Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV) didžiausi nenašių žemių plotai, kalvotas reljefas, aplinkosaugos požiūriu, vyrauja jautrios teritorijos. Šiose vietovėse žemės ūkio gamybos efektyvumas daug mažesnis už vidutinį šalyje, ūkinė veikla nepakankamai pritaikyta prie vietos sąlygų ir aplinkosaugos reikalavimų. Čia mažas žemės ūkio subjektų pajamingumas, todėl trūksta lėšų investicijoms, vyrauja mažai modernizuotas ūkis, nemaža dalis ž.ū. naudmenų nepanaudojama gamybai. Šiose vietovėse sudėtinga demografinė padėtis – mažiausias kaimo gyventojų tankumas, neigiamas kaimo gyventojų natūralus prieaugis, daug pensinio amžiaus gyventojų. Siekiant išsaugoti mažiau palankių ūkininkauti vietovių gyvybingumą, kad būtų išlaikytos minimalios ūkininkavimo apimtys, būtinos kraštovaizdžiams išsaugoti, reikia valstybės paramos. Be to, svarbu išvengti nepalankios gyventojų migracijos bei įgyvendinti pajamų palaikymo sistemą. Ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse bus teikiama papildoma investicinė ir kompensacinė parama iš ES struktūrinių fondų.

Mažiau palankių ūkininkauti vietovių atrankos reglamentavimas

Europos Sąjungoje paramą ūkininkaujantiems MPŪV nusako Tarybos reglamentas dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo paramos kaimo plėtrai (EB) Nr. 1257/1999.

Šio reglamento programos ,,Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės, kurioms nustatyti aplinkos apribojimai” pagrindiniai tikslai yra tokie:

• užtikrinti, kad ž.ū. paskirties žemė būtų nuolat naudojama, siekiant išsaugoti gyvybingą kaimo bendruomenę;
• išsaugoti kaimo vietovę;
• išsaugoti ir skatinti tam tikros vietovės sąlygomis veiksmingiausias ūkininkavimo sistemas, atitinkančias aplinkosaugos reikalavimus;
• užtikrinti, kad būtų laikomasi aplinkosaugos reikalavimų ir būtų išsaugotas ūkininkavimas regionuose, kuriems nustatyti aplinkos apribojimai.

Kompensacinės išmokos

Ūkininkaujantieji minėtose vietovėse remiami kompensacinėmis išmokomis (KI), kurios skiriamos už ž.ū. paskirčiai naudojamos žemės hektarą.

KI mokamos ūkininkams, kurie ūkininkauja tam tikrame nustatytame minimaliame žemės plote, už kurį gali būti skiriama išmoka, ir įsipareigoja ūkininkauti ne mažiau kaip penkerius metus nuo pirmosios kompensacinės išmokos dienos, taiko pažangų ūkininkavimo būdą.

KI turi kompensuoti dėl nepalankių ž.ū. produkcijos gamybai sąlygų atsiradusias papildomas išlaidas ir negautas pajamas. KI nustatomos, atsižvelgiant: į vietovės būklę ir jos plėtros tikslus; į nuolatinių gamtos kliūčių poveikio dydį ūkininkavimui; į aplinkosaugos problemas, kurias būtina spręsti; į vietovės ūkinės veiklos specializaciją ir ūkių struktūrą.

MPŪV ir vietovės, kurioms nustatyti aplinkos apribojimai

Kalnuotos vietovės. Tokiose vietovėse mažai galimybių dirbti žemę, dideli dirbimo kaštai, nes dėl klimato augalų augimo sezonas trumpas; didesnėje vietovės dalyje šlaitai statūs, tai apsunkina žemės įdirbimo mechanizmų panaudojimą (arba reikia labai brangių specialių įrenginių).

Kitos mažiau palankios ūkininkauti vietovės. Tokiose vietovėse žemė nederlinga, sunkiai įdirbama ir riboto potencialo, kurio negalima padidinti, išskyrus tuos atvejus, kai ji panaudojama gyvulininkystės produkcijai gaminti; gamybos efektyvumas yra žymiai mažesnis už vidutinius žemės ūkio ekonominės veiklos rodiklius; mažas arba mažėjantis gyventojų skaičius. Jie dažniausiai priklauso nuo žemės ūkio veiklos, jos nuosmukis gali kelti pavojų vietovės ateičiai ir nuolatiniam gyvenimui joje.

Vietovės, kuriose ūkininkavimą lemia konkrečios gamtinės kliūtys, ūkininkavimas turėtų būti skatinamas, siekiant išsaugoti ar pagerinti kaimo vietovės aplinką ir išlaikant turistų potencialą.

MPŪV Europos Sąjungos valstybėse

Visos Europos Sąjungos šalys įgyvendina minėtąją kaimo plėtros programą. Tam tikslui yra išskirtos mažiau palankios ūkininkauti vietovės. ES Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/99 konkretūs mažiau palankių ūkininkauti vietovių atrankos kriterijai nenustatyti. Jie, kaip ir bendras mažiau palankių ūkininkauti vietovių plotas konkrečioje šalyje, yra valstybės narės ir Europos Komisijos derybų objektas. Įvairiose ES valstybėse vadinamosios kitos mažiau palankios ūkininkauti vietovės buvo atrenkamos skirtingai, tačiau visais atvejais buvo nustatyti rodikliai, apibūdinantys tam tikroje vietovėje gamtos ir demografinių veiksnių bei ekonominių rezultatų ribotumą.

Gamtos veiksniai

Jie dažniausiai buvo apibūdinami tokiais rodikliais:

• pievų ir ganyklų dalis ž.ū. naudmenose. Žalienų dominavimas vertinamas kaip gamtos veiksnys, ribojantis žemės ūkio intensyvinimą. Šis rodiklis buvo taikytas Belgijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Ispanijoje. Taikomas ir atvirkštinis rodiklis – skaičiuojama ariamosios žemės dalis ž.ū. naudmenose;
• konkrečioje vietovėje gaunamo derliaus nukrypimas nuo nacionalinio vidurkio. Šis rodiklis buvo taikytas Belgijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Pvz., Italijoje MPŪV buvo priskirtos vietovės, kuriose kviečių derlingumas 30 ir daugiau procentų mažesnis už nacionalinį vidurkį;
• vidutinis galvijų tankumas 1 ha ž.ū. naudmenų. Tai buvo papildomas argumentas atrenkant MPŪV Prancūzijoje ir kai kuriose kitose valstybėse.

Ekonominiai rezultatai

Jie apibūdinami šiais rodikliais:

• žemės ūkio darbuotojų darbo užmokesčio nukrypimas nuo šalies vidurkio. Toks rodiklis buvo taikytas Belgijoje;
• vidutinės ūkio pajamos vienam dirbančiajam. Toks rodiklis taikytas Graikijoje, kur atrinktose vietovėse šis rodiklis neviršijo 80 proc. šalies vidurkio;
• ūkių bendrasis pelnas vienam dirbančiajam. Šis rodiklis taikytas Ispanijoje, kur atrinktose vietovėse šis rodiklis neviršijo 80 proc. šalies vidurkio.

Demografiniai veiksniai

Jų taikymas susijęs ne tik su darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio, regioniniais netolygumais, bet ir kaimo bendruomenių išlikimu regionuose. Atrankai dažniausiai buvo parenkami tokie rodikliai:

• gyventojų tankumo konkrečioje vietovėje nukrypimas nuo šalies vidurkio. Šis rodiklis kaip pagrindinis buvo taikytas visose ES valstybėse. Atrinktose vietovėse gyventojų tankumas buvo 50 ir daugiau procentų mažesnis už šalies vidurkį. Dažniausiai taikomas ne kaimo, bet visų regiono gyventojų (miesto ir kaimo), tankumo rodiklis;
• žemės ūkio darbuotojų dalis iš bendro dirbančiųjų skaičiaus. Šis rodiklis taip pat buvo taikytas visose šalyse. Laikoma, kad vietovė yra priklausoma nuo ž.ū. veiklos, jeigu žemės ūkyje užimta 15-18 ir daugiau procentų vietovės dirbančiųjų;
• vidutinis metinis vietovės gyventojų populiacijos mažėjimas. Kritiškai vertinamas kasmetinis vidutinis gyventojų sumažėjimas 0,5 ir daugiau proc.

Visose ES valstybėse taikytas ne vienas, bet keletas pagrindinių ir papildomų rodiklių, atskleidžiančių vietovių gamtinių, demografinių, ekonominių veiksnių specifiką. Be to, kai kuriose vietovėse taikyti ir specifiniai rodikliai arba jų dydžiai. Rodikliai atskirose valstybėse parenkami, atsižvelgiant į jos žemės ūkio aktualijas, turimą informaciją ir kitas atrankos metu susiklosčiusias sąlygas.

Vietovės, kuriose ūkininkavimą lemia konkrečios gamtinės kliūtys

Tokių vietovių atranka vykdoma ne pagal kokius nors aiškius rodiklius, bet pagal vietovės specifines sąlygas, keliančias grėsmę, kad kaimai nebus išsaugoti. Dažniausiai tai su žemynu bendros infrastruktūros neturinčios salos (Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Švedijoje), vietovės, kuriose nuolat kartojasi potvyniai (Italijoje, Austrijoje), jūrų pakrantės (Nyderlanduose, Vokietijoje), pelkėtos vietovės (Ispanijoje, Liuksemburge, Austrijoje), vietovės, kuriose vyrauja druskingi dirvožemiai ir kitos.

MPŪV Anglijoje

Kai kuriose ES valstybėse mažiau palankios ūkininkauti vietovės skirstomos į 2–4 lygius. Anglijoje mažiau palankios ūkininkauti vietovės skirstomos į labai nepalankias ir nepalankias ūkininkauti vietoves. Pagal tai ir nustatomos kompensacinės išmokos.

MPŪV Airijoje

Airijoje mažiau palankios ūkininkauti vietovės skirstomos į labai nepalankias vietoves, mažiau nepalankias vietoves ir kalnų tipo ganyklas.

MPŪV Latvijoje

Latvijoje mažiau palankių ūkininkauti vietovių plotas nustatytas įvertinus tai, kad žemės ūkio klimato sąlygų visuma (dirvožemio kokybė, dirvožemio rūgštumas ir drėgmė, kalnuotas reljefas ir trumpas vegetacijos laikotarpis) padidina kaštus ir iš dalies lemia palyginti mažą javų derlingumą. Be to, Latvijos klimatas toks, kad rudenį, žiemą ir pavasarį būtina laikyti galvijus pastogėse (reikia tvartų, sandėlių, mėšlo saugojimo įrenginių), o tai lemia didelius gyvulių auginimo kaštus. Vegetacinis periodas riboja laiką, skirtą pašarams paruošti. Galvijus laikant tvartuose, pašarus tenka saugoti, dėl to jie pabrangsta.

Dėl nepalankių žemės ūkiui klimato sąlygų žemės ūkio pajamos mažos ar net patiriami nuostoliai. Dėl to nepakanka savų išteklių investicijoms, o galimybės pasinaudoti bankų paskolomis yra ribotos. Visi šie faktoriai yra rimta priežastis nutraukti prekinį ūkininkavimą ir/arba grįžti į ūkininkavimą savo reikmėms. Dėl to ekonomiškai aktyvūs gyventojai išvyksta į centrinę šalies dalį ar regionų centrus. Remiantis minėtais veiksniais ir buvo atrenkamos mažiau palankios ūkininkauti vietovės, įvertinti tokie ekonominiai ir socialiniai rodikliai: gyventojų tankumas (gyv./km2), darbingo amžiaus gyventojų dalis (proc.), pensinio amžiaus gyventojų dalis (proc.), bedarbystės lygis (proc.), miežių derlingumas (t/ha), dirvožemio kokybė (balais), žemės ūkio naudmenų dalis (proc.), miškų dalis (proc.), ūkininkų skaičius tarp visų žemės naudotojų (proc.).

Latvijoje, priklausomai nuo klimato įtakos žemės ūkiui, MPŪV (jos sudaro 76,5 proc. visos šalies teritorijos) grupuojamos į 3 kategorijas. Ūkininkaujantiems pirmos kategorijos mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse numatyta mokėti 107 Lt/ha kompensacinę išmoką, antros kategorijos – 166, trečios kategorijos – 221 Lt/ha.

Tęsinys kitame numeryje