Kvėpavimo organų ligos pagal dažnumą užima antrą vietą po virškinimo organų ligų. Dėl jų gyvulininkystės ūkiuose patiriama nemažai nuostolių.

Kvėpavimo sistemai priklauso viršutiniai kvėpavimo organai: nosiaryklė, sinusai (kaktos, ragų, viršutinio žandikaulio), gerklos, trachėja, bronchai ir apatiniai kvėpavimo organai – plaučiai, pleura. Visi minėtieji organai per nervų sistemą, kraują ir limfą yra glaudžiai susiję su visomis kitomis organizmo sistemomis. Sutrikus jų veiklai, taip pat sutrinka širdies ir kraujagyslių, virškinimo, šlapimo išskyrimo ir kitų organizmo sistemų veikla. Tik gerai žinant viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių funkcijas organizme, įvertinant jų glaudžias sąsajas su kitomis organizmo sistemomis, galima laiku ir tiksliai nustatyti kvėpavimo sistemos susirgimus, sėkmingai juos išgydyti ir taikyti tinkamas profilaktikos priemones.

Kvėpavimo ligų priežastys

Priežastis, sukeliančias kvėpavimo organų ligas, galima suskirstyti į dvi grupes:I. Organizmo atsparumas ligoms sumažėja dėl gyvulių laikymo technologijos ir šėrimo pažeidimų. Gyvuliai suserga dėl nepalankaus mikroklimato tvartuose: netinkamos temperatūros ir oro drėgnumo; skersvėjų, šalto vėjo, staigių temperatūros svyravimų (ypač rudenį ir pavasarį) didelio oro dulkėtumo; kenksmingų dujų, amoniako, anglies dvideginio, sieros vandenilio pertekliaus tvartų ore; mociono stokos; šėrimo normų nesilaikymo, ypač pirmomis gyvenimo savaitėmis. II. Kvėpavimo sistemos ligas sukelia patogeninės bakterijos.

Toks suskirstymas yra sąlyginis, kadangi abiejų grupių priežastys yra tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, sumažėjus organizmo atsparumui, suaktyvėja ligas sukeliantys mikroorganizmai, kuriems daugintis organizme susidaro tinkamos sąlygos. Gali būti ir atvirkščiai, pavyzdžiui, ligas sukeliantys mikrobai ilgai veikia sveiko gyvulio organizmą, palaipsniui alindami jį, kol pagaliau atsparumas sumažėja tiek, kad gyvulys suserga ir pasireiškia ligos požymiai. Taigi gydant svarbiausia tiksliai nustatyti pirminę ligos priežastį, kad nuostolių būtų kuo mažiau, o gydymas veiksmingas.

Plaučių nepakankamumo požymiai

Gyvuliui susirgus kvėpavimo takų ligomis, į plaučius patenka mažiau oro, sutrinka dujų ir deguonies bei anglies dvideginio apykaita ir atsiranda dusimas arba plaučių nepakankamumas. Jis gali būti trijų laipsnių: I - plaučių nepakankamumas pasireiškia tik po fizinės gyvulio apkrovos, pvz., gyvulio pervarymas iš vienos vietos į kitą, laigymas perdaug erdviame aptvare ir kt.; II – gyvuliai sunkiau kvėpuoja net ir po nedidelės fizinės apkrovos; III – plaučių nepakankamumas pastebimas nuolat, nepriklausomai nuo to, ar gyvulys yra fiziškai apkrautas, ar ramybės būsenoje. Prie pirmo ir antro laipsnio plaučių nepakankamumo dujų apykaita plaučiuose yra kompensuojama, t.y. deguonies ir anglies dvideginio apykaita vyksta intensyviau ir dėl to gyvulio organizmas nejaučia deguonies bado. Esant trečio laipsnio plaučių nepakankamumui (pažeistose plaučių dalyse nevyksta dujų apykaita), gyvulio organizmas pradeda jausti deguonies badą: sumažėja deguonies kiekis kraujyje ir audiniuose. Gyvulys nusilpsta, gleivinės pamėlynuoja. Dėl trečio laipsnio plaučių nepakankamumo dažniausiai ištinka koma ir mirtis.

Kvėpavimo sistemos ligomis atskirų rūšių ir amžiaus gyvūnai serga skirtingai. Jaunikliai kvėpavimo ligomis serga sunkiau, požymiai būna aiškesni negu suaugusiųjų. Prieauglis taip pat gaišta dažniau. Arkliams dėl jų plaučių sandaros plaučių uždegimas vystosi greičiau negu galvijams.

Svarbiausia profilaktikos priemonė – tinkamos mikroklimato sąlygos

Nuo kvėpavimo sistemos ligų turi būti apsisaugoma, atsižvelgiant į gyvulių rūšį, ūkio specializaciją ir klimato sąlygas. Tvartus reikia statyti pagal vyraujančių vėjų kryptį, naujoms statyboms nepatartina rinktis žemą, drėgną vietą, kurią pavasarį gali užlieti polaidžio vandenys.

Būtina kvėpavimo takų ligų profilaktikos sąlyga – optimalios zoohigieninės sąlygos, pritaikytos pagal gyvulių rūšį, amžių, paskirtį ir tvartų konstrukcijos ypatumus.

Kuo didesnė gyvulių koncentracija patalpose, tuo labiau turi būti laikomasi fiziologiškai pagrįstų zoohigienos rei-kalavimų. Tvartai turi būti rekonstruoti ir suremontuoti taip, kad juose nebūtų skersvėjų ir staigių temperatūros svyravimų. Perteklinei drėgmei pašalinti būtina efektyvi ventiliacija. Kad gyvulių laikymo patalpose nesikauptų kenksmingos dujos ir nedidėtų mikrobinis oro užterštumas, būtina gerai sutvarkyti kanalizaciją ir laiku šalinti mėšlą. Gyvuliai, ypač prieauglis, turi gulėti ant sausais šiaudais ar kitais pakratais pakreiktų grindų (išskyrus tuos atvejus, kai grindys yra šildomos) arba jos turi būti padengtos šilumą izoliuojančia danga – medžiu, plastiku arba specialiais čiužiniais. Jei vasarą gyvuliai laikomi lauke, turi būti įrengtos pavėsinės, kuriose per karščius jie galėtų pasislėpti. Jei gyvuliai tvartuose laikomi ištisus metus, vasarą jie turėtų būti labiau ventiliuojami. Šiltose patalpose laikomus gyvulius reikia girdyti maždaug kambario temperatūros vandeniu, siekiant išvengti didelio temperatūrų skirtumo.

Kad tvartuose ir mociono aikštelėse būtų kuo mažiau dulkių, teritorijas aplink tvartus vertėtų apželdinti. Reikėtų vengti gyvulius varyti dulkėtais takais, ypač karštuoju paros metu. Birius negranuliuotus pašarus rekomenduojama duoti sudrėkintus. Grūdai, kuriais šeriami gyvuliai, turėtų būti ne malami, o traiškomi, kadangi toks pašaras mažiau dulka ir yra geriau pasisavinamas.

Šaltasis laikymas grūdina

Pastaruoju metu populiarėja šaltasis galvijų laikymo būdas, kai gyvuliai ir žiemą laikomi lengvų konstrukcijų tvartuose ant gilaus kraiko. Toks būdas yra geras tuo, kad nereikia brangių kapitalinių pastatų, tuo pačiu išsprendžiama efektyvios ventiliacijos problema. Siekiant išvengti kvėpavimo takų ligų, reikėtų prie šaltojo laikymo sąlygų gyvulius pripratinti, ypač mūsų klimato juostoje, kur žiemos yra šaltos. Ištisus metus tvartuose laikomus gyvulius vasarą reikėtų perkelti į vasaros stovyklas, kuriose įrengtos priedangos nuo saulės ir kritulių. Stovyklose gyvuliai pripranta prie lauko sąlygų, daugiau juda, geriau pasiruošia žiemai.

Formuojant naujas bandas, geriausia gyvulius supirkti iš vieno veislinio ūkio. Ši nuostata grindžiama tuo, kad subūrus į vieną grupę gyvulius iš daugelio ūkių, smarkiai padidėja pavojus jiems susirgti įvairiomis ligomis. Kiekvienoje fermoje vyrauja kokia nors viena mikroorganizmų rūšis, kuriai minėto ūkio gyvuliai yra atsparūs. Tačiau vyraujantys fermos mikrobai gali sukelti ligą nusilpusiems, praradusiems atsparumą gyvuliams. Jei banda bus suformuota iš kelių ūkių gyvulių, iškyla reali grėsmė, kad mikroorganizmai, nepavojingi vieniems, gali sukelti ligas kitiems gyvuliams, neturintiems atsparumo tai mikrobų rūšiai.

Dar vienas iš veiksnių, silpninančių organizmo atsparumą ligoms, yra stresas. Su gyvuliais reikia elgtis ramiai, netriukšmauti, juo labiau nemušti. Jie turi būti pervežami specialiai tam pritaikytu transportu. Pervežant reikia stebėti, kad gyvuliai neperkaistų arba neperšaltų.

Siekiant išvengti kvėpavimo organų ligų, svarbu stiprinti bendrą organizmo atsparumą ligoms. To dėl gyvuliai turi būti šeriami visaverčiais pašarais ir girdomi geros kokybės vandeniu. Jų racionai turi būti praturtinami pašariniais papildais, kurių sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų, skirtų tam tikrai gyvulių rūšiai ir amžiaus grupei.

Būtina profilaktinė priemonė – pastovi veterinarinė priežiūra. Kvalifikuotas veterinarijos specialistas gali įvertinti gyvulių laikymo sąlygas, jų sveikatos būklę, panaudodamas šiuolaikines diagnostikos priemones. Jis patars, ką konkrečiame ūkyje reikia padaryti, norint išvengti kvėpavimo organų ligų.