Pastaruoju metu labai padidėjo ekologiškų produktų paklausa, todėl daug kaimo žmonių imasi ekologinio ūkininkavimo. Pasirinkus ekologinę gyvulininkystę, pirmiausia reikia pasirūpinti tinkamais pašarais. Ūkyje reikalingos tokios kultūros, kurios gerai derėtų mažesnio derlingumo dirvožemiuose ir išsilaikytų menkai tręšiamos.

Taigi tenka prisiminti senuosius, ekstensyvios žemdirbystės laikais kultivuotus augalus, kurie augo ir neblogai derėjo natūralios gamtos sąlygomis. Tokiu užmirštu augalu galima laikyti bulvinę saulėgrąžą (Helianthus tuberosus). Dar kitaip ji vadinama topinambu, žiemine bulve. Dabartiniu metu bulvines saulėgrąžas augina vienas kitas sodininkas, o medžiotojai užsodina jomis plotelius pamiškėse šernams.

Panaši ir į bulvę, ir į saulėgrąžą

Bulvinė saulėgrąža – astrinių šeimos, šiltųjų kraštų augalas, kilęs iš Amerikos žemyno. Ji paplitusi Italijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, Ukrainoje, Kaukazo regione ir kitur. Anksčiau buvo auginama Baltarusijoje, Lenkijoje bei Lietuvoje. Pavadinimas sako, kad augalas turi bulvėms ir saulėgrąžoms būdingų savybių. Iš tikrųjų jo antžeminė dalis labai panaši į saulėgrąžos, tik lapai ir žiedai (jie ryškiai geltonos spalvos) kur kas smulkesni negu saulėgrąžų. Stiebai išauga iki 2-3 m aukščio, o žiedų skersmuo 5-8 cm, tačiau Lietuvoje retai kada žydi. Šaknys panašios į bulvių, nes ant požeminių ūglių, stolonų, susidaro gumbai. Jais augalas dauginasi vegetatyviniu būdu. Gumbai nedideli – 30-50 g, o visas keras sveria apie 1 kg. Kere būna 10-30 įvairaus dydžio gumbų. Tai trumpos dienos augalas, todėl pirmoje vasaros pusėje augina lapus bei šoninius ūglius, o antroje (intensyviausiai rugpjūčio ir rugsėjo mėn.) pradeda formuoti gumbus.

Galima šerti visų rūšių gyvuliams

Bulvinių saulėgrąžų gumbų cheminė sudėtis ir maistingumas nedaug skiriasi nuo bulvių, tačiau juose vyraujantis angliavandenis yra ne krakmolas, bet inulinas, kurio būna 13-15, o kartais iki 20 proc. Inulinas tirpus vandenyje, labai gerai virškinamas, todėl topinambo gumbai yra puikus pašaras visų rūšių gyvūnams.

Pašarui gali būti naudojami žali, silosuoti, o kiaulėms šeriami ir virti gumbai. Vertingas ir skystis, kuriame jie verda, nes jame daug ištirpusių maisto medžiagų. Anksti pavasarį ir rudenį topinambų pasėlyje galima ganyti kiaules, tuomet jos pačios išsikasa gumbus. Jų racionus reikia papildyti baltymingais koncentratais, kad gautų reikiamą kiekį amino rūgščių ir proteinų, nes šių medžiagų topinambuose nedaug. Toks laikymo ir šėrimo būdas ekologiškas ir labai naudingas veislinėms kiaulėms, kadangi stiprina sveikatą, gerina produktyvumą ir reprodukciją.

Topinambo gumbai yra naudojami maisto pramonėje. Hidrolizuojant inuliną, gaunama fruktozė – vaisių cukrus, kuris naudojamas diabetu sergančių žmonių mitybai, konditerijoje.

Žalioji masė gerai silosuojasi

Topinambų antžeminė dalis irgi naudojama pašarui. Lapų ir stiebų pašarinė vertė panaši kaip saulėgrąžų. Žalioji masė gali būti silosuojama arba šeriama kaip papildomas žaliasis pašaras. Ji gerai silosuojasi. Gyvuliai noriai ėda ir silosuotą, ir žaliąją augalų masę. Augalai pjaunami tuomet, kai stiebai pasiekia 80-100 cm aukštį, paliekant 15-20 cm ilgio ražienas. Topinambų siloso ir žaliosios masės gyvuliams duodama tiek pat kaip ir saulėgrąžų, t.y. 1,5-2,5 kg 100-tui kg kūno masės.

Pagal mineralinių medžiagų, vitaminų kiekį topinambai mažai skiriasi nuo bulvių ir saulėgrąžų, o geležies, vario, mangano, cinko, vitamino E, cholino juose sukaupiama daug daugiau.

Derlingi ir atsparūs šalčiams

Topinambai atsparūs šalčiams. Stiebai ir lapai ištveria – 6oC, o gumbai – 10-15oC šaltį, todėl jie paliekami žiemą dirvoje. Iškasti gumbai laikosi prastai, nes neturi kamštinio sluoksnio, greitai džiūsta, juos pažeidžia ligos.

Topinambai derlinga kultūra. Iš 1 ha prikasama 10-35 t gumbų, o žaliosios masės gaunama 20-80 t. Stiebų ir lapų derlius, lyginant su gumbų, būna 2-3 kartus didesnis. Pjaunant antžeminę dalį, gumbų derlius mažėja.

Bulvinės saulėgrąžos vertintinos ir dėl to, kad jos vienoje vietoje gali augti 10- 40 metų, tinka užsodinti prastas, dirvonuojančias žemes, kuriose kiti pašariniai augalai beveik neauga. Jos neblogai pakenčia sausrą, nors yra drėgno ir šilto klimato augalas.