Uždaroji akcinė bendrovė „Aukštikalnių sodai“ įsikūrusi savotiškoje saloje. Iš vienos pusės žemės plotus riboja Pasvalio miestas, iš kitos juosia upės Lėvuo ir Mūša. Tad sodų plėsti nebėra kur. Vienintelė išeitis – atnaujinti senuosius.

Iš viso bendrovė augina per 200 ha sodų. Iš jų rekonstruotų intensyvių sodų jau yra daugiau kaip ketvirtadalis - 56 ha. Dar vienas žemės sklypas - 13,6 ha plotas - jau paruoštas naujam sodo kvartalui, ten dar šį rudenį bus pasodinta apie 24 000 medelių.

„Labai išsiplėtęs gali pralošti, o būti visai mažučiu irgi negerai, nes visi tave stumdys“, - sodų ploto „aukso vidurį“ bando surasti UAB „Aukštikalnių sodai“ direktorius Arvydas Paškevičius. Ir pripažįsta, kad jau kelinti metai susiduria su vis aštrėjančia problema: iš kur gauti talkininkų obuoliams skinti. „Pasvalyje sušaukti 200-300 žmonių nebūdavo jokių problemų, - prisimena Arvydas. - Dabar 70 žmonių šiaip ne taip susirankioji per darbo biržą, o iš jų gal 10 tėra tokių, kurie patys nori dirbti. Prie kitų - nors su šautuvu stovėk...“

Prieš kelerius metus sezoniniam darbui buvo leidžiama įdarbinti pensininkus, kurie, pasak direktoriaus, „nuo dūšios“ triūsdavo. Dar buvo mėginta organizuoti talkas, kai talkininkams penktadalį nuskintų obuolių atiduodavo vežtis namo. Iš pradžių tai buvo labai populiaru, o paskui vis mažiau ir mažiau susirinkdavo žmonių. „Kai žmonės pradėjo geriau gyventi, tokiais pasiūlymais jų nebesuviliosi“, - pripažįsta direktorius.

Kas skins obuolius

„Sodinti sodiname sodus, bet kas tuos vaisius skins“, - nelinksmai tarsteli A. Paškevičius ir prisipažįsta anksčiau net neįsivaizdavęs tokios problemos grėsmės. „Atvažiuodavo mūsų draugai iš Olandijos, iš Vokietijos ir sakydavo: ateis toks laikas, kai jūs viską turėsite, tik darbo rankų trūks, - prisimena direktorius. - Daugelyje Europos valstybių sodininkai susiduria su ta pačia bėda. Olandijoje bei Vokietijoje obuolius skina lenkai, Lenkijoje - ukrainiečiai. Ko gero, ir Lietuvos darbo rinka ukrainiečiams būtų patraukli“.

Daug po Vakarų Europos šalis važinėjęs ir su tenykščiais sodininkais bendravęs A. Paškevičius tikina, kad į tose šalyse žemės ūkyje dirbančius „nelegalus“ pareigūnai žiūri pro pirštus, nes vietiniai gyventojai tokio darbo paprasčiausiai neina dirbti.

„Aukštikalnių sodams“ vaisių skynimo sezonui (penkioms savaitėms) reikia mažiausiai 250 darbininkų. Skaičiuojama, kad vienam sodo hektarui nuskinti reikia vieno žmogaus. Jei derlius gausus, tai vienas dar nelabai ir susitvarkys.

Bendrovėje nuolat dirba 29 žmonės: keturi administracijos darbuotojai (direktorius, agronomas, buhalterė, sandėlininkė), trys sargai, likusieji - sodo darbininkai, traktorininkai, vairuotojai. Savo statusą iš žemės ūkio bendrovės į uždarąją akcinę bendrovę „Aukštikalnių sodai“ pakeitė 1997 metais. „Kito kelio neturėjome, - aiškina direktorius. - Pagal žemės ūkio bendrovės įstatymą, išeinančiam pajininkui reikia atiduoti dalį bendrovės turto. O kaip tu atiduosi, jei visas turtas yra sodas, kuris pasodintas ant svetimos žemės, ir saugykla? Reikėjo eiti į UAB, kad cirkuliuotų pinigai, o ne natūriniai objektai“.

Pernai bendrovė įsisavino SAPARD paramos lėšas - 360 000 Lt vertės verslo planą rengė LŽŪU prof. Julius Ramanauskas. Įsigyti 4 čekiški traktoriai ir įranga 20 hektarų ploto intensyviam sodui įveisti (vielos, kuolai). Iš savų lėšų pernai pirkti nauji itališki purkštuvai, įrengtos modernios saugyklos. Saugyklose su kontroliuojama atmosfera dabar telpa 800 tonų obuolių, paprastuose šaldytuvuose galima sutalpinti 1 000 tonų.

Derliaus šiemet – tik
dešimtadalis

„Saugyklų užtektų, tik, bėda, šiemet nelabai turime ką į jas dėti“, - sako Arvydas. Gegužės viduryje, per patį obelų žydėjimą, užklupusios šalnos nušaldė gausybę žiedų. Jau tada direktorius su agronomu Bronislovu Baneliu apėję sodus prognozavo, kad rudenį teskins dešimtadalį įprasto derliaus. Taip ir buvo: paprastai Aukštikalniuose priskinama apie 3 000 tonų obuolių, šiemet – tik apie 300 tonų. Pasak direktoriaus, dar vieneri tokie metai – ir tektų rimtai susimąstyti apie išgyvenimą. Vien auginti vaisius darosi rizikinga, artimiausioje ateityje reikia galvoti ir apie galimybę patiems juos perdirbti.

A. Paškevičius pabrėžė, kad dideles viltis sieja su atvira Rygos rinka: „Dabar, kai nėra sienos, bendradarbiauti su latviais tapo daug paprasčiau“. Iki Rygos nuo Aukštikalnių tik 98 km, o iki Vilniaus – 200 km. Su prekybos tinklais (VP, IKI, RIMI) bendraujame tiesiogiai. Arvydas pripažino, kad per pastaruosius metus prekybos tinklai pasidarė daug geranoriškesni. Įmanoma suderinti ir kainas, ir veisles, ir produkcijos srautus. Arvydas juokauja, kad prekybininkai nori vaisių, kurie laikytųsi kaip kokie skalbimo milteliai: padėjai ant lentynos, ir po 6 mėnesių jie atrodo lygiai taip pat.

Didžiausias konkurentas Lietuvos vaisių augintojams – Lenkijos sodininkai. Lenkai vos ne 60 proc. savo produkcijos užaugina sodeliuose iki 1-2 ha dydžio (analogiška situacija kaip pas mus su pieno ūkiu), produkciją parduoda minimaliomis kainomis. Šiemet Lenkijoje prognozuojamas 2,5 mln. tonų derlius. Lietuviai per metus suvalgo apie 60 tūkst. tonų obuolių. Kiek iš tų tonų būna lenkiškų – sunku ir pasakyti, bet tikrai nemenka dalis.

Asortimentą sudaro šeimininkė

Bendrovės direktorius labai atidžiai renkasi naujas veisles. Subsidijos mokamos tik už tų veislių sodinukus, kurios yra įrašytos į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą. O jame, pasak Arvydo, yra ir tokių veislių, kurių obuolių seniai niekas nebeperka. „Asortimentą sudaro šeimininkė, tai reiškia, kad auginti reikia tai, ką perka“, - patirtimi dalijasi Arvydas. Būna ir taip, kad tam tikrame regione perka būtent tuos ir ne kitus vaisius. Pavyzdžiui, Bogatyr veislės obuolius perka Vilniuje ir Rygoje. O pabandyk nuvežti į Kauną – pragulės ant lentynos mėnesį, niekas net nedirstelės. Lygiai tas pats ir Klaipėdoje, ir Šiauliuose. Sinap orlovskij – viena iš perkamiausių veislių Rygoje. Pasak Arvydo, geriausios prekinės išvaizdos obuoliai - veislės Štaris: jų nereikia rūšiuoti, visi vienodo dydžio, gražiai raudonos spalvos, parduotuvių lentynose iš tolo šviečia. Slava pobeditieliam – pati pelningiausia veislė: ji derlinga ir anksti sunoksta. „Šiemet turėjome šios veislės obuolių tik 20 tonų, tai pirkėjai tiesiog kaip medutį tuos vaisius išsinešiojo“, - prisimena Arvydas. Nemažai pasodinta obelų veislių Auksis, Geneva Early, Ligol. Kai kurios Vakarų Europoje populiarios obelų veislės Lietuvoje negali augti dėl per ilgo vegetacijos laikotarpio, pavyzdžiui, veislė Fuji – 168 dienos nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo.

Trūksta registruotų pesticidų

Jauni sodai maždaug pirmuosius ketverius metus, kol medeliai sparčiai auga, tręšiami azoto trąšomis: 300 kg amonio salietros vienam hektarui (tiesiog apibarstoma aplink medelius). Kalciu Aukštikalniuose medeliai purškiami daug kartų – pradedant nuo birželio antrosios pusės ir iki skynimo, kas dvi savaites. Tręšiama kompleksinėmis trąšomis, kaliu, fosforu.

Per sezoną intensyvūs sodai 6-7 kartus purškiami fungicidais, kartą – insekticidais (palyginus su europinėmis normomis, tai nedaug). Šiemet Aukštikalniuose lankėsi Lenkijos sodininkų delegacija. Paklausti, kiek kartų jie purškia sodą, atsakė – kiekvieną pirmadienį, o jei lyja, tai dar ir trečiadienį. Aukštikalniuose šiemet teko tris kartus purkšti pomedžius herbicidais, nes labai sparčiai augo žolės.

Peles išnaikina lapės – nuo seno čia eina jų takai. Per 2 m aukščio tinklinę tvorą lapės perlipa kuo lengviausiai. Žiemą, vos tik pasninga, labai gerai matyti jų pėdsakai. „Kokie treji metai pelėms net nuodų dėti nereikia – visus graužikus išrenka laputės“, - naudinga kaimynyste pasidžiaugė Arvydas. Kai bus nuskinti obuoliai, sodą reikės nupurkšti karbamidu, o kai nukris lapai, medelius reikės nubalinti.

Tokiais metais, kaip šiemet, kai nėra derliaus, medžiai labiau auga, tenka juos daugiau genėti. O genėjimas savo ruožtu dar labiau paskatina augimą – tiesiog užburtas ratas. „Vokiečiai naudoja augimo reguliatorius, nupurškia regale – ir jokių problemų, - sako Arvydas. - Leidžiama auginti veisles, kurios jautrios žievės ligoms, o preparatų nuo tų ligų (pavyzdžiui, topsino) registruotų nėra – nematau čia jokios logikos“. Arvydas stebėjosi, kad, saugant lietuvių sveikatą, neuždraudžiama įvežti lenkiškų obuolių, kurie purškiami viskuo, kas mūsų šalyje neleistina.

Mokslas ir gamyba – tuo pačiu tempu

Bendrovė nori tiekti į rinką ir kriaušių vaisių, tik niekaip nesiseka atsirinkti pačių tinkamiausių. „Veisles renkamės jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, - mesteli akmenuką į mūsų sodininkystės mokslo daržą Arvydas. - Jei man Dievulis suteiktų galimybę rinkimosi laikotarpio neįskaičiuoti į gyvenimo trukmę, tai aš galėčiau rinktis kad ir 100 metų, bet dabar tai per brangu“.

Jau daug metų „Aukštikalnių sodus“ konsultuojantis Lietuvos žemės ūkio tarnybos konsultantas sodininkystei Algimantas Bandaravičius pripažįsta, kad valstybinė veislių vertinimo sistema suprastėjo; selekcininko dr. Algirdo Lukoševičiaus sukurtų veislių šalyje yra vos po kelis augaliukus, gamyboje jos nėra įvertintos (tiesa, veislės Gaisra, Liepona ir Lukna šiemet įtrauktos į tarptautinius „Coboru“ veislių testavimo tyrimus Lenkijoje). O kriaušių labai reikia, nes beveik visi Lietuvoje dabar augina obelis ir serbentus.

Pavasarį Aukštikalniuose pasodintas 3,5 ha ploto kriaušynas su pusiau žemaūgiais poskiepiais. Veislės – Konferencinė ir Patten. Kai kurie medeliai jau šį rudenį sunokino vaisius.

Pastarąjį dešimtmetį sodininkystės technologijos keičiasi taip sparčiai, kad, mokslininkams net nespėjus įvertinti naujienų, jos jau įdiegiamos gamyboje. Pavyzdžiui, LSDI pirmasis sodas su M26 poskiepiu pasodintas 1994 m.; tais pačiais metais sodinukai su šiuo žemaūgiu poskiepiu pasodinti ir Aukštikalniuose. Pasak A. Bandaravičiaus, tai galima vadinti nuostabiais gamybiniais bandymais iš gaspadorių kišenės. Belieka tikėtis, kad ir nauda iš jų bus abipusė.