Daugiausia nuostolių galvijininkystės ūkiuose patiriama dėl neužkrečiamų vidaus ligų. Antroje vietoje pagal nuostolingumą – traumos. Traumos dėl ragų sudaro ne didžiausiąją, tačiau pakankamai apčiuopiamą galvijų susižalojimų dalį. Šiame straipsnyje pabandysiu aptarti teiginius už ir prieš galvijų nuraginimą.

Rago sandara

Ragas – tai kaktos kaulo tuščiavidurė atauga. Iš vidaus ją dengia gleivinė, o iš išorės – pakitusi (suragėjusi) rago oda, vadinama rago makštimi. Ties rago pagrindu ji yra plona, o toliau storėja ir baigiasi smaila viršūne. Rago viduryje yra sinusas (tuščia ertmė), kuris susisiekia su kaktos sinusu. Gyvuliams senstant rago sinusas didėja. Į tai reikia atsižvelgti, šalinant ragus seniems galvijams. Rago gyvuonis yra suaugęs su antkauliu. Be to, ragas yra labai gerai aprūpinamas krauju, todėl jį pažeidus (nulaužus, nunėrus) žaizda labai kraujuoja. Taip pat į ragą ateina nervo atšaka, todėl gyvulys jaučia skausmą.

Ragai – gynybos priemonė

Kadangi šiuo metu populiarėja palaidas galvijų laikymas, iškyla didesnis pavojus jiems susižeisti. Galvijų bandoje yra tam tikra hierarchija. Laikant juos pririštus (pavieniui), to nepastebima. Kita vertus, atskirai laikomi galvijai neturi galimybės išsiaiškinti tarpusavio santykių ir pasiskirstyti hierarchinėje piramidėje. Kadangi ragai evoliucijos eigoje išsivystė kaip apsisaugojimo nuo priešų priemonė, jie ir dabar panaudojami kaip ginklas, aiškinantis tarpusavio santykius bandoje.

Netaisyklingai augantys, deformuoti ragai dažnai sukelia nepatogumų, o kartais ir skausmą pačiam gyvuliui. Dažniausiai, juos pažeidus, rečiau iš prigimties, jie ima augti netaisyklingai, užsilenkia ir gali pažeisti akis arba minkštuosius galvos audinius. Tuo atveju gyvulys jaučia skausmą, negali visaverčiai maitintis, ilsėtis, sumažėja jo produktyvumas.

Nuraginti galvijus reikėtų ir dėl žmonių saugumo. Per savo praktiką teko susidurti su atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių gyvuliai puolė ir sužeidė juos prižiūrinčius žmones.

Argumentai prieš nuraginimą

Gyvūnų globos organizacijos teigia, kad gyvūnas turi likti toks, kokį jį sutvėrė gamta. Tačiau daroma išlyga dėl tų gyvūnų, kurie auginami maistui (pienui, mėsai, kailiams ir kt.) ar kitai produkcijai gauti. Paprastai jie laikomi didelėmis bandomis ir gali vienas kitą sužeisti taip, kad patirtų traumų skausmas ir sužeidimai yra didesni negu pašalinant kai kurias kūno dalis (šiuo atveju ragus). Taip pat reikalaujama, kad šias operacijas atliktų kvalifikuotas specialistas. Nuraginami gyvuliai neturi jausti skausmo, todėl yra apsvaiginami.

Dar daug konservatyvių gyvulių laikytojų teigia, kad nereikia nuraginti galvijų dėl to, kad už ragų labai patogu juos pririšti. Gyvūnų globos įstatymas draudžia rišti galvijus už ragų, kadangi jie patiria skausmą, negali laisvai judėti, sočiai paėsti. Galvijams pririšti yra skirti apynasriai, su kuriais juos suvaldyti tikrai nėra sunkiau negu pririštus už ragų. Be to, gyvulys nejaučia tiek skausmo ir nepatogumų, kiek patiria pririštas už ragų.

Kai kas teigia, kad dėl nuraginimo gyvulys patiria skausmą, stresą, todėl sumažėja jo produktyvumas. Dėl tokios nuomonės daugeliui augintojų sunku apsispręsti, ar suaugusiems galvijams reikia atlikti šią operaciją. Kvalifikuotai nuraginamas gyvulys patiria ne didesnį skausmą ir stresą negu atliekant kasmetines profilaktines procedūras – kraujo paėmimą tyrimui, vakcinaciją, apipjaustant nagas. Gyvulio produktyvumo mažėjimas tiesiogiai priklauso nuo jo nervų sistemos jautrumo. Po ragų pašalinimo operacijos produktyvumas nežymiai sumažėja tik kai kuriems gyvuliams, bet gana greitai atsistato.

Dar vienas dažnai girdimas argumentas prieš galvijų nuraginimą yra šios procedūros kaina. Įvertinus, kokias traumas raguotas gyvulys gali padaryti kitiems toje pačioje bandoje esantiems gyvuliams arba juos prižiūrintiems asmenims, tampa aišku, kad labiau apsimoka nuraginti galvijus negu gydyti sužeidimus, juolab kad nuraginimas nėra nei labai sudėtingas, nei labai brangus.

Kada nuraginti?

Geriausia nuraginti jaunus, iki 8 savaičių amžiaus, veršelius, kol ragų užuomazgos dar nesuaugusios su kaktikauliu. Tuo metu jauniklį lengviau suvaldyti, o ir pati operacija reikalauja mažiau darbo sąnaudų bei medikamentų. Be to, sumažėja pooperacinių komplikacijų pavojus ir įtaka gyvulio augimui. Jauniems gyvuliams (iki 8 savaičių amžiaus) ragų užuomazgos gali būti šalinamos trimis būdais: chirurginiu, terminiu ir cheminiu.

Šalinant ragus chirurginiu būdu, veršelis fiksuojamas stačias arba paguldytas. Ragų nervai nuskausminami, suleidžiant po 5 ml 3 proc. novokaino tirpalo 1 cm gylyje į vidurį tarp užpakalinio akiduobės krašto ir rago pagrindo po kaktikaulio skiautere. Po 10-15 minučių rago užuomazga kartu su antkauliu pašalinama skalpeliu arba 2,5 cm skersmens aštriu metaliniu vamzdeliu. Kraujavimas būna negausus, sustabdomas steriliais tamponais. Žaizdos užbarstomos streptocido, kseroformo ar kitais antiseptiniais milteliais ir pleistru prilipinami sterilūs tvarsčiai.

Terminiu būdu ragai šalinami iki 6 savaičių amžiaus veršeliams specialiais prietaisais (termokauteriais) arba paprasčiausiu 16-22 mm skersmens metaliniu strypu. Nuskausminus įkaitintas iki baltumo termokauterio antgalis arba metalinio strypo galas kelioms sekundėms priglaudžiamas prie vienos ir kitos pusės ragų užuomazgų. Prideginimo vietoje atsiradusi gelsva dėmė ir skysčio lašeliai rodo, kad prideginta pakankamai.

Cheminiu būdu ragų užuomazgos šalinamos 1-2 savaičių amžiaus veršeliams. Prideginama kalio bei natrio šarmais, azoto, druskos, sieros, acto rūgštimis arba rūgščių mišiniais. Atlikus nuskausminimą, rago užuomazgos vieta šiek tiek įbrėžiama ir patepama viena iš minėtų medžiagų. Vartojant rūgštis bei šarmus, reikia saugoti, kad šios medžiagos nepatektų į akis, todėl keletą dienų, jei lyja ar sninga, jauniklių negalima leisti į lauką. Laikant veršelį prie karvės, iškyla tešmens nudeginimo šiomis medžiagomis pavojus, todėl būtina apdorotas veršelio ragų užuomazgas užklijuoti pleistru arba subintuoti. Dirbant su rūgštimis ir šarmais, reikia naudoti individualias apsisaugojimo priemones (gumines pirštines, akinius), kadangi minėtos medžiagos kelia pavojų žmonių sveikatai.

Nuraginti suaugusius galvijus sunkiau

Rekonstruojant tvartus ir keičiant laikymo būdą, vertėtų nuraginti ir suaugusius galvijus. Be abejo, operacijos kaštai bus didesni negu nuragintant veršelius. Suaugusiems galvijams ragai gali būti šalinami trejopai: nupjaunamas visas ragas, pašalinama apie pusę rago (nepažeidžiant rago sinuso), nupjaunami tik smailūs, aštrūs arba besiremiantys į akį ar minkštus audinius ragų galai, nepažeidžiant gyvų audinių.

Šalinant visą ragą, gyvulys fiksuojamas staklėse. Jam nuraminti į raumenis suleidžiama 2-3 ml (priklausomai nuo gyvulio svorio) 2 proc. ksilazino tirpalo. Lokaliai rago nervas nuskausminamas, suleidžiant 10-15 ml 3 proc. novokaino tirpalo į vidurį tarp akiduobės ir rago pagrindo po kaktikaulio skiauterės apatiniu kraštu 1-1,5 cm gylyje. Pašalinus plaukus ir dezinfekavus operacijos vietą, nuo rago pagrindo akiduobės link ir tarpuragėje daromi 3-4 cm ilgio pjūviai. Abu pjūviai sujungiami apskritu pjūviu apie rago pagrindą. Oda 2-3 cm atstumu atskiriama nuo kaulo ir kabliukais atitraukiama į šonus. Perrišus rago kraujagysles, jis pjūkleliu nupjaunamas, užgriebiant truputį kaktikaulio. Steriliais tamponais iš žaizdos išvalomi kaulo gabalėliai ir spaudžiant sustabdomas kraujavimas. Užbarsčius antiseptinių miltelių, odos kraštai susiuvami bei pleistru prilipinamas sterilus tvarstis.

Šalinant dalį ragų (nepažeidžiant rago sinuso), leisti gyvuliams raminamųjų vaistų nebūtina, kadangi operacija trunka daug trumpiau. Atliekamas tik vietinis ragų nervų nuskausminimas. Ragai pjaunami, paliekant trečdalį ar pusę jų ilgio. Pjaunama pjūkleliu arba 2 mm storio plieniniu lynu. Geriau ragus trumpinti pastaruoju būdu, kadangi operacijos metu lynas įkaista ir uždegina žaizdos kraštus, todėl nebūtina papildomai dezinfekuoti pjūvio vietą. Pjaunant pjūkleliu, pjūvio vieta kraujuoja. Tuomet būtina sustabdyti kraujavimą, užbarstyti pjūvio vietą antiseptiniais milteliais ir sutvarstyti ,,8” formos tvarsčiu. Tvarstis nuimamas po 3-4 dienų.

Ilgi, aštrūs ir smailūs ragai taip pat gali būti trumpinami nepažeidžiant gyvų audinių. Šiuo atveju nereikalingas nuskausminimas. Ragai patrumpinami pjūkleliu arba lynu 2-4 cm nuo viršūnės. Likusios aštrios briaunos užapvalinamos dilde.

Pašalinus ragus pirmuoju būdu, jie daugiau neatauga. Nuraginant kitais dviem būdais, jie nenustoja augti, todėl juos, priklausomai nuo ragų sandaros ir jų augimo greičio, reikia vėl trumpinti.