Kai vasarai gerokai įpusėjus, žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie įvairiuose Lietuvos rajonuose policijos surastus neleistinai auginamus aguonų laukus, pats stambiausias Lietuvoje aguonų augintojas Algimantas Bublaitis buvo visiškai ramus. Beveik aštuoniolikos hektarų aguonų laukas švelniai violetine spalva sužydo visai netoli pagrindinio kelio iš Kauno į Šakius, Jūrbūdžių kaime.

Kodėl aguonos? Todėl, kad abu Algimantai Bublaičiai (tėvas ir sūnus) seniai galvojo pradėti auginti kažką naujo. „Kiek galima pasikliauti vien tik miežiais ir kviečiais? Kad ūkis klestėtų, reikia ieškoti naujovių, - įsitikinęs Algimantas vyresnysis. – Mačiau didžiulius žydinčius aguonų laukus važinėdamas po Lenkiją, Čekiją. Domėjausi ir kanapėmis, bet kol Lietuvoje nėra jų perdirbimo pramonės, auginti neverta“. Pirmiausia patyręs žemdirbys pasidomėjo, ar superka kas nors Lietuvoje aguonas. Paaiškėjo, kad taip, ir visai neblogai už jas moka.

Nuo idėjos gimimo iki aguonų sėjos praėjo ne vienas mėnuo ir net ne vieneri metai. Leidimą aguonoms auginti teko derinti Seimo Kaimo reikalų komitete, Žemės ūkio ministerijoje, policijoje. Įsigyti specialių be narkotinių medžiagų aguonų sertifikuotos sėklos iš Čekijos padėjo Lietuvos žemės ūkio universitetas.

Laukia preciziškas darbas

Mėlynai juodų grūdelių į kiekvieną hektarą buvo išsėta po 9 kg. Sėta padrikai ir, kaip dabar pamatė ūkininkai, šiek tiek per tankiai. Laukas tręštas buvo tik iš rudens (400 kg/ha kompleksinių trąšų). Pati didžiausia bėda – nepavyko pasėlio apsaugoti nuo piktžolių. „Niekaip nerandame herbicido, kuris kartu nenaikintų ir aguonų. Neišnaikinome nei svėrių, nei ramunių, nei balandų, - vasaros vargus prisimena abu Algimantai. - Bandėme skambinti Lenkijos mokslininkams – deja, telefonu niekas nieko nesako“.

Aguonų galvutes planuojama kulti su New Holand kombainu. Tai didelio preciziškumo reikalaujantis darbas, nes grūdeliai labai maži – dešimt kartų mažesni už rapsų sėklas. Tūkstantis rapsų sėklų sveria 3,85 g, o aguonų - tik 0,4 gramo.

Aguonų tikimasi prikulti apie 1,5 tonos iš hektaro. Sėklą išvalys ir sufasuos „Dotnuvos projektų“ sėklų fabrikas. Ūkininkai jau maždaug žino, kur užaugintus aguonų grūdelius realizuos – yra žodinės sutartys su keliomis Kauno konditerijos įmonėmis.

SAPARD paramos lėšos – moderniai technikai

Pernai, laimėję SAPARD paramos projektą grūdų ūkiui modernizuoti, Bublaičiai įsigijo New Holand CX 840 kombainą ir Horsh sėjamąją bei skutiklį. „Ieškojome firmos, kuri galėtų mums pateikti visą technikos komplektą, nes taip daug lengviau organizuoti techninę įsigytų mašinų priežiūrą, - apsisprendimo motyvus aiškino Algimantas jaunesnysis. – AB „Lytagros“ pasiūlytos sąlygos ir technikos kokybė mus visiškai tenkino“. Per vieną dieną dabar galima užsėti 40 ha plotą. „Praktiškai savo laukų dabar visai neariame, ūkyje taikome neariamąją žemdirbystę, - sako Algimantas jaunesnysis. - Ariame tik tuos plotus, kuriuos reikia naujai įsisavinti“. Sėjamoji sėja ne į vagutę, o į 18 cm pločio juostą. Kartu sėjos metu įterpiamos skystosios trąšos. Grūdai tolygiai sudygsta ir sparčiai auga. Pasėlis pažiūrėjus atrodo retesnis, bet iš tikrųjų kiekviename jo kvadratiniame metre yra apie 150 daugiau pirminių daigų.

„Neariamoji žemdirbystė – pas mus dar naujovė, o užsienyje jau taip dirbama kelis dešimtmečius, - sako Algimantas vyresnysis, mokantis kelias užsienio kalbas ir apvažinėjęs daug šalių. - Tiesa, ten šiek tiek palankesnės klimato sąlygos. Jie turi laiko duoti žemei pailsėti, susigulėti po pjūties, nupurkšti ir sunaikinti piktžoles. Mes sau to negalime leisti. Vakarų Europoje nuo pjūties iki žiemkenčių sėjos praeina mėnuo, o mes teturime savaitę“.

Kaip vieną didžiausių neariamosios žemdirbystės privalumų ūkininkai įvardijo greitą darbo tempą. Pasak jų, su skutikliu perbraukei, iš paskos atvažiavo sėjamoji – užsėjo, ir darbas baigtas. Patyrę žemdirbiai jau sugebėjo naująją techniką ir patobulinti: baką, iš kurio imamos trąšos, perkėlė kitur. „Gamintojas montuoja baką traktoriaus priekyje, bet tada traktorininkui sunkiau matyti, kur važiuoja. O mes jį uždėjome ant sėjamosios“, - paprasta, bet veiksminga racionalizacija didžiavosi Bublaičiai.

„Ir nereikia bijoti pasakymo, kad agregatas yra komplektuojamas su kompiuterine įranga. Viskas yra elementaru. Jei moki mobiliuoju telefonu naudotis, tai mokėsi ir kompiuterizuotą techniką valdyti“, - įsitikinęs Algimantas jaunesnysis.

Ūkį norėtų dar plėsti

Algimantas jaunesnysis, oficialiai viso Bublaičių ūkio savininku tapęs prieš dvejus metus, iš viso dirba per 400 ha žemės, iš jų savos - 117 ha. Be javų, dar augina rapsus, aliejinius linus. Sėmenų aliejus didelę paklausą turi Europoje, daugiausiai jo sunaudojama kosmetikai ir vaistams gaminti. „Buvau susitaręs su vienu Vokietijos koncernu, kad pirktų mūsų aliejų. Atsakymas buvo trumpas drūtas – sudarome sutartį iš karto, jei tiekiate 10-20 tūkst. litrų...“, - prisimena Algirdas vyresnysis.

Norėtųsi ūkininkams daugiau žemės nusipirkti ir plėsti ūkį iki 600-700 ha dydžio, bet gąsdina kylanti žemės kaina, kuri vienu metu buvo šoktelėjusi iki 4 000 Lt/ha. Bet net ir už tokią kainą geros žemės sunkiai nusipirksi, telikusi tik mažai tinkama žemdirbystei. Algimantas sako suskaičiavęs, kad kai augini kviečius arba rapsus, žemė atsiperka per 10 metų. „Čia ne Vokietija, mes ne 100 metų ant šios žemės dirbame, kad lengvai plėstume ūkius“, - sako Algimantas. - Atvažiuoja vokiečiai ir stebisi, kaip mes iš viso kvėpuojame su tokiomis produkcijos supirkimo kainomis“. Puikiai skaičiuojantis Algimantas vyresnysis čia pat sumeta: 3,5 Lt pernai davė už kilogramą grūdų, o iš jų iškepta duona pabrangsta penkis kartus. Ūkininkai pastebi, kad aukščiausios klasės grūdams keliami reikalavimai kasmet truputį skiriasi. „Supirkėjai žiūri: baltymai geri, glitimas geras, aha, vadinasi reikia įvesti saiko vienetą – ir grūdai jau eina į žemesnę klasę. Būtent tą rodiklį, kurio, mato, kad niekaip neišspausi, padidina“, - supirkėjų gudrybes puikiai perpratęs ir už jas jau beveik nepyksta Algimantas.

Vienas lauke – ne karys

„Nuo pačios pirmosios ūkininkavimo dienos bendradarbiaujame su UAB „Linas ir viza“, nes vienas lauke esi ne karys, - sako Algimantas jaunesnysis. – Gal už užaugintus grūdus gauni šiek tiek mažiau, bet pinigai visada sumokami laiku. Žemdirbiui toks bendradarbiavimas labai parankus, nes jis skolon gauna sėklą, trąšas, augalų apsaugos priemones ir tik nuėmęs derlių atiduoda pinigus. Šiandieninėmis kainomis tūkstantuką sudedi į žemės hektarą“. Ūkininko skaičiavimu, 100 ha reikia 100 tūkst. litų apyvartinių lėšų. O jei tų hektarų dar daugiau? „Tada ir pagalvoji, kad jau geriau aš mažiau uždirbsiu, bet galėsiu lengvai kvėpuoti, atsinaujinti techniką“, - bendradarbiavimo būtinybe neabejoja Algimantas jaunesnysis.

Statybininko specialybę turintis Algimantas jaunesnysis dabar dar nori įgyti ir žemdirbišką profesiją Lietuvos žemės ūkio universitete. Tėtis taip pat ragina studijuoti, tik svarbu, kad sesijos su darbymečiais nesutaptų. „Gal LŽŪU reikėtų pagalvoti apie kokius nors specialius kursus ūkininkaujantiems žemdirbiams? Jie galėtų ir daugiau susimokėti, svarbu, kad žinios būtų tikrai vertingos“, - sako Algimantas vyresnysis. Dešimtmetį vadovavęs Šakių žemės ūkio valdybai, jis puikiai prisimena, kaip kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį po 400 žemdirbių susirinkdavo išklausyti naujausios specialistų informacijos. „Viską ūkininkams aiškindavome, kvie-sdavome mokslininkus, firmų darbuotojus, veždavome į ūkius. Nereikėdavo nė laikraštyje apie susitikimą skelbti – visi susirinkdavo, vadinasi, žmonėms ta informacija buvo labai reikalinga“, - sako Algimantas Bublaitis ir neabejoja, kad suteiktos žinios prisidėjo prie to, jog Šakių rajono žemdirbiai yra vieni stipriausių ir moderniausiai dirbančių Lietuvoje.