požymis yra tas, kad susirgęs gyvulis stovi nuleidęs galvą ir ištempęs kaklą. Apčiuopiant gerklas, gyvuliui darant staigius judesius arba keliantis girdimas kosulys. Pirmomis dienomis jis būna skardus ir sausas, vėliau tampa duslus ir drėgnas.

Laringito, kaip ir kiekvienos kitos ligos, gydymas pradedamas nuo susirgimą sukėlusių priežasčių išaiškinimo ir pašalinimo. Siekiant pašalinti iš gerklų susikaupusius uždegiminius skysčius, sergančiam gyvuliui su skystu šiltu pašaru patariama duoti atsikosėjimą lengvinančių priemonių. Tam tinka geriamoji soda, amonio chloridas, čiobrelių arbata. Taip pat labai naudingos šiltų vandens garų inhaliacijos. Gydant lėtinį laringitą, visų pirma reikia, kad jis paūmėtų, kadangi taip ligą lengviau išgydyti. Tam tikslui gerklos iš vidaus apipurškiamos dirginančiu tirpalu, pavyzdžiui 0,2 proc. sidabro nitrato, o iš išorės oda ties gerklomis įtrinama terpentinu. Be visų šių priemonių gyvulys turi būti gydomas kompleksiškai antibiotikais ir organizmą tonizuojančiais preparatais.Tracheitas – tai trachėjos gleivinės uždegimas, kaip atskira liga pasitaiko retai. Dažniausiai tracheitas išsivysto dėl laringito (laringotracheito) arba bronchito (tracheobronchito) komplikacijų. Ligos priežastys tos pačios kaip ir kitų kvėpavimo takų susirgimų. Paprastai tracheitui būdinga ūmi eiga. Tracheitu susirgęs gyvulys būna apatiškas, sunkiai kvėpuoja, sausai, skausmingai kosti. Padidėja trachėjos jautrumas – apčiuopiant ją, gyvulys pradeda kosėti.

Efektyviausias gydymas – kompleksinis. Be antibiotikų ir bendrą organizmo būklę stiprinančių preparatų patariama daryti šiltų vandens garų su geriamąja soda arba mentoliu inhaliacijas, duoti gyvuliams atsikosėjimą lengvinančių priemonių: amonio chlorido, čiobrelių arbatos ir kt. Išoriškai patartina tepti šildomuosius tepalus.Bronchitą – bronchų gleivinės uždegimą, kaip ir kitas kvėpavimo takų ligas, sukelia tos pačios priežastys. Didesnė rizika susirgti yra tuose tvartuose, kur laikoma daug gyvulių, trūksta saulės šviesos.

Ligai būdingas sausas, skausmingas kosulys, kuris, gyvuliui sveikstant, per 2-5 dienas tampa duslesnis, drėgnesnis ir ne toks skausmingas. Pirmomis ligos dienomis girdimas sausas apsunkintas švokštimas, kuris po kelių dienų silpnėja, tačiau stetoskopu galima išgirsti drėgną švokštimą.

Kadangi bronchų paviršius yra labai didelis ir, esant jų gleivinės uždegimui, atsiranda didelis kiekis uždegiminių skysčių, kyla rimtas pavojus gyvulio sveikatai ir netgi gyvybei. Susikaupę skysčiai užpildo bronchų spindį, neleisdami įkvėpiamam orui patekti į plaučių audinį. Susilpnėja dujų apykaita plaučiuose, gyvulio organizmui pradeda trūkti deguonies. Susikaupusiuose skysčiuose pradeda intensyviai daugintis mikrobai, išskirdami didelį kiekį toksinų, kurie, patekę į kraują, sukelia organizmo intoksikaciją, gyvulys nusilpsta, pakyla kūno temperatūra. Laiku suteikus pagalbą ir pašalinus bronchitą sukėlusias priežastis, organizmas sutelkia vidinius rezervus kovai su liga, ir gyvulys netrukus pasveiksta. Jei pagalba nesuteikiama, uždegiminis procesas išplinta į plaučių audinį, sukeldamas sunkius, kartais negrįžtamus, pakitimus. Šiuo atveju iškyla grėsmė gyvulio gyvybei.

Bronchito, kaip ir kitų minėtų ligų, gydymas turi būti kompleksinis. Pašalinus susirgimo priežastis, reikia skirti kvėpavimą, atsikosėjimą lengvinančius, priešuždegiminius, priešmikrobinius, organizmą stiprinančius, vitamininius preparatus.

Laiku pradėjus gydymą, gyvulys pasveiksta maždaug per savaitę. Jeigu gydymas nėra efektyvus ar pašalintos ne visos ligą sukėlusios priežastys, liga gali pereiti į lėtinę formą. Šiuo atveju gyvulys ima blogti, sumažėja jo produktyvumas, daugumai gyvulių kartojasi sauso kosulio priepuoliai. Po jų pamėlsta gleivinės, o kartais ir oda, nes priepuolio metu organizmui trūksta deguonies. Lėtinio bronchito komplikacijos – įvairios plaučių ligos, kurios bus aptartos kitame straipsnyje.