Pažangiai ūkininkaujančių šalių - Danijos, Suomijos, Švedijos - ūkiuose gaunami cukrinių runkelių derliai siekia 45-50 t/ha, o cukringumas būna 1,5-2,0 proc. didesnis negu auginamų Lietuvoje. Vienas iš veiksmingiausių būdų padidinti derlingumą ir cukringumą - racionalus, pritaikytas pagal augalų poreikius ir konkretaus lauko dirvožemio savybes tręšimas makro- ir mikroelementais.

Cukrinius runkelius mūsų šalyje augina kelios dešimtys tūkstančių kaimo žmonių. Cukriniai runkeliai užima apie 25-29 tūkstančius hektarų plotą, o vidutinis derlingumas siekia apie 30 t/ha. Bendras derlius sudaro 900–1 000 tūkst. tonų. Pastarųjų penkerių metų vidutinis cukringumas - apie 16 procentų.

Lietuvos žemdirbystės institute darytų tręšimo bandymų duomenimis, cukriniai runkeliai 1 tonai pagrindinės produkcijos (su atitinkamu kiekiu šalutinės) iš dirvožemio paima 3 kg N, 2 kg P2O5 ir 5 kg K2O. NPK poreikis šiek tiek skiriasi ir yra didesnis už minėtąjį, jei be šaknų ir lapų, įskaičiuojamos ir požeminės augalo dalys, kurios sudaro 10 proc. šaknų masės. Racionaliai naudojamos trąšos, ypač azoto, labiausiai lemia cukrinių runkelių derlių, šakniavaisių cheminę sudėtį ir kokybinius rodiklius.

Trąšų normos gali keistis, priklausomai nuo skirtingų veislių reakcijos į tręšimą, šakniavaisių ir lapų cheminės sudėties, kuri priklauso nuo auginimo vietovės, technologijos, pasirinktos auginti veislės ir netgi nuo lapų virusinių ir grybinių ligų išplitimo. Lietuvoje, plačiai auginant europietiškas cukrinių runkelių veisles, būtina žinoti meteorologinių sąlygų ir agronominių priemonių įtaką jų cheminei sudėčiai, pagrindinės ir šalutinės produkcijos santykį bei maisto medžiagų poreikį. Tai išsiaiškinti padėjo LŽI daryti lauko bandymai, kuriuose 2002 m. buvo auginti Juvena, 2003 m. – Pirat veislės cukriniai runkeliai.

Cukriniai runkeliai auginti dirvože-myje su vidutiniu fosforo, kalio ir humuso kiekiu dviem tręšimo NPK lygiais: granuliuotas kompleksines trąšas Derlius super NPK 12-11-22 + Na+B išberiant prieš sėją pakrikai arba sėjos metu įterpiant lokaliai. Dviejų variantų laukeliuose 6-8 lapelių tarpsnį pasiekę cukriniai runkeliai buvo tręšiami papildomai amonio salietra (N50). Lauktas standartinis derlius – apie 40-50 t/ha šakniavaisių.

2003 m. buvo įrengti 4 papildomi variantai, kuriuose cukriniai runkeliai 6-8 lapelių tarpsniu (BBCH 16-18) bei tarpueilių dengimo lapais tarpsnio pabaigoje (BBCH 39) buvo 1 arba 2 kartus purkšti skystomis kompleksinėmis trąšomis (SKT) Atgaiva-2 70 l/ha norma. Cukriniai runkeliai papildomai per lapus gavo 2,1 kg N, 6,3 kg K, 0,28 kg B ir 1,4 kg S.

Tyrimų metais cukriniams runkeliams dygti sąlygos buvo palankios, dirvos produktyviosios drėgmės atsargos pirmuosius du dešimtadienius po sėjos 20 cm dirvos sluoksnyje buvo pakankamos – iki 35 mm. Susiformavo tolygus normalaus tankumo pasėlis: 2002 m. - 112,4±1,56, 2003 m. - 107,1±1,29 tūkst./ha augalų (pasėlio tankumas laikomas optimaliu, kai 1 hektare yra 80-100 tūkst. augalų). Augalų skaičiaus ploto vienete variacija buvo nedidelė – V=3,2-3,6 proc.

Nuo lokaliai įterptų gana nemažo kiekio granuliuotų kompleksinių trąšų cukrinių runkelių sėklų daigumas nesumažėjo, priešingai - turėjo tendenciją didėti. Lokaliai įterpus mažesniąją trąšų normą, pasėlis buvo 2,1-5,5 proc., o didesniąją –3,8-4,3 proc. tankesnis, negu trąšas beriant pakrikai.

Vasaros vegetacijos orai tyrimų metais runkeliams augti ir vystytis nebuvo palankūs. Birželio pabaigoje viršutinis dirvožemio sluoksnis buvo apysausis. Liepos mėnesį atšilo orai ir vidutinė paros temperatūra 2,8-3,1°C viršijo daugiametę vidutinę, o kritulių iškrito tik 48-74 proc. daugiametės normos. Cukriniai runkeliai vyto. Tokios meteorologinės sąlygos buvo nepalankios maisto medžiagoms iš dirvožemio bei trąšoms įsisavinti, o tuo pačiu ir lapų bei šakniavaisių vegetatyvinei masei bei sausosioms medžiagoms juose kauptis, todėl šakniavaisiai užaugo mažesni negu įprasta.

Nuo trąšų cukrinių runkelių vieno šakniavaisio svoris atskirais metais padidėjo 0,05-0,06 kg ir siekė 0,352±0,008 kg bei 0,464±0,009 kg. Kadangi tankesniame pasėlyje išaugo smulkesni, o retesniame, priešingai, didesni šakniavaisiai, tai, galima sakyti, kad tręšimo būdas turėjo įtakos ir šakniavaisių stambumui. Tręšiant lokaliai mažesniąja – 750 kg/ha norma, šakniavaisiai buvo 5,2-7,0 proc., o didesniąja – 6,5-8,2 proc. smulkesni negu trąšas išbėrus pakrikai.

Papildomai tręšiant amonio salietra, cukriniai runkeliai išaugino kiek stambesnius šakniavaisius, tačiau šis padidėjimas nebuvo esminis.

Tyrimų metai labai skyrėsi drėgmės režimu bei kritulių pasiskirstymu per vegetaciją: 2002 m. iškrito 160 mm kritulių, o 2003 m. – 231 mm arba 1,4 karto daugiau. Kritulių įtaka atsispindėjo ir runkelių derliuje. Drėgnesniais 2003 m. netręštų cukrinių runkelių šakniavaisių derlius buvo 17,8 proc., o augintų su trąšomis – vidutiniškai 25,5 proc. didesnis nei 2002 m.

Trąšos beveik visais atvejais davė nors ir nedidelį, tačiau statistiškai patikimą derliaus priedą. Nuo papildomo tręšimo N50 norma derlius 3,7 ir 5,4 proc. padidėjo tik runkeliuose, kurie pavasarį su granuliuotomis trąšomis buvo gavę 90 kg/ha azoto. Pavasarį gausiau (N120P110K220Na40B1,1) tręštiems runkeliams papildomas tręšimas azotu 6-8 lapelių tarpsnyje nebuvo efektyvus. Tręšimo būdas – lokalus ar pakrikas - šakniavaisių derliui esminės įtakos neturėjo.

Esant ekstremalioms meteorologinėms sąlygoms 2002 m., trąšų veiksmingumas buvo nedidelis: tręšiant mažesniu lygiu, už 1 kg NPK+Na+B veikliųjų medžiagų gauta 5,7 kg, o didesniu – 10,3 kg šakniavaisių. Kiek drėgnesniais 2003 m. trąšų efektyvumas buvo didesnis (tręšiant mažesniąja norma - net 2,7-3,4 karto).

Labiausiai runkelių cukringumą lemia meteorologinės sąlygos. Tyrimų metais tai labai aiškiai buvo matyti. Saulėti ir šilti orai rugsėjį, kai cukrus kaupiasi intensyviausiai, lėmė labai didelį šakniavaisių cukringumą. Ir tręštų, ir netręštų runkelių šakniavaisiuose cukraus kiekis buvo beveik vienodas ir sausringais 2002 m. siekė net 24,2 proc., o 2003 m. - 20,5 proc. Papildomas tręšimas esminės įtakos cukrinių medžiagų kaupimuisi šakniavaisiuose neturėjo.

Sausringais metais tręšimas cukraus išeigą iš hektaro padidino iki 13 proc., drėgnesniais - iki 20 proc.

Nuo tręšimo didėjo a-amino azoto kiekis šakniavaisiuose, tačiau patikimai tik tais atvejais, kai runkeliai su trąšomis buvo gavę daugiau kaip 90 kg/ha azoto. Ypač a-amino azoto kiekis šakniavaisiuose didėjo nuo papildomo tręšimo. Nepriklausomai nuo to, kokia norma runkeliai buvo tręšti prieš sėją, N90 ar N120, papildomas tręšimas N50 iš esmės didino šį rodiklį.

Vienerių metų duomenimis, SKT cukriniuose runkeliuose nebuvo itin efektyvios šakniavaisių derliaus atžvilgiu. Vienkartinis skystų kompleksinių trąšų Atgaiva-2 purškimas derliaus nedidino. Derliaus didėjimo tendencija pastebėta SKT Atgaiva-2 naudojant runkeliuose, kurie prieš sėją buvo tręšti mažesniąja, t.y. N90P83K165Na30B1,1 trąšų norma. Lyginant su biriomis kompleksinėmis trąšomis tręštais runkeliais, gautas 1,8 t/ha derliaus priedas, tačiau jis nėra esminis.

SKT neturėjo esminės įtakos cukrinių runkelių šakniavaisių stambumui bei cukringumui, tačiau patikimai didino a-amino azoto kiekį.

Taigi ne kiekvienais metais pasiekiamas didelis trąšų efektyvumas. Daug lemia oro sąlygos bei technologijos pažeidimai (pavyzdžiui, sėjomainos nesilaikymas). Smarkiai išplitusios runkelių lapų ligos nudžiovina lapus, todėl labai sumažėja derlius. Siekiant maksimalaus derliaus, subalansuotą tręšimą reikia derinti su apsaugos nuo lapų ligų priemonėmis.