Joniškio rajonas išskirtinis ne tik dėl derlingų žemių ir grūdų elevatorių gausos. Beje, Joniškis vadinamas jų sostine. Latvijos pasienyje yra net penkios sėkmingai dirbančios bendrovės. Važiuojant į vieną iš jų – Drąsutaičių ūkį, galvoje sukosi mintis, kad ten turėtų gyventi drąsūs žmonės. Ir išties, ryžto jiems netrūksta - bendrovė pirmoji rajone pateikė paraišką SAPARD paramai gauti bei sėkmingai įgyvendino jau antrąjį verslo projektą.

Nors SAPARD paramai teikto verslo projekto investicinė vertė palyginti nedidelė (apie 1,5 mln.), pirmieji žingsniai modernių technologijų link jau žengti. Bendrovės direktorius Jonas Pīdkova aiškino, kad didesnės vertės projektą buvo baugu rengti, todėl ir sumos kuklesnės negu kitų. Be to, šis ūkis nepriklauso turtingam savininkui (grūdų supirkimo įmonei, užsienietiškos technikos ar cheminių preparatų pardavėjams). Iš bankų skolintasi tiek, kad pakaktų lėšų reikalingiausiai technikai įsigyti. Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti ketinama teikti brangesnius projektus, nes dar reikia ir traktorių, ir žemės dirbimo mašinų, ir mėšlo tvarkymo įrangos. Jonas sako, kad, pabandžius vieną kartą, jau ne taip baisu ir pasiskolinti, ir į valdiškus namus nueiti. Tam ir kantrybės daugiau atsiranda, nes negali stovėti vietoje: jei nesikeisi ir neprisitaikysi, žlugsi.

Daugiausia problemų dėl žemių

Kaip ir dauguma žemes nuomojančių ūkininkų ir bendrovių, Drąsutaičių vadovas daug rūpesčių turėjo spaudoje pasirodžius pranešimams, kad išmokas už deklaruotus pasėlius gaus žemės savininkai. Pasipylė skambučiai, telefonas net kaito: savininkai suskubo teirautis, ar pasėliai deklaruoti ir kada tai buvo padaryta. „Pasėlius deklaruojame nuo 1999 m. Per visus tuos metus savininkams deklaracijos nerūpėjo“, - prisiminė J.Pīdkova. Atsirado ir tokių, kurie dabar sugalvojo nuomos sutartis nutraukti ir patys neva ūkininkauti per kelerius metus sunkiu darbu sukultūrintuose laukuose. Kiti išgirdę apie išmokas už dirbamą žemę, tikisi gauti daugiau už jos nuomą. Bet tokie mieste gyvenantys „ūkininkai“ nė neįsivaizduoja, koks tai neprognozuojamas verslas, nes dirbama ne po stogu. Pasak Jono, gali viską nepriekaištingai atlikti, bet dėl gamtos išdaigų gali greitai ir visko netekti. „Gamyba brangsta, trąšos jau kainuoja net keliais šimtais brangiau, o grūdų kaina šiemet bus rekordiškai maža. Duok Dieve, kad tos išmokos padengtų padidėjusias išlaidas“, - viliasi bendrovės direktorius. Nesutarimų su žemės savininkais iki šiol nebūta, o už nuomą mokama pagal abipusį susitarimą: kaina priklauso ir nuo dirvos kokybės, ir nuo nuomojamo lauko dydžio, ir nuo paties savininko.

Iš viso dirbama 1 700 ha, iš jų nuosavos – tik 300 ha. „Drąsutaičiai“ – mišrus ūkis, kuriame laikoma 450 galvijų (iš jų 150 melžiamų karvių), auginami kviečiai, miežiai, rapsai, kukurūzai, cukriniai runkeliai ir kitos kultūros. Apie 300-400 tonų grūdų (kvietrugių, žirnių, miežių) sunaudojama pašarams gaminti. Dalis derliaus parduodama, dalis saugoma ūkio sandėliuose, kuriuose telpa 3 tūkst. t grūdų. Kai kurie augalai auginamai pagal sutartis su firmomis. Važiuodamas į ką tik pradėtų kulti miežių lauką, J.Pīdkova planavo visus miežius išdžiovinti ir saugoti, nes Rinkos reguliavimo agentūra žada juos supirkti neblogomis kainomis.

Pirmiausia investuota į būtiniausią įrangą

Pirmąjį verslo planą paramai gauti parengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Joniškio rajono biuro specialistai. Jis buvo labiau orientuotas į pieno ūkį, nes sugriežtėjo veterinarijos ir higienos reikalavimai, o karvių produktyvumui padidinti reikėjo gaminti geresnės kokybės pašarus. „Įsigijome grūdų malūną, pašarų maišymo, De Laval melžimo įrangą ir 5 t talpos šaldytuvą, - vardijo naujus pirkinius vadovas. – Taip pat pirkome žoliapjovę, kukurūzų sėjamąją ir smulkintuvą“. Pašarų gamybos technika labai pravertė, nes žiemos sezonui reikia pasigaminti 3,5 tūkst. t šienainio ir kukurūzų siloso. Šienainis gaminamas iš žolynų su daugiametėmis svidrėmis ir iš liucernų. Šių pašarų duodama iki soties. „Kad tik karvės daugiau ėstų ir pieno daugiau duotų“, - sako J.Pīdkova. Gyvuliai dar gauna maisto medžiagų turtingo javainio.

Kombinuotieji pašarai gaminami iš ūkio grūdų, pridedant „Joniškio grūdų“ papildų ir rapsų arba saulėgrąžų rupinių. Ūkio vadovas griežtai laikosi konsultantų parengtų racionų, tad primilžiai kasmet didėja. Šiemet tikimasi, jog produktyvumas viršys 5 000 kg.

Dėl pieno kainų direktorius nesiskundžia: jo gamyba nenuostolinga. Kad UAB „Pieno žvaigždės“ mokėtų daugiau, visos regione esančios penkios bendrovės nusprendė pieną parduoti bendrai ir dėl kainų derėjosi kartu. Toks „žodinis“ kooperatyvas nenuvylė, nes visų ūkių vadovai laikosi susitarimo ir atskirai pieno niekam neparduoda, o išsiderėta kaina tenkina.

Jei dėl pieno kainų galvos neskauda, tai daug daugiau rūpesčių kelia gyvulių laikymas. Karvės ir telyčios auginamos sename, kolūkio laikais statytame tvarte pririštos. Vadovo nuomone, toks laikymas turi ir trūkumų, ir privalumų. Vienas iš privalumų tas, kad galima normuoti šėrimą koncentratais. Į tvarto rekonstrukciją jis žvelgia skeptiškai: paprasčiau pastatyti naują negu rekonstruoti seną. Jonas žino, kad Gyvūnų gerovės reikalavimai griežti, ir ateityje vis tiek reikės karves paleisti nuo grandinių, bet kol kas siekia įgyvendinti būtinesnius tikslus. „Dabar svarbiau iki 2007 m. tinkamai sutvarkyti mėšlo šalinimo sistemą. Ši problema labiausiai neduoda ramybės, nes dar gerai nežinau, kokia technologija būtų tinkamiausia ir nelabai brangi“, - rūpesčiais dalinosi J.Pīdkova. Apsilankęs ūkyje specialistas suskaičiavo, kad sutvarkyti mėšlo šalinimą ir laikymą bendrovei atsieis beveik 1 mln. litų. Tokios investicijos karvių produktyvumo tikrai nepadidins. Direktoriaus nuomone, ūkininkams ir bendrovėms turėtų padėti Vyriausybė, nes sprendžiama visos Lietuvos aplinkosaugos problema, o ne vieno ūkio. „Jei valstybė paremtų bent 20-25 proc. įrangos vertės, būtų didelė paspirtis“, - siūlo vadovas.

Technikos nesirenka aklai

Drąsutaičiuose dirbama įvairių firmų technika. Pasak Jono, pasirinktos tinkamiausios ir reikalingiausios ūkiui mašinos iš tų kompanijų, kurios pasiūlė geriausias sąlygas. Tačiau kokį kombainą pirkti, direktorius beveik nesvarstė. Pasak jo, įsigijo patikimiausią – kompanijos „Claas“ mašiną Claas Lexion 440. „Vokiečiai pirmieji pradėjo gaminti pritaikytus Europos sąlygoms kombainus, tad ir patirties jie turi daugiausiai. Kitos firmos gamybą pradėjo nuo traktorių ar kitų mašinų“, - pastebėjo J.Pīdkova. Beje, šių mašinų gerbėjas priklauso neseniai įkurtam „Claas“ klubui. Be naujojo kombaino, javus doroja dar du Don’ai. Jie nuolat genda, o kai brangi kiekviena saulėta valanda, nemažai nervų kainuoja, jei reikia gaišti laiką remontui. „Šiemet kaip niekad – javapjūtė vėluoja. Grūdai drėgni, dar nesubrendę. Radome kiek sausesnių miežių lauką, tai puolėm kuo greičiau kulti, o vienas Don’as ir vėl sugedo“, - daug priekaištų senai technikai turi ūkio vadovas.

Nors pernykštė vasara buvo sausa ir grūdų beveik nereikėjo džiovinti, šiemet nuspręsta įsigyti danišką grūdų džiovyklą. Ir šįkart rinkdamasis, kokią įrangą pirkti, Jonas, viską smulkmeniškai apsvarstęs ir suskaičiavęs, nusprendė įsigyti iš kaimynų latvių firmos mobilią džiovyklą. Ją sumontuoti ir paleisti tereikia dviejų dienų, svarbiausia, kad būtų įrengtas dujų tiekimo vamzdis ar kitas energijos šaltinis ir išbetonuota aikštelė. Tačiau tokios džiovyklos ne pigesnės už stacionarias.

Ūkis sukurtas iš nieko

Nuo tos dienos, kai Jonas Pīdkova buvo patvirtintas Drąsutaičių bendrovės vadovu, praėjo vienuolika metų. Prisimindamas praeitį, jis neslėpė, kad su dideliu nerimu ėmėsi vadovauti be pirmininko likusiai bendrovei. „Atsitiktinai čia patekau ir neplanavau ilgai užsibūti“, - pasakojo netikėtai žemdirbiu tapęs vyras. Vėliau, kai išeikvota daug pastangų pelningai dirbančiam ūkiui sukurti, o sveikatos jam atiduota dar daugiau, išeiti pačiam ar leisti bendrovę nupirkti išdidumas neleido.

Prasidėjus bendrovių supirkinėjimo vajui Pasvalio rajone, apie savo ateitį susimąstė ir Drąsutaičių ūkio pajininkai. „Laiku suspėjome susitvarkyti dokumentus ir ūkį reorganizavome į uždarąją akcinę bendrovę, kurios akcijos liko žemės ūkiui ištikimų žmonių rankose. Beje, daugelis šio rajono bendrovių priklauso firmoms ar vienam savininkui“, - pabrėžė bendrovės direktorius.

Nepaisant to, kad kiekvienais metais ūkį ištinka tai vienokios, tai kitokios bėdos (pernai dėl šalnų sunaikintų rapsų patirta net 180 tūkst. litų nuostolio), J.Pīdkova neketina nuleisti rankų ir toliau stengsis diegti pažangias technologijas.