Lietuvoje sodininkai mėgėjai vynmedžius augina ne tik uogoms, bet ir kaip dekoratyvius vijoklius. Yra tokių veislių ir hibridų vynmedžių, kurie Lietuvoje gausiai dera, sunokina uogas, vešliai auga, o žiemoja nedengti ir nenušąla. Gerai išgenėti, teisingai suformuoti, nepertręšti vynmedžiai mažiau serga, jų apsauga būna efektyvesnė. Bakterinės ir virusinės ligos bei kenkėjai vynmedžiams nedaug žalos tepadaro. Lietuvoje labiau išplisti šiems augalams trukdo grybinės ligos. Pavojingiausios ligos yra netikroji miltligė, miltligė, antraknozė, baltasis puvinys, kekerinis puvinys, askochitozė, septoriozė, bakterinis gumbas. Iš kenkėjų žalingiausi – voratinklinė ir sodinė voratinklinė erkės, amarai, vapsvos.

Ligos

Netikroji miltligė

Ligą sukelia grybas Plasmopara viticola Berl.et de Toni (vynuoginė plasmopara). Tai pati žalingiausia vynmedžių liga. Nors Lietuvoje lauke aptikta tik 1930 m., šiuo metu pažeidžia visų lauke auginamų veislių vynmedžius. Liga pirmiausiai pažeidžia lapus, taip pat ūglius, žiedus, žiedkočius, uogas. Iš pradžių ant jaunų lapų viršutinės pusės atsiranda gelsvų arba žalsvų apskritų ar ovalių dėmių. Apatinė lapų pusė pasidengia puriu balsvu apnašu. Lapams augant, dėmės plečiasi, keičiasi jų forma: jos tampa kampuotos. Ligai vystytis ypač palankus šiltas ir drėgnas oras. Tačiau netikroji miltligė plinta ir esant že-mai (8oC) ar aukštai (30oC) temperatūrai.

Daugiausiai dėmių būna tarp lapų gyslų. Dėmėms susiliejus, lapai džiūsta ir nukrinta. Ant nesumedėjusių ūglių dėmės kiek įdubusios, pilkšvos. Drėgnu metu ūgliai, žiedai, žiedkočiai vysta, džiūsta, o uogos raukšlėjasi, ruduoja, nudžiūsta ir nukrinta. Sausu oru balsvas apnašas apatinėje lapo pusėje gali nesusidaryti. Todėl, pastebėjus įtartinų dėmių, būtina naudoti apsaugos priemones, nelaukiant, kol liga išplis ant visų lapų.

Grybas plinta konidijomis. Žiemoja oosporos nukritusiuose lapuose, ūgliuose.

Apsauga. Rudenį perkasti žemę po krūmais, prieš tai sugrėbus ir sudeginus visus nukritusius lapus. Taip sunaikinamos žiemojančios grybo sporos. Vynmedžius gerai išgenėti, nepertręšti, neperlaistyti. Neapgalvotai didelės trąšų normos, ypač azoto, silpnina augalų atsparumą ligoms.

Netikrajai miltligei vynmedžiai labai jautrūs formuojantis žiedynams, žydėjimo pradžioje ir užsimezgus uogoms. Pavasarį iki pumpurų brinkimo naudinga nupurkšti 3 proc. bordo skiediniu. Lietingą ir šaltą pavasarį 1 proc. bordo skiediniu būtina nupurkšti prieš žydėjimą ir po žydėjimo. Jeigu praėjusiais metais vynmedžiai jūsų ar kaimyno sode sirgo, purkšti po žydėjimo būtina keletą kartų kas 10-15 dienų. Vieną mėnesį iki uogų skynimo pesticidais nebepurkšti.

Lenkijoje ir kitose šalyse naudojami fungicidai: iki žydėjimo ditanas M (3-4,5 kg/ha), penkocebas (3-4,5 kg/ha), mankoneksas (3-4,5 kg/ha), konkretas (0,3-0,4 proc.), miedzianas ir kiti vario preparatai. Po žydėjimo rekomenduojama purkšti kas 10-14 dienų, o purškimus užbaigti likus 14 dienų iki uogų skynimo.

Miltligė

Ligos sukėlėjas grybas Uncinula necator (Schweinitz) Burril, konidijų stadijoje – Oidium tuckeri Berk (vynmedinis miltgrybis) Lietuvoje paplitęs mažiau už netikrosios miltligės sukėlėją. Pažeidžia lapus, ūglius, uogas. Sergančio lapo abiejose pusėse matoma balta, voratinkliška, vėliau dingstanti grybiena. Ji lapus pažeidžia dėmėmis arba ištisai. Ligos pažeisti lapai garbanojasi, nustoja augę, džiūsta ir krinta. Ant ūglių, po grybienos sluoksniu matyti rudos, netaisyklingos formos dėmės, kurios neišnyksta ūgliui sumedėjus. Pažeisti žiedynai, kekės ir ūglių galiukai atrodo lyg apibarstyti pelenais ar miltais. Vasarą grybas plinta konidijomis, kurios būna statinaitės pavidalo, vienaląstės, bespalvės, o žiemoja kleistokarpiuose, kurie susidaro apnašose.

Apsauga. Tikroji miltligė pavojingesnė, kai karšta ir sausa. Lietuvoje pirmieji šios ligos požymiai pasirodo vynmedžiams nužydėjus. Miltlige vynmedžiai serga ne kasmet. Purškiant augalus nuo netikrosios miltligės, pristabdomas ir šios ligos plitimas. Efektyvūs visi sieros preparatai (kai oro temperatūra aukštesnė negu 18oC). Lenkijoje naudojami siarkolas ekstra (4,5 kg/ha), tiotaras ir tiovolas (0,3 proc.). Jų karencija 7 dienos.

Antraknozė

Ligą sukelia grybas Gloeosporium ampelophagum (Passer.) Sacc. (vynuoginis svylagrybis). Pažeidžia lapus, stiebus, ūglius. Ant stiebų ir ūglių iš pradžių atsiranda smulkių, apskritų arba ovalių, kiek iškilusių, raudonai rudų dėmelių. Jų centras vėliau įdumba, pašviesėja, pasidaro pilkšvai baltas arba gelsvas, o pakraščiuose išryškėja platus rudai raudonas, kiek iškilęs apvadas. Dėmės tarpusavyje dažnai susilieja ir ant stiebų atsiranda išilginių įdubimų. Viršutinėje lapo pusėje matyti neryškūs balsvi spuogeliai – acervuliai.

Ligos pažeisti stiebai ir ūgliai nudžiūsta, lapai nuvysta ir nukrinta. Grybas plinta konidijomis. Žiemoja pažeistuose stiebuose ir sirgusiuose nukritusiuose lapuose, ant kurių pavasarį susidaro naujos konidijos. Ši žalinga liga Lietuvoje augančius vynmedžius pažeidžia ne kasmet.

Apsauga. Tokia pati, kaip nuo netikrosios miltligės.

Bakterinis vėžys

Ligą sukelia bakterija Agrobacterium tumefaciens (Smith et Towns) Conn. (bakterinis gumbas, pastaruoju metu vadinamas gumbiniu pseudomonu). Šia liga serga daugelis sodo ir daržo augalų (obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, pomidorai ir kt.). Ligos požymiai – ant stiebų, šakų, ūglių atsiradusios iš pradžių šviesios, minkštos, vėliau kietos, rudos, raukšlėtu paviršiumi išaugos. Tačiau dažniau išaugos susiformuoja ant pagrindinės šaknies ar šaknies kaklelio, rečiau ant šoninių šaknų. Iš pradžių jos smulkios, minkštos, gelsvos, vėliau didėja, sukietėja, paruduoja, susiraukšlėja. Augalai silpnai auga, skursta. Ligos sukėlėjas paprastai įsiskverbia pro pažeistas vietas, nuo šalčio atsiradusius plyšius, dėmes.

Apsauga. Svarbu saugoti vynmedžius nuo mechaninių sužalojimų, šalčio. Pažeistus augalus reikia sunaikinti (išrauti). Likusius krūmus rudenį ar anksti pavasarį (kai augalai be lapų) nupurkšti 3 proc. bordo skysčiu (galima ir grynu vario sulfatu). Tai padės apsisaugoti ir nuo antraknozės, puvinių, kitų ligų.

Chlorozė

Tai neparazitinė liga, kylanti sutrikus augalo mitybai. Lapai geltonuoja ir tik siauras ruožas palei gyslas išlieka žalias. Stipriai sergančių augalų lapų pakraščiai džiūsta, gali nudžiūti visas lapas. Geltonuoja ir ūgliai, nudžiūsta jų viršūnėlės, trumpėja tarpubambliai, formuojasi daug silpnų antrinių ūglių su smulkiais lapeliais. Uogų užsimezga mažai. Jos būna mažos ir geltonos. Šia liga suserga per daug šarminėse dirvose augantys augalai (kai nebepasisavina geležies). Chlorozę gali sukelti sausra, dirvos permirkimas, šaknų pažeidimai.

Apsauga. Tręšti subalansuotomis trąšomis su mikroelementais . Purenti, laistyti dirvą. Pastebėjus chlorozės požymių, purkšti geležies sulfato 0,5-1 proc. koncentracijos tirpalu arba tręšti per lapus geležies turinčiomis trąšomis.

Tęsinys kitame numeryje