Kaimo žmonėms pajamos už pieną yra vienas iš pagrindinių ir nuolatinių pajamų šaltinių. Mažuose ūkiuose šios pajamos yra išgyvenimo ir kasdienio mokumo užtikrinimo priemonė. Štai kodėl kaime, kur dominuoja smulkūs ūkiai, pieno gamyba nemaža dalimi sukoncentruota palyginti nedidelius ž.ū. naudmenų plotus turinčiuose ir tik 1-5 karves galinčiuose išlaikyti ūkiuose. Tokie nedideli ūkiai pieną naudoja savo reikmėms, tik dalį jo tiekia pieninėms ar stengiasi parduoti tiesiogiai vartotojui.

Žaliavinis pienas brangs

Pieną 2004 m. Lietuvoje gamina daugiau kaip 194 tūkst. ūkių arba 69 proc. visų kaime įsikūrusių ūkininkų ir gyventojų ūkių, žemės ūkio įmonių. Pajamos už pieną sudaro apie trečdalį visų pajamų, gaunamų už realizuotą žemės ūkio produkciją. Perdirbti parduodamo pieno kiekiai didėja nuo 2002 m.

Per penkis 2004 m. mėnesius pieno, palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, supirkta 8,9 proc. daugiau. Atrodytų, kad didėjanti pieno gamyba žada palankias kainas pienininkystei plėtoti. Kaip yra iš tikrųjų? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina panagrinėti naujausią 2004 m. pieno sektoriaus informaciją, paanalizuoti pastarųjų penkių mėnesių tendencijas vidaus rinkoje, ypač akcentuojant pokyčius, kuriuos lėmė įsiliejimas į vieningą ES rinką.

Pieno supirkimo kainos nuo šių metų pradžios kas mėnesį augo 1,8-3,5 proc. Penkių mėnesių vidutinė bazinio riebumo pieno kaina, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 12,1 proc.

Vidutinės pieno kainos augimui įtakos turi nuolat gerėjanti superkamo pieno kokybė, kaimyninės rinkos, pieno ūkių stambėjimas.

Per pastaruosius keletą metų pieno ūkiai daug dėmesio ir lėšų skyrė pieno kokybei gerinti - 2001 m. aukščiausios rūšies pienas sudarė 52 proc., 2002 m. – 65 proc., 2003 m. – 79 proc., o 2004 m. I ketvirtį - 88 proc. viso supirkto pieno. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. iš dalies pakito superkamo pieno kokybei taikomi reikalavimai (1992 m. birželio 16 d. ES Tarybos direktyva 92/46/EEB). Pagal šią direktyvą pienas neberūšiuojamas, tik skirstomas į tinkamą ir netinkamą supirkti. Naujosios direktyvos reikalavimus 2004 m. gegužės mėnesį atitiko 92,6 proc. viso supirkto pieno. Situacija per artimiausius mėnesius turėtų dar pagerėti, nes pieno gamintojams, kurių pienas neatitinka reikalavimų, leidžiama 3 mėnesius siekti būtino atitinkamų rodiklių lygio.

Dar didesnę įtaką pieno supirkimo kainoms augti turėjo nuo šių metų gegužės atsivėrusi bendroji ES rinka. Žinia, kad iki gegužės mėn. žaliavinio pieno pardavimas apsiribojo tik Lietuvos teritorija. Dabar pieno rinka išsiplėtė iki 25 valstybes vienijančios ES ribų. Žinoma, pienas turi atitikti keliamus kokybės ir pirkėjo pageidaujamo kiekio reikalavimus, tad ne

reikėtų tikėtis tolimesnių valstybių žaliavinio pieno supirkėjų dėmesio. Realiausi mūsų perdirbamosios pramonės konkurentai yra pieno pirkėjai iš kaimyninių valstybių, kurių didesnio aktyvumo galime sulaukti jau artimiausiu laiku, nes šiuo metu vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje yra mažiausia tarp visų ES šalių.

Atskirose šalyse baziniai superkamo pieno rodikliai skirtingi, todėl pieno supirkimo kainos pateiktos perskaičiavus pagal Lietuvos standartinius pieno kokybės rodiklius. Tai leidžia geriau palyginti vienodos kokybės pieno supirkimo kainas.

Nauji pieno pirkėjai

Taigi Lietuvos pieno supirkimo kaina yra mažiausia: ji tesiekia 59,4 proc. ES-15 šalių kainos ir tik 55 proc. Estijos pieno supirkimo kainos. Todėl nestebina, kad kaimyninių šalių, taip pat šalių, gaminančių aukštos pridėtinės vertės produktus, žaliavinio pieno supirkėjai jau tiria galimybes pirkti lietuvišką pieną. Su stambiausiu Lietuvoje kooperatyvu “Lietuviškas pienas” jau buvo susitikę estų ir latvių pieno perdirbėjų atstovai. Jie domėjosi galimybėmis pirkti pieną iš kooperatyvo narių. Į Lietuvos pieno perdirbimo rinką įsiliejo ir vokiečių įmonė “Molkereigesellschaft Lauingen Baltija”, kuri nusipirko bankrutavusios Biržų akcinės pieno bendrovės Medeikių cechą. Šiuo metu už žaliavinį pieną ji moka brangiausiai – 658,5 Lt/t. Kol kas vokiečių bendrovė pieną perka daugiausia iš Lietuvos pieno perdirbėjų, tačiau ateityje, pasiūlius reikiamą pieno kiekį (bendrovė perdirba 100 t pieno per dieną), jis gali būti perkamas ir iš pieno gamintojų.

Šie nauji rinkos dalyviai neabejotinai skatins teigiamus pokyčius žaliavinio pieno supirkimo rinkoje, spartins žaliavinio pieno kainos didėjimą, bet kartu griežtins pieno kokybės reikalavimus. Šiais metais nemaža dalis pieno gamintojų yra susaistyti sutartimis su Lietuvos pieno supirkėjais, todėl jų galimybės parduoti produkciją kitiems rinkos dalyviams ar ją eksportuoti už palankesnę kainą yra ribotos. Jeigu kitais metais Lietuvoje pieno supirkimo kaina nepasieks panašaus kaimyninių šalių lygio, galima laukti nemažų eksportuojamo pieno kiekių. Aišku, kad pieno eksportas įmanomas tik su sąlyga - gamintojai pirkėjui turės pasiūlyti pakankamai didelį kiekį kokybiškos žaliavos.

Užsienio perdirbėjų domėjimasis žaliavinio pieno išvežimo iš Lietuvos galimybėmis turėtų kelti susirūpinimą Lietuvos pieno perdirbėjams. Jie šią aplinkybę jau įvertino ir, dar prieš atsiveriant ES rinkai, pieno supirkimo kainas pradėjo pamažu didinti. Galima prognozuoti, kad nenorėdami prarasti pastovių žaliavos šaltinių, jie bus priversti mokėti ne mažesnes kainas negu kaimyninėse rinkose. Lietuvos pieno perdirbėjai turi siekti išlaikyti žaliavos rinką, nes reikiamos kokybės pigesnio pieno ieškoti nebėra kur.

Perdirbamoji pramonė

Pieno perdirbamoji pramonė ES kontekste turi nemažai privalumų. Modernios technologijos, europinis gamybos mastas, didėjanti specializacija, kvalifikuoti darbuotojai, kokybiški produktai, įsisavintos eksporto rinkos sukuria objektyvias prielaidas sėkmingai konkurencijai. Teigiamą postūmį šios šakos plėtrai turės ir galimybė pasinaudoti ES rinkos reguliavimo priemonių teikiamais privalumais (eksporto subsidijos, intervenciniai sviesto ir pieno miltelių supirkimai už gerokai didesnę kainą negu Lietuvos vidaus rinkoje, parama kazeino gamybai ir pan.). Vien pasinaudojimas šiomis priemonėmis sudaro galimybę Lietuvos pieno perdirbėjams padidinti savo pajamas ir 2004 m. papildomai gauti apie 50-70 mln. Lt. Ši galimybė išliks ir ateinančiais metais. Tai nemenkas rezervas pieno supirkimo kainoms padidinti.

Maža vidutinė pieno supirkimo kaina – dėl smulkių ūkių gausos

Bendros ES rinkos privalumus pajuto ne kiekvienas pieno gamintojas. Didesnę kainą už superkamą pieną anksčiau gavo ir ji toliau didinama stambiesiems gamintojams – stambiems ūkiams arba į kooperatyvus susibūrusiems pieno gamintojams. Stambieji pieno gamintojai gauna 30-40 proc. didesnę už vidutinę kainą, tuo tarpu smulkiesiems mokama vos 60 proc. vidutinės kainos. Tačiau yra ir objektyvių priežasčių, kurios lemia žemesnį atlygį už mažesnį pristatomo pieno kiekį. Mažų kiekių supirkėjams susidaro didesni žaliavos surinkimo bei tyrimų kaštai. Be to, smulkių gamintojų tiekiamo pieno kokybė dažniau būna prastesnė negu stambiųjų, todėl taikomos kainos nuoskaitos. Smulkūs gamintojai paprastai neturi galimybės pasirinkti pieno supirkėjo. Tokia situacija sudaro sąlygas mažinti pieno supirkimo kainą rinkoje.

Taigi mažą vidutinę pieno supirkimo kainą didele dalimi lemia Lietuvoje vyraujantis smulkus ūkis. Lietuvoje vidutinis pieno ūkio dydis 2004 m. tesiekia 2,45 karvės. Net 77 proc. pieno gamintojų laikė tik 1-2 karves, tačiau tokiuose ūkiuose yra 41 proc. visos šalies karvių bandos. Daugiau kaip 50 karvių turintys ūkiai tesudaro 0,13 proc. visų pieno ūkių. Juose laikoma 11 proc. karvių bandos.

Estijos patirtis

Pieno supirkimo kainos priklausomybę nuo pasiūlos koncentracijos arba masto rodo ir Estijos pieno gamintojų pavyzdys. Estijos pieno pramonė eksportuoja apie pusę pagamintos produkcijos, pieno produktų kainos vidaus rinkoje panašios, netgi šiek tiek žemesnės negu Lietuvoje (2,5 proc. riebumo pienas Estijoje 2004 m. balandžio mėnesį kainavo 1,55 Lt/l, o Lietuvoje – 1,62 Lt/l; 9 proc. varškė Estijoje kainavo 8,32 Lt/kg, o Lietuvoje – 10,25 Lt/kg). Tačiau vidutinė pieno supirkimo kaina Estijoje 81 proc. didesnė negu Lietuvoje. Pagrindinė to priežastis – stambūs Estijos žaliavos gamintojai. Vidutinis Estijos pieno ūkio dydis 2000 m. buvo 35 karvės, 50 proc. pieno gamintojų susibūrę į kooperatyvus. Tai dar padidina pasiūlos koncentraciją ir gamintojų derybinį pajėgumą, tariantis su perdirbėjais dėl kainų bei kitų pieno supirkimo sąlygų.

Pagal vidutinį ūkio dydį Estija lenkia net ES-15 šalių vidurkį, vidutinis ūkio dydis - 29 karvės. Tam tikrą reikšmę pieno supirkimo kainoms Estijoje turi ir kaimynystė su Skandinavijos šalimis, ypač Suomija, kur pieno supirkimo kaina didesnė negu vidutinė ES-15 šalyse (2004 m. balandį ji buvo 12 proc. didesnė už ES-15 vidutinę). Tačiau jeigu dauguma Estijos pieno gamintojų negalėtų pasiūlyti pakankamo žaliavos kiekio, kurį ekonomiškai apsimokėtų eksportuoti, vidutinė pieno supirkimo kaina tokio lygio nebūtų pasiekusi.

Akivaizdu, kad pakankamai koncentruota pieno pasiūla lemia didesnę supirkimo kainą ir kad ūkių stambinimas yra pagrindinė pieno ūkių restruktūrizacijos kryptis. Ką daryti smulkiesiems? Viena iš galimų išeičių - kooperacija. Tačiau Lietuvoje ji sunkiai skinasi kelią. Kooperatyvai 2003 m. jungė tik 0,5 proc. gamintojų ir supirko 3,4 proc. viso Lietuvoje supirkto pieno (neskaitant kooperatyvo „Lietuviškas pienas“, kurio nariai savarankiškai parduoda pieną pagal kooperatyvo su supirkėjais suderėtą kainą). Valstybė, siekdama paspartinti šį procesą, skyrė palyginti daug lėšų. Tačiau Žemės ūkio rūmai, kuravę kooperacijos programą ir buvę pagrindiniai šio judėjimo skatintojai, nesugebėjo įsisavinti skiriamų lėšų. Tad jie prie kooperatinio judėjimo plėtros kaime prisidėjo labai nedaug.

Apie pieno ūkio plėtros galimybes skaitykite kitame numeryje