Rudenėjant Lietuvoje pražysta ryškiaspalviai jurginai, kurie dar vadinami jurginėmis, jurginiais ar jeorgijomis. Kadaise ši gėlė puošė beveik kiekvieną lietuvišką darželį ir buvo apdainuota liaudies dainose. Ypač dažnai buvo sodinami aukštaūgiai, didžiuliais, nusvirusiais žiedynkočiais jurginai.

Jurginai (Dahlia Cav.) – astrinių šeimos augalai. Savaime auga ir žiemoja Meksikos, Gvatemalos, Honduro, Nikaragvos aukštikalnėse. Šiuo metu yra aprašytos 35 jurginų rūšys.

Jurginai auginami palyginti neseniai. Pavyzdžiui, vilkdalgiai auginami jau daugiau kaip 200 metų, tulpių ir gvazdikų istorija skaičiuojama šimtmečiais, o jurginai Europoje nebuvo žinomi beveik iki XIX amžiaus. Į Europą jurginų sėklos atkeliavo iš Meksikos botanikos sodo. Madrido botanikos sode pirmą kartą jurginas pražydo 1790 metais. Vėliau šis augalas buvo aprašytas ir pavadintas Dahlia – švedų mokslininko Dahlio (Andres Dahl) garbei. Iš Madrido 1798 m. jurginai atkeliavo į Angliją, vėliau į Prancūziją. Iš pradžių Europoje jurginai buvo auginami šiltnamiuose. Susidomėta šiuo augalu tik tada, kai jis buvo pradėtas auginti atvirame grunte. Kryžminant tarpusavyje įvairias jurgino rūšis (D. coccinea, D. pinnata, D. scapigera, D. merckii), gautos naujos kultūrinės veislės, kurios skyrėsi žiedynų spalva, forma, kero aukščiu.

Reta gėlė jurginus pranoksta žiedynų formos įvairumu, spalvingumu, gausiu žydėjimu iki vėlyvo rudens. Pasaulyje sukurtas ne vienas tūkstantis jų veislių. Pastaraisiais metais užsienyje kuriamos tokios jurginų veislės, kurias galima būtų auginti be atramų konteineriuose, vazonėliuose, loveliuose. Ypač populiarios pasaulyje tampa nykštukinės, smulkiažiedės jurginų veislės.

Jurginai – daugiamečiai augalai, turintys stambius šakniagumbius. Mūsų klimato sąlygomis žūva, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, todėl augalo šakniagumbius rudenį reikia iškasti ir iki pavasario laikyti patalpoje. Stiebas stačias, šakotas, trapus, išauga iki 0,5–2 m aukščio. Lapai stambūs, plunksniški, atskiri lapeliai kiaušiniški, dantyti. Žiedai susitelkę dideliuose graižuose. Kraštiniai žiedai liežuviški, įvairių spalvų. Viduriniai - dvilyčiai, vamzdiški, geltoni arba oranžiniai. Žydi nuo liepos iki šalnų. Visose šalyse plačiai paplitę hibridiniai jurginai (D. x cultorum Thorsr. et Reis ir D. x variabilis hort. Non (Willd.) Desf.).

Pagal graižų formą ir dydį jurginai skirstomi į 12 pagrindinių grupių:

1 grupė. Tuščiaviduriai (T). Žiedynai sudaryti iš vamzdiškų žiedų disko centre ir vienos eilės liežuviškų žiedų.

1.1. Minjon (TM). Žemaūgiai, tuščiaviduriai jurginai. Žiedynai maži (5–7 cm skersmens). Liežuviški žiedai ovalūs, platūs.

1.2. Topmix (TT). Žemaūgiai, tuščiaviduriai jurginai. Žiedynai maži (iki 5 cm skersmens) su 1 ar 3 liežuviškų žiedų eilėmis. Liežuviški žiedai siauresni negu Minjon pogrupio jurginų.

2 grupė. Anemoniai (AN). Viena ar kelios liežuviškų žiedų eilės gaubia vamzdiškų žiedų diską, kurie būna pailgėję, viršūnėje dažnai išsiplėtę. Gali būti tos pačios arba kitos spalvos negu liežuviški žiedai. Žiedynai primena plukių žiedus.

3 grupė. Apykakliniai (AP). Liežuviškų žiedų dvi eilės. Išorinės eilės žiedai platūs, ovalūs, vidinės – siauri, truputį susisukę arba banguoti, dažniausiai balti ar geltoni, bet gali būti ir tos pačios spalvos kaip ir išorinės eilės žiedai. Viduje – vamzdiškų žiedų diskas.

4 grupė. Bijūniniai (B). Pusiau pilnaviduriai žiedynai, kurių pakraštys dažniausiai sudarytas iš 2–4 plokščių, ovalių liežuviškų žiedų eilių. Žiedyno centre - smulkių vamzdiškų žiedų diskas.

5 grupė. Orchidėjiniai (O). Žiedynai gali būti ir tuščiaviduriai, ir pilnaviduriai. Liežuviški žiedai sulinkę į lovelį, atsilenkę žemyn arba keistai persisukę.

6 grupė. Pusiau kaktusiniai (PK). Žiedynai pilnaviduriai. Liežuviški žiedai smailėjantys, siauri, beveik tiesūs arba susisukę mažiau negu iki pusės, prie pagrindo platesni.

7 grupė. Kaktusiniai (K). Pilnaviduriai. Liežuviški žiedai siauri, smailėjantys, susisukę nuo pagrindo arba daugiau negu iki pusės į vamzdelius, tiesūs.

8 grupė. Chrizanteminiai (CH). Pilnaviduriai. Liežuviški žiedai ploni, smailūs, susisukę į vamzdelius, kurie išlinkę į žiedo centrą. Primena chrizantemų žiedą.

9 grupė. Rutuliniai (R). Kompaktiški, rutulio formos arba kiek suploti pilnaviduriai žiedynai. Liežuviški žiedai ovalūs, buki, gali būti sulinkę į vidų.

10 grupė. Pomponiniai (P). Kompaktiški, rutulio formos, maži (ne daugiau 7 cm skersmens), pilnaviduriai žiedynai. Liežuviški žiedai ovalūs, buki, susisukę iki pat pagrindo į vidų, išsidėstę taisyklingais apskritimais ir labai tankiai užpildo visą žiedyną.

11 grupė. Dekoratyviniai (dailiažiedžiai) (D). Žiedynai pilnaviduriai, beveik vien iš liežuviškų žiedų, kurie gali būti ovalūs, taisyklingos formos arba pailgi, banguotais kraštais, kiek susisukę.

1.1. Gigantiniai (D ). Žiedynų dydis < 20 cm.

1.2. Vidutiniai (D ). Žiedynų dydis 6-20 cm.

1.3. Miniatiūriniai (D ). Žiedynų dydis > 6 cm.

12 grupė. Nimfiniai (N). Pilnaviduriai, netankūs žiedynai. Liežuviški žiedai ovalūs, truputį užlenkti į viršų, išsidėstę retais ratais. Primena vandens lelijos žiedą.

Jurginų mėgėjai Lietuvoje

Lietuvos gėlių selekcininkai išvedė nemažai naujų formų bei veislių jurginų. Didelis vilniečio P. Rotomskio indėlis į Lietuvos jurginų selekciją. Jo išvestos veislės: Ilona, Salomėja Nėris, Tėviškės Aidas iki šiol auginamos kai kurių gėlininkų mėgėjų sodybose. Lietuvoje turtingiausiomis jurginų veislių kolekcijomis gali pasigirti Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų botanikos sodai. Kai kurie gėlių mėgėjai augina turtingas, ypač užsieninės kilmės jurginų kolekcijas: kaunietė Jadvyga Petravičienė, šiaulietė Vida Kaušienė ir gėlininkės iš Klaipėdos Liucija Pernavienė, Angelė Vedeikienė, Aniceta Jachimovičienė, Elvyra Raudienė ir Birutė Žostautienė.

Neišsenkančią aistrą jurginams jaučia panevėžietis Algirdas Gražys. Jis jurginus kolekcionuoja ir selekcionuoja nuo 1980 metų. Pastaraisiais metais A. Gražys ypač intensyviai ir produktyviai vykdo jurginų selekciją. Ne vieną šimtą veislių „praleido“ per savo rankas, kol atrinko tokias veisles, kurių tvirti žiedynkočiai, ar kurios labai gerai dauginasi. Jis teigia, kad naujos veislės jurginas turi turėti gražų (formos ir spalvos) žiedyną ir ilgai laikytis nuskintas. Jo kolekcijoje – daugiau kaip 300 veislių jurginų. Selekciniam darbui jis pasirinko šių sodinių grupių jurginus: rutulinių, pomponinių, kaktusinių, dekoratyvinių, chrizanteminių ir Topmix (žemaūgius, tuščiavidurius). Sėkmingai vykdė selekciją su pastarąja grupe (30 sėjinukų atrinko kaip perspektyvius, nors turėjo apie 400 paties sukurtų sėjinukų). Pastaraisiais metais susidomėjo apykakliniais ir plukiažiedžiais (anemoniniais) jurgi

nais. Pats svarbiausias A. Gražio reikalavimas naujai sukurtai veislei – jurginų dauginimosi koeficientas (dauginant žaliaisiais auginiais arba suskaičiuojant, kiek naujų šakniagumbių gali užauginti viena nuo seno kero atidalinta šakniagumbio dalis). Nustatyta, kad selekcininkas, pasodinęs vieną šakniagumbį pavasarį, rudenį gauna vidutiniškai nuo 4,3 iki 12,4 naujų šakniagumbių.

Auginimo agrotechnika

Jurginai mėgsta saulėtą ir apsaugotą nuo vyraujančių vėjų vietą. Pasodinti pavėsyje jie būna trapūs ir menkai žydi. Geriausia jurginus auginti parkų ir sodų aikštelėse, kurios iš visų pusių apsaugotos nuo vėjų , bet pakankamai erdvios ir saulėtos, taip pat prie pastatų iš pietų ar pietryčių pusės, arti neaukštų gyvatvorių. Negalima jų sodinti arti didelių medžių, ypač lapuočių, kurie ne tik užstoja saulę, bet ir nualina dirvą.

Tinka derlinga, laidi ir šiek tiek drėgna dirva. Per žiemą išlaikytus ar nupirktus sveikus šakniagumbius į darželį sodinti tik tada, kai praeina šalnos ir žemė pakankamai įšyla. Šakniagumbis turi turėti mažiausiai 2-3 išsivysčiusius pumpurus, vadinamus akutėmis. Prieš sodinant jurginų šakniagumbius, galima pamerkti per naktį į vandenį. Vienoje vietoje patartina jurginus auginti ne ilgiau kaip 2-3 metus. Kad jurginai pražystų anksčiau, galima juos sodinti ir anksčiau, bet nakčiai reikia pridengti.

Tarp stambesnių kerų atstumas paliekamas didesnis. Žemaūges veisles geriau sodinti tankiau – 60 cm atstumu. Iškasę 30x40 cm dydžio duobutes, į jų dugną įdedame perpuvusio mėšlo, ant viršaus užpilame žemės, sumaišytos su mineralinėmis trąšomis, įsmeigiame kuoliuką jurginui pririšti. Sodiname taip, kad šaknies kaklelis būtų 3-5 cm po žeme.

Augančius jurginus reikia nuolat prižiūrėti: purenti dirvą, laistyti. Jurginai auga greitai, todėl vegetacijos metu 3-4 kartus papildomai tręšiami žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Geriausia tręšti apsiniaukusią dieną, po lietaus arba augalus gausiai palaisčius. Lietingą vasarą jurginai gali sirgti grybinėmis ligomis. Ant žiedpumpurių atsiranda pilkasis pelėsis, ant stiebų ir šakniagumbių – puvinys. Pastebėjus pirmuosius požymius, pūvančias dalis reikia pašalinti, o augalą kelis kartus nupurkšti fungicidais – 0,2 proc. fundazolu ar 0,1 proc. previkuru. Nuo amarų tiks decis ar aktelikas. Ligas galima pernešti ir žirklėmis ar peiliu, kuriais buvo pjauti sergantys augalai. Virusinėms ligoms jurginai ypač jautrūs. Užsikrėtus virusu, keičiasi lapų, žiedų spalva ir forma, augalas prastai auga. Nustačius, kad jurginas užsikrėtė virusu, pažeisti augalai kuo skubiau iškasami ir sudeginami.

Šakniagumbių kasimas ir laikymas

Kad ankstyvos šalnos nepakenktų stiebų pamatinei daliai ir šaknies kakleliui, rugpjūčio viduryje stiebus reikia apkaupti žemėmis 10-20 cm sluoksniu. Šakniagumbius patariama kasti saulėtą dieną, geriausia pirmoje jos pusėje, kad iškasti ir atsargiai nuvalyti kerai iki vakaro apdžiūtų. Prieš kasant, pirmiausia nupjaunama antžeminė dalis. Kasama toliau nuo kero, iš dviejų pusių, šakniagumbiai iš žemės išimami atsargiai. Jokiu būdu negalima traukti kero už stiebų ir trankyti į žemę. Pažeidus šaknies kaklelį, šakniagumbiai žiemą tikrai žus.

Nuvalius šakniagumbius, sekatoriumi apkarpomos plonosios šaknys, nupjaunami stiebai (paliekami 3-5 cm ilgio stagarėliai). Labai aplipusius žemėmis šakniagumbius galima nuplauti vandens srove. Iki pavasario jurginų šakniagumbiai laikomi 5-10 laipsnių temperatūros patalpose. Per žiemą reikia 2-3 kartus peržiūrėti, apipuvusius ir apdžiūvusius aštriu peiliu nupjauti, o pjūvius apibarstyti sutrinta medžio anglimi.

Jurginus galima dauginti dalijant stambius kerus. Kelis stiebus turinčius kerus tiesiog rankomis ar aštriu peiliu padalijame, kad liktų dalis šaknies kaklelio su bent vienu augimo pumpuru ir 1-2 šakniagumbiais. Pjūvio vietos pabarstomos sutrinta medžio anglimi.

Dauginimas auginiais ir sėklomis

Kitas jurginų dauginimo būdas – auginiais. Tam vasario pabaigoje, vėliausiai kovo pradžioje šakniagumbius pasodiname į indą su derlinga žeme (jie turi būti išlindę), gana gausiai palaistome ir pastatome šviesioje patalpoje, kur temperatūra 15-18oC. Maždaug po 3 savaičių paruošiame auginius su vadinamuoju „padeliu“ – nupjauname 5-8 cm ilgio ūglį su nedideliu šakniagumbio gabaliuku. Juos sodiname į vazonėlius. Į darželį perkeliame, kai nebegresia šalnos.

Vasariniai jurginai dauginami sėklomis. Jurginų sėklos būna daigios 1-2 metus. Sėklas sėjame vasario mėnesį. Sėjinukams reikia daug šviesos. Užaugę iki 5 cm jie po vieną persodinami į vazonėlius. Pavasarį pasėti augalai pražysta liepos mėnesį.

Vienamečiai jurginai žydi gausiai, subrandina sėklas ir išauga gana stambūs, gerai žiemojantys šakniagumbiai. Jurginais galima apželdinti ir balkonus, terasas, verandas. Želdiniuose jurginais galima užsodinti didelius masyvus, gazonuose sudaryti grupes, jie tinka ir gyvatvorėms.