Ką žinome apie Austrijos sodininkystę? Austriškus obuolius? Dar visai neseniai dažnas į tokius klausimus galėjo atsakyti tik gūžtelėdamas pečiais. Analizuojant svarbiausių Europos ir pasaulio obuolių auginimo regionų veiklą, prieš dešimtmetį Austrijos sodininkystė net nebuvo minima. Šiuo metu tai vienas stipriausių obuolių auginimo kraštų, įeinantis į vadinamąjį „Alpių obuolių žiedą“ – Bodense regionas Vokietijoje, Pietų Tirolis Italijoje ir Styria regionas Austrijoje. Per neįtikėtinai trumpą laiką pasiektos aukštumos – tai pačių augintojų, prekybininkų ir valstybės nuopelnas.

Nuo senų senovės Alpių šlaituose Graco miesto apylinkėse augo sodai. Tačiau jie niekuo neišsiskyrė iš kitų – nei technologijomis, nei veislėmis, nei prekyba. Šiuo metu Styrijos provincijoje išauginama 75 proc. visų Austrijos obuolių ir jų kiekis kasmet didėja.

Svarbiausia – kokybė

Obelų ir šiek tiek kriaušių sodais apsodinta apie 8 000 ha Styrijos provincijos. Vaisius augina per 3 000 ūkininkų. Sodai nedideli – vyrauja 5-15 ha dydžio. Atrodo, turėtų būti nelabai pelningi. Tačiau Austrijos sodininkų tikslas – išauginti tik pačios aukščiausios kokybės vaisius. Jų manymu, tai padaryti gali tik pats savininkas, apeinantis ir apžiūrintis kiekvieną vaismedį. Didesniame sode jau reikėtų samdyti papildomų darbininkų, todėl sunkiau būtų užtikrinti kokybę. Klimato sąlygos vaisiams auginti beveik idealios – žiemos nešaltos, šalnos ypač retos, krituliai iškrenta būtent tada, kada reikia. Nors obelų sodai įveisti su žemaūgiu M9 poskiepiu, tačiau lietinimo sistemų soduose beveik nereikia. Didžiausia problema - dažnos krušos, sudaužančios vaisius, todėl per 70 proc. sodų yra uždengti specialiais tinklais.

Per 95 proc. vaisių išauginama, laikantis integruotos produkcijos reikalavimų. Vaisių kokybę garantuoja įvairios kokybės kontrolės sistemos. Populiariausia jų EUROGAPP, tačiau pagal atskirų šalių ar net didelių prekybos centrų norus vaisių auginimas sertifikuojamas ir pagal kitas kokybės kontrolės sistemas: ISO, HACCP, BRC, BIO, Nature’s Choice, QS ir t.t.

Plečiama biosodininkystė. Skamba labai ekologiškai, tačiau chemikalai naudojami, tik labiau reglamentuotai. Vaisiai, išauginti laikantis integruotos technologijos, purškiami kas 4-10 dienų, tačiau tik leidžiamomis apsaugos priemonėmis (pesticidų sąrašas tikrai platus!). Kas treji metai visuose soduose daromos dirvos analizės, nustatant ne tik trąšų poreikį, bet ir cheminių medžiagų likučius.

Styrijos krašto vaisiai garsūs savo kokybe. Rinkoje jie išsiskiria prekiniais ženklais: Fresh-juicy-styrian (išvertus - švieži ir sultingi iš Styrijos), Mocart, Quality line, BIO.

Sodininkas ir valstybė

Įdiegti kokybės sistemas, vykdyti jų reikalavimus, tinkamai parengti dokumentus kainuoja ir laiko, ir pinigų. Kokybės sistemoms įdiegti buvo panaudota ES fondų parama, o toliau Austrijos ūkininkams padeda konsultavimo tarnyba. Konsultavimo tarnyba valstybinė. Ūkininkui tereikia mokėti simbolinį 80 eurų mokestį per metus. Konsultantai telefonu pasiekiami ištisą parą, prireikus be papildomo mokesčio jie važiuoja į kiekvieną ūkį. Išplėtotas meteorologinių stotelių ir ligų prognozių tinklas sujungtas į vieną kompiuterinę sistemą. Artėjant kurios nors ligos epidemijai, kiekvienas ūkininkas yra informuojamas apie jos pasireiškimo pradžią ir intensyvumą.

Austrija nuo 1992 m. iki įstojimo į ES struktūrinius fondus daugiausia naudojo sodams veisti, modernioms saugykloms statyti ir prekybos organizacijoms kurti.

Styrijos regiono valdžia skiria išskirtinį dėmesį sodininkystei. Mokslo tyrimų institutas yra visiškai išlaikomas valstybės (kad Lietuvoje taip būtų!). Jame įrengtos visos tyrimams reikalingos laboratorijos, mokslininkai aprūpinti būtina įranga. Paklausus oficialių atstovų, kaip tai įmanoma, atsakymas buvo paprastas – gamyba negalės išgyventi ir tobulėti be mokslo. Jų manymu, ES mokslo finansavimas yra klaidingas – visos lėšos skiriamos tik fundamentiniams mokslams, kurių pasiekimai gal bus pritaikyti po 30-50 metų, o gal ir niekada. O ūkininkui pagalba ir atsakymai į klausimus reikalingi tuoj pat. Todėl Austrijos valstybė visiškai finansuoja taikomuosius mokslo tyrimus.

Vienoje organizacijoje - 2 500 ūkininkų

Ūkininkas dirba tik sode. Jam nerūpi nei kur vaisius laikyti, nei kaip parduoti. Visi nuskinti vaisiai pristatomi į didmeninių kompanijų sandėlius. Kompanijos vaisius laiko, rūšiuoja, pakuoja ir parduoda. Koncentruodami savo darbą ir žinias tik sode, Austrijos ūkininkai yra išskirtiniai vaisių auginimo žinovai. Tiesa, kartais ūkininkai prisipažįsta, kad laikydami obuolius ir parduodami patys gaudavo šiek tiek didesnį pelną, tačiau čia pat priduria, kad situacija jau pasikeitė – ir vargu, ar dabar jie galėtų su savo produkcija įeiti į rinką. Išauginti kokybišką obuolį reikia daug sumanumo, tačiau jį išlaikyti ir parduoti taip pat yra specialistų darbas. Toks sričių pasiskirstymas nulėmė, kad visi Styrijos krašto augintojai susijungę į vieną gamintojų organizaciją, o jų išaugintais obuoliais prekiauja 13 kompanijų. Obuolius eksportuojančios yra tik dvi kompanijos – „Eva“ ir „Aroma“. Visos šalys susijungusios į OPST organizaciją. Tokia produkcijos koncentracija, galimybė tiekti dideles vienarūšės produkcijos partijas, aprūpinti savo klientus ištisus metus iškėlė Austrijos obuolius į pasaulinės rinkos lyderius.

Laikymas ir rūšiavimas

Vaisiai išskirtinai laikomi tik kontroliuojamos atmosferos saugyklose. Jų talpa įvairi – vienoje iš didžiausių tiekėjų- „Steirerfruit“ - yra 24 000 t talpos saugyklos. Vaisiai rūšiuojami tik vandens linijose - taip minimaliai sumažinami galimi mechaniniai pažeidimai. Linijose vaisiai rūšiuojami ne tik pagal dydį, bet ir dviejų videokamerų pagalba - pagal spalvą ir rauplių pažeidimus bei įspaudimus, o greitu laiku bus skirstomi ir pagal minkštimo kietumą. Linijos automatizuotos, jas aptarnauti tereikia trijų žmonių, kurie per valandą gali išrūšiuoti iki 20 tonų vaisių.

Obuoliais prekiaujama su daugeliu pirkėjų, kurie visi turi savo dydžio, spalvų, dizaino pakuotes. Vos ne kiekvieno tipo pakuotėms reikalingos atskiros pakavimo linijos. Ar tai būtų įmanoma atlikti vienam ūkininkui? Tai supratę, augintojai perleido dalį pelno didmenininkams, tačiau garantavo sau pastovų pelną ir daug mažiau rūpesčių. Kaip vaizdžiai komentavo vienas augintojų - daug geriau po darbų sode pailsėti, o ne galvoti per naktį, kam obuolius parduoti.

Turizmas ir samanė

Vaisių auginimas ne tik pelningas verslas ūkininkui bei aplink jį sukurtai infrastruktūrai, tačiau ir patrauklus objektas turistams. Per šį regioną driekiasi obuolių maršrutas, o kelis miestelius ir gyvenvietes jungia „Obuolių gatvė“. Ūkininkai legaliai, išsipirkę leistinas kvotas ir susimokėję atitinkamus mokesčius, gamina naminukę – savaime suprantama tik iš obuolių, kriaušių ir kitų vaisių. Naminukę pardavinėja savo ūkyje, pristato į vietinius restoranus. Nedidelių apimčių įranga gaminama Vokietijoje, mokslo įstaigos organizuoja naminukės varymo seminarus (jose net atliekami tyrimai, kokios augalų veislės geriausiai tinka destiliavimui, tobulinamos technologijos), vyksta kasmetinė „Destiliata“ šventė–konkursas. Net veisiami vien specialiai samanės gamybai tinkamų obelų veislių sodai.