Klaipėdiečiai Aurelija ir Antanas Leišiai greitai minės ūkininkavimo dešimtmetį. Gryni miestiečiai nepabūgo radikaliai pakeisti savo užsiėmimų – Aurelija dirbo meistre „Klaipėdos piene“, o Antanas, kaip pats sako, „eidavo į jūrą“. Kai Aurelijos tėvukas, atgautą žemę išnuomojęs kaimynui, už nuomą gavo juokingai mažą pinigų sumą, šeimoje buvo nuspręsta – žemę dirbti reikia patiems.

Pirmųjų metų sėkmės ir nesėkmės

Pirmaisiais metais neblogai pasisekė – pardavę nukultą rapsą, Leišiai nusipirko naują Belarus traktorių. Kitais metais dar ir kopūstų hektarą pasiryžo užsodinti. Užderėjo Dotnuvos baltarusiškieji gausiai - galvos išaugo po 7 kg. „Nesusimąstėme tada, kad tai rauginti tinkama veislė, o rūsyje laikosi tik iki Kalėdų, - prisimena Antanas. - Sandėlių dar neturėjome, prigrūdome Klaipėdoje pilną rūsį, o po Naujųjų metų supuvusius riūkėme laukan“.

Kitą vasarą jaunieji ūkininkai užsėjo nemažą plotą burokėlių. Išvažiavo prie jūros ilsėtis. Po dviejų savaičių grįžta, o lauke tik žolės matyti. Su talkininkais šiaip ne taip nuplėšus piktžoles paaiškėjo, kad burokėliai juokingai maži, tad rovė juos ir su karučiais vežė į lauko galą. Pasak Antano, dabar ir juokas, ir siaubas ima, prisiminus tuos pirmuosius ūkininkavimo metus.

Vėliau daug ūkininkams profesionaliomis konsultacijomis padėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos agronomas - apskrities darbo koordinatorius Petras Pipiras, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai, Žemės ūkio rūmų specialistai. „Elementarius agronominius dalykus mes jau patys žinome, - tvirtina Aurelija. – Visą Lietuvą esame išvažinėję, dalyvaudami įvairiuose seminaruose, lauko dienose. Manome, jei iš tokio renginio parsivežėme bent vieną mums reikalingą mintį – tai jau gerai, jau ne veltui belstasi per visą Lietuvą“.

Bulvių sėklininkystės ūkis

Kartu su Aurelijos tėvuku Petru Krilavičiumi bendras dirbamos žemė plotas siekia beveik 200 ha. Nuosavos žemės yra 100 ha, kita - nuomojama. Žemė nebloga, vertinama 48-50 balų. Aurelija ir Antanas specializuojasi bulvių sėklininkystėje ir daržovių auginime, taip pat augina vasarinius ir žieminius rapsus. Petro specializacija – grūdiniai javai. Pasak Aurelijos, iš auginamų daržovių - burokėlių, morkų, kopūstų ir svogūnų - kasmet kuri nors viena būna topinė, ir viena - visiškai „neinanti“. Taip ir laviruojama nuolat kintančioje rinkoje. Ūkis priklauso kooperatinei bendrovei „Daržovių centras“, didžiąją dalį produkcijos realizuoja per jį. „Esame sėklininkystės ūkis, atstovaujame vokiečių firmai „Norika“. Iš firmos ūkininkai gauna bulvių sėklos elitą arba superelitą, augina elitą arba pirmąjį atsėlį. Beveik visą išaugintą produkciją „Norika“ išveža į užsienį. „Lietuvos augintojai kol kas dar nepribrendo sodinti kokybišką bulvių sėklą, - apgailestauja Aurelija. – Nors mes suskaičiavome, kad užsodinus lauką pirmojo atsėlio bulvėmis, garantuotai gaunamas 5 t/ha derliaus priedas“. Ūkyje dauginamos bulvių veislės Karatop, Belūga, Karlena, Pirol, Fasan, Apart.

Karatop veislės bulvių (ne sėkliniame pasėlyje) vienais metais Leišiai yra kasę net 60 tonų iš hektaro. Vidutinis bulvių derlius ūkyje - 35-40 tonų. „Sėklinių bulvių neužauginsi daugiau kaip 20 tonų iš hektaro – tik tada bus kokybiška sėkla“, - sako Aurelija.

Tikisi darbininkų iš Rytų šalių

Dideliame ūkyje neįmanoma išsiversti be pagalbininkų. Nuolatinių samdomų darbuotojų yra 14: traktorininkų, remontininkų, lauko darbininkų. „Mano dešinioji ranka – ūkvedys Antanukas, - gyrė Aurelija. – Koks ten Antanukas, jau visas Antanas - dabar eina 26 metus. Dirba pas mus nuo 1996 metų. Dar besimokydamas atliko ūkyje praktiką, nuo tada jį ir prisipratinome“. Ūkvedys Antanas Narvilas ir darbus išskirsto, ir žmones susiskaičiuoja, ir traktorių puikiai valdo, ir daržoves gali nuvežti. „Ir sveikatos turi – ūkyje tai taip pat labai svarbu, - pridūrė Aurelijos vyras. - Manau, kad visiems ūkininkams reikia išsiugdyti sau pagalbininkų, pradedant nuo tada, kai žmogus dar moksleivio suole sėdi“.

Leišiai tikrai ne vieninteliai ūkininkai, susiduriantys su rimta problema – nėra gerų mechanizatorių, kurie sugebėtų dirbti su naująja technika. Ūkininkų teigimu, iš kolūkių atėję žmonės dažnai būna „sugadinti“ ir savo mąstymo niekada nepakeis. Jiems tai kuro reikia pasivogti, tai dar ko nors.

Pagal sutartį su darbo birža sezono metu samdomi papildomi darbininkai. „Labai įvairių žmonių būna, - karčia patirtimi dalijasi Aurelija. - Vieni mąsto taip: jei jau aš iš ryto atėjau į darbą ir išbuvau iki vakaro, tai minimumą jau privalau gauti. Vienos moterys išrūšiuoja po 20 burokėlių maišų per dieną, o kitos tik tris teįveikia. Suranda milijoną priežasčių, kaip išsisukti nuo darbo“.

Ūkis yra nedėkingame trikampyje – tarp Klaipėdos, Palangos ir Kretingos, tad vasarą laisvų žmonių ypač sunku rasti. Dažniausiai talkininkauja moksleiviai. „Mūsų rajone bedarbystė siekia šešis procentus. Esu įsitikinusi, kad iš tų šešių penki procentai niekada nedirbs, kad ir kokį darbą jiems pasiūlytum, tiesiog tokia žmonių kategorija“. Aurelija prasitarė, kad tikisi plūstelėsiančių žemės ūkio specialistų iš Ukrainos ir kitų panašaus gyvenimo lygio šalių; tenykščius specialistus turėtų tenkinti mūsų ūkininkų mokami atlyginimai.

SAPARD lėšos – daržovių ūkiui modernizuoti

Nors Aurelija prisipažino, kad savo diplominį darbą lengviau apsigynė, negu pridavė paraišką SAPARD paramai gauti, bet gautosios lėšos buvo didelis pastiprinimas ūkiui. Ūkininkai pirko Valtra 8150 traktorių, 4 korpusų Kverneland plūgą, daržovių sėjamąją, frezą, kopūstų daigų sodinamąją, pakrautuvą, rūšiavimo liniją. Rekonstruota 120 tonų talpos daržovių saugykla su šaldymo įrenginiais, įsigytas krovininis automobilis daržovėms išvežioti. Dabar Aurelija jau galvoja apie galimybę pasinaudoti struktūrinių fondų lėšomis: būtinai reikia laistymo įrangos, dar vieno traktoriaus bei kombaino (tinkamo bulvėms ir svogūnams nuimti).

Leidžiame sau pailsėti

„Va, spjauna į viską ir išvažiuoja per darbymetį“, - nepiktai pabara Antanas žmoną, besiruošiančią į kelionę po Vokietiją su Lietuvos vaisių ir daržovių augintojų asociacija. Paprastai į keliones Aurelija vyksta porą kartų per metus: tai ir nauji įspūdžiai, ir ūkiui naudingos žinios.

Šeštadienis ir sekmadienis yra išeiginės dienos – ir šeimininkams, ir darbininkams. Darbymečiu poilsio diena būtinai būna bent sekmadienis. „Šiemet jau išmokome taip darbus organizuoti, kad tik kokius tris šeštadienius teko dirbti, - pasidžiaugė Aurelija. - Aš pati esu dirbusi pieninėje ir žinau, kad šeštą ar septintą dieną be poilsio žmonėms pradeda važiuoti stogas“.

Dažną savaitgalį Leišiai kartu su trimis atžalomis – dvylikamete Evelina ir dešimtmečiais dvynukais Justu bei Akvile - praleidžia prie jūros. Neretai nueina ir į koncertą, ypač Klaipėdoje, kur nuolat ir gyvena, ir aplanko parodą. „Valentino dienos proga su pažįstama daržininke vyrus vežėmės į Operos ir baleto teatrą, - šypsosi Aurelija. – Paskui patys juokavome, kad ir „runkeliai“ kartais į operą nueina“.

Namų ruošai Aurelija laisvalaikio neaukoja. „Man ir valgyti turi būti pataisyta, ir kambariai sutvarkyti. Aš pati tikrai per galvą nesiverčiu, kad žūtbūt visur viena pati suspėčiau – samdau žmones“, - sako Aurelija. Pati planuoja savo laiką taip, kad jo liktų ir į kirpyklą nueiti, ir restorane pavakarieniauti.

Nenusivylė pasirinktu keliu

Šiuolaikiškai įrengtame ūkininkų darbo biure, kuris, beje, yra tiesiai ant dviejų kaimų - Padvarių ir Klibių – ribos, Aurelija ir Antanas vos spėja atsakinėti į visą dieną netylančius telefono skambučius – jau prasidėjo derliaus nuėmimas ir šiųmetės produkcijos realizacija. Bet ūkininkų veiduose – nė lašo nuovargio: įsuktas verslas dabar jau sukasi smagiai.

Baigusi sustiprintos matematikos klasę, Aurelija per klasės draugų susitikimą daugelį nustebino, pasirinkusi ūkininkės kelią. „Savo verslą turime tik trys iš klasės. Garantuoju, kad aš esu ir pasaulio, ir Lietuvos kampelių mačiusi daugiau negu kai kurie kiti, - tvirtino Aurelija. - Nenusivyliau ūkininkavimu. Geriau jau pačiai būti padėties šeimininke, negu kad kiti tau reguliuotų gyvenimą“.