Naujieji agrarinės aplinkosaugos ir tausojamosios žemdirbystės reikalavimai kokybišką ražienų tvarkymą iškėlė kaip vieną svarbiausių technologijos siekių. Nesvarbu, ar jas įdirbus bus ariama arba sėjama į neartą ražieninę dirvą, ar naikinamos piktžolės, gerinama paviršiaus struktūra ir fitosanitarinė būklė, atstatomas dirvožemio derlingumas, tikslas nesikeičia.

Ražienines dirvas reikia įdirbti gana greitai. Per trumpą laiką būtina surinkti arba paskleisti susmulkintus šiaudus, pakirsti daugiametes piktžoles ir buvusių augalų šaknis, išpurenti armenį ar net podirvį, įterpti augalų liekanas. Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiama seklaus daiginamojo purenimo svarba, išbirusius grūdus, piktžolių, o saugant dirvą, ir posėlio, dengiamųjų augalų sėklas įterpiant ne giliau kaip 6-8 cm. Gerai išpurentas, lygus smulkiagrumstis dirvos paviršius saugo javų pavėsyje išlikusią drėgmę ir sudaro palankias sąlygas sėkloms sudygti net ir vasarą. Žinoma, jei nebuvo uždelsta nupjovus javus. Kuo daugiau sudygsta ir vėliau sunaikinama piktžolių bei pabirų, tuo mažiau pasėliams prireikia herbicidų, tuo jie švaresni.

Sekliai purentoje dirvoje mažiau ligų

Sekliai purenti ražienines dirvas naudinga ir dirvožemiui – paviršiniame sluoksnyje įterptos augalų liekanos, o kartu ir jų pernešami ligų pradai, kenkėjai greičiau suyra, nebekenkia naujiems augalams, pagerina paviršinio sluoksnio struktūrą ir atsparumą, patręšia pasėlį. Įterptos organikos irimą skatina geresnė plono puraus sluoksnio aeracija, gausesni dirvos mikroorganizmai ir sliekai. Tik svarbu, kad pakaktų šilumos ir drėgmės, kad kiekvienas šiaudagalys, kaip ir kiekviena sėkla, turėtų gerą sąlytį su drėgna žeme.

Jei gausu šiaudų, tinkamai supurenti sunku

Tačiau seklus piktžolių sėklų, pabirų įterpimas ir geras augalų liekanų išmaišymas purenamajame sluoksnyje – priešingi ir sunkiai suderinami uždaviniai, ypač jei šiaudų ir žolių gausu. Kai ražiena aukšta, šiaudai stambiai smulkinti, kūlenos supiltos juostomis, o varputis sužėlęs, net ir intensyviai maišant ploną paviršiaus sluoksnį, jis lieka papuręs, greitai džiūstantis. Todėl sausmečiu organika nustoja irti, o sėklos, įsiterpusios tarp augalų liekanų, nedygsta. Nesunaikintų piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų estafetė tęsiasi, ypač jei javai atsėliuojami ir sėjami į neartą dirvą.

Kai ražieninės dirvos, kaip dažniausiai buvo iki šiol, kultivuojamos ar lėkščiuojamos 10-15 cm gyliu, augalų liekanos

žemėje išmaišomos geriau (ypač lėkštėmis), tačiau dauguma piktžolių sėklų įterpiamos per giliai ir neišdygsta. Sulėtėja ir giliau įterptų augalų liekanų, ligų pradų irimas. Pirminio seklaus purenimo privalumų nebelieka, tačiau pakartotinai giliau įdirbti, nuskusti ražieną verta, jei reikia pakirsti augalų šaknis, sunaikinti sudygusias piktžoles, įterpti gausius šiaudus ar tarpinius augalus - žaliąją dirvos dangą.

Seklaus ražieninių dirvų purenimo nauda – geresnis piktžolių dygimas ir spartesnis augalų liekanų irimas – pirmiausia priklauso nuo to, kaip pavyksta tolygiai paskleisti kūlenas su piktžolių sėklomis, smulkintus šiaudus (jei jie nesurenkami). Be gerų kombainų smulkintuvų ir skleistuvų šio uždavinio išspręsti nepavyks. Tačiau yra ir kitų technologinių keblumų, bloginančių seklaus purenimo kokybę.

Skirtingai dirvai – skirtingas padargas

Kuo sekliau purenama, tuo tiksliau tenka purenti, siekiant išlaikyti vienodą purenimo gylį, tolygiai trupinti purenamą sluoksnelį. Dirvos turi būti gerai išlygintos, be vagų, kombaino vėžių. Ribotos ir purentuvų galimybės. Įprastų skutamųjų kultivatorių strėliniai noragėliai, ypač plokščiapjūviai, į kietesnį dirvos paviršių sminga sunkiai, veliasi augalų liekanomis, neatpjauna vienodai plonos žemės drožlės. Sunkiųjų lėkščių purenimo kokybė, kai įdirbama sekliau kaip 10 cm, kietoje dirvoje dar prastesnė. Kaltiniai (čyzeliniai) sunkieji kultivatoriai sekliai purenti apskritai netinka.

Daiginamojo kultivavimo ar lėkščiavimo kokybę sausmečiu pagerina trupinamieji volai: ardeliniai, žiediniai, dantiniai. Kuo sunkesnė dirva, tuo mažesnio skersmens jie turi būti (paprastai dvigubi). Volai stabilizuoja purentuvų darbo gylį ir uždaro drėgmės garavimo landas dirvos paviršiuje. Gaila, kad briaunoti volai nelabai tinka varputėtai dirvai, nes jie, kaip ir lėkštės, įspaudžia šakniastiebius - priešingai negu spyruokliniai akėtvirbaliai, kurie šiuos iššukuoja į paviršių.

Ražienų įdirbimo naujovės

Naujas ražienų įdirbimo galimybes atveria prieš 4-5 metus „Väderstad“, „Eversagro“, „Amazone“ firmų pradėtos platinti, o šiuo metu jau daugelio Europos gamintojų siūlomos seklaus purenimo lėkštės. Tai kompaktiški, gana trumpi (2,3-3,0 m ilgio) kombinuoti padargai, kurie, judėdami dideliu greičiu (iki 16-20 km/val.), pjauna dirvą 12-15 cm pločio rėželiais 3-10 cm gyliu ir intensyviai maišo, trupina keliamus žemės ir augalų liekanų srautus. Naujos konstrukcijos esmė – kiekviena lėkštė įtvirtinta ant atskiros konsolės, ne ant bendros ašies, todėl rieda ir kopijuoja dirvos paviršių nepriklausomai nuo gretimų. Lėkštės išdėstytos dviem lygiagrečiomis eilėmis (yra ir ketureilių), gale remiasi trupinamaisiais volais, padedančiais išlaikyti nustatytą purenimo gylį. Lėkštės gaminamos įvairaus skersmens ir apkrovos, dažniausiai išgaubtos ir dantytos, gali būti pasukamos 0-20o kampu ar net vertikaliai pasvirusios (pasirinktinai pagal dirvų sąlygas). Mažosios (40-53 cm skersmens) purena intensyviau, bet greičiau kemšasi augalų liekanomis ir puria žeme. Lygiakraštės, ypač pasvirusios, palieka lygesnį purenamojo sluoksnio dugną ir paviršių. Dantytosios ir pasvirusios geriau sminga į sukietėjusią dirvą. Įtvirtintos ant guminių ar spyruoklinių amortizatorių lėkštės nebijo akmenuotų dirvų.

Turi ir privalumų, ir trūkumų

Tikslus seklaus purenimo gylis, intensyvus trupinimas ir maišymas, didelis našumas (iki 1,2-1,5 ha/val. kiekvienam užgriebio metrui), ribotas traukos pasipriešinimas (iki 30-40 AG/m) – tai naujųjų lėkštinių padargų privalumai. Tačiau, renkantis šiuos padargus, tenka atsižvelgti ir į trūkumus. Jų, kaip ir įprastų lėkščių, geriau nenaudoti varputėtose dirvose. Be to, lėkštės netinka šakniastiebiams pakirsti ir purenti giliau kaip 10 cm. Šis padargas kenkia dirvos struktūrai (ypač šlapiai dirvai), sunkiai susidoroja su stambiomis augalų liekanomis, o už dvieilius skutamuosius kultivatorius yra sudėtingesnis ir 60-80 proc. brangesnis.

Padargų deriniai dirvą įdirba geriau

Kai ražieninę dirvą reikia įdirbti giliau ar pakirsti piktžoles, seklaus purenimo lėkštes kaip paviršiaus padargą galima pakabinti ant sunkiųjų purentuvų ar skutamųjų kultivatorių (pavyzdžiui, kaip Amazone Centaur agregate). Jei ražienoje palikta šiaudų kuokštų, praverčia prieš lėkštes įtaisyti spyruokliniai akėtvirbaliai (kaip Väderstad Carrier), o jei dirvos paviršius sukietėjęs – Crosskill ar Güttler tipo sunkieji grumstų trupintuvai.

Naująsias lėkštes kaip paviršinio purenimo padargą nederėtų gretinti su senokai žinomomis peilinėmis akėčiomis. Pastarosios yra perpus lengvesnės ir kieto paviršiaus deramai neįveikia, be to, peiliai purena netolygiai – duobutėmis, o dirva lieka pašiaušta, neprivoluota.

Seklaus purenimo lėkštės negali pakeisti kitos profesionalaus ūkininko žemės dirbimo technikos nei ražienose, nei arimuose. Nauda priklauso nuo sugebėjimo teisingai jas pasirinkti ir vykusiai panaudoti savojoje žemėje.