Tęsinys, pradžia Nr. 5

Rūdys

Ligą sukelia grybas Gymnosporangium sabinae (Diks.) Wint. – kriaušinė gleivėtrūdė. Pastaraisiais metais ši liga labai išplito. 2003 m. vasarą sirgo visų veislių jaunos, o ypač senesnės ir aukštesnės kriaušės. Minėtas grybas dalį savo gyvenimo praleidžia ant kazokinio ir kai kurių kitų introdukuotų rūšių kadagių. (Ant Lietuvos miškuose augančių paprastųjų kadagių žiemoja obelų rūdžių sukėlėjas!)

Vasaros viduryje ar pabaigoje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalios, gelsvai oranžinės, centre smulkiais juodais taškeliais nubertos dėmės. Vėliau jų pakraščiai pasidaro tamsiai raudoni. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose, kartais ir ant jaunų ūglių bei vaisių, atsiranda oranžinių, iškilių spuogelių grupės. Juose susiformavusios sporos (ecidės) iš rudens apkrečia kadagius ir taip peržiemoja. Pavasarį ant jaunų kadagio ūglių formuojasi drebuliniai gurvuolėliai – teleutosorai, kurių sporos apkrečia kriaušes. Susirgusios kriaušės dažniausiai nedera, arba veda smulkesnius, blogesnės kokybės vaisius, nes pažeisti lapai anksti nukrinta, o šakutės nudžiūsta. Atsparių veislių nėra.

Apsauga. Norint apsaugoti kriaušes nuo šios ligos, būtina purkšti fungicidais ne mažiau kaip 4-6 kartus per metus. Svarbūs purškimai prieš žydėjimą ir po žydėjimo, taip pat birželio pabaigoje – liepos mėnesį. Purškiant kriaušes, reikėtų apipurkšti ir visus netoli augančius kadagius, ypač anksti pavasarį. Tinka tie patys fungicidai kaip ir nuo rauplių.

Lapų šviesmargė

Lapų šviesmargę sukelia grybas Mycosphaerella sentina (Fuck.) – kriaušinis rutulgrybis. Tai gana dažna, visur paplitusi liga. Nuo jos labiau nukenčia ką tik pasodinti medeliai. Po kriaušių žydėjimo ant lapų atsiranda daug pilkšvų, apskritų, dažnai susiliejančių, kampuotų dėmių, kurios apribotos siauru rudu apvadu. Jų centrai vėliau darosi matiškai balti. Iš pradžių dėmelių būna nedaug, tačiau maždaug vasaros viduryje apsikrėtę lapai pradeda marguoti šviesiomis dėmelėmis. Jų viduryje matyti smulkūs juodi taškeliai – grybo piknidžiai. Jie peržiemoja nukritusiuose lapuose. Pavasarį susidariusios aukšliasporės apkrečia jaunus kriaušių lapus. Sergančios kriaušės nusilpsta, menkiau dera.

Apsauga tokia pat, kaip nuo kriaušių rauplių.

Kriaušių degligė

Kriaušių degligę sukelia grybas Entomosporium maculatum Lev. – dėmėtasis vabzdžiasporis. Ligos požymiai išryškėja pirmoje vasaros pusėje. Pažeidžia lapus, rečiau – vaisius. Liga pavojingiausia sėjinukams ir jaunoms kriaušaitėms. Ant lapų atsiranda smulkių, raudonai rudų dėmelių, kurios besiplėsdamos susilieja, kartais apima visą lapalakštį. Vėliau dėmės paruduoja, ima blizgėti. Jos matomos ir apatinėje, ir viršutinėje lapų pusėje. Pažeisti lapai greitai ištisai paruduoja, nudžiūsta ir nukrinta. Pažeisti kriaušių sėjinukai vasarą numeta lapus ir dauguma jų nudžiūsta, o išlikę skursta. Grybas plinta konidijomis, žiemoja nukritusiuose lapuose.

Apsauga tokia pat, kaip ir nuo rauplių.

Bakterinė degligė

Bakterinę degligę sukelia Erwinia amylovora (Burr.) Winsl. Tai karantininė liga, kuri puola kriaušes, obelis, rečiau avietes, kaulavaisius. Pirmieji ligos požymiai pasirodo kriaušėms žydint. Užsikrėtę žiedynai greitai ruduoja, sudžiūsta, bet nenukrenta. Drėgnu oru išsiskiria skysčio lašeliai, kuriuose esančios bakterijos išplinta žievėje ir medienoje. Vėliau nudžiūsta pažeistos šakos, o paskui ir visas medis.

Apsaugos priemonių nuo šios ligos nėra. Susirgusius medžius būtina išrauti ir sunaikinti. Šalyse, kur užregistruota liga, negalima dauginti ir išvežti kitur sodmenų.

Kiaušinė erkutė

Kiaušinė erkutė (Eriophyes pyri Pgst.) Lietuvos soduose gana dažna. Ypač išplinta šiltą, sausą vasarą. Kenkia kriaušėms, kartais šermukšniams, erškėčiams. Kriaušinės erkutės patelės žiemoja po pumpurų žvynais. Viename pumpure jų gali būti iki 1,5 tūkstančio. Tokie pumpurai atrodo lyg išbrinkę. Jiems skleidžiantis, erkutės ima dėti kiaušinėlius ten, kur žiemojo. Išsiritusios lervos pažeidžia besiskleidžiančius kriaušių lapus. Jie būna raukšlėti, nevienodo ilgio lapkočiais. Pažeistų lapų apatinėje ir viršutinėje pusėje susidaro nedidelės, šviesiai žalios, neaukštos pūslelės, kurios vėliau gelsta, ruduoja. Kuo daugiau būna erkučių, tuo dėmės didesnės. Per vasarą kartais išsirita net kelios erkučių kartos, todėl pažeidžiami vis nauji lapai. Kartais net ant vaisių užuomazgų matyti netaisyklingos rausvos ar rudos raukšlėtos dėmelės. Kenkėjams pažeidus daug lapų, sutrinka medžiagų apykaita, negali normaliai vystytis pumpurai, daug jų žūsta, mažėja derlius. Daugiausia žalos padaro medelynuose ir jaunuose soduose.

Apsauga. Žaliojo kūgio tarpsniu ir po žydėjimo purkšti akaricidais. Lenkijoje kriaušynai purškiami mitaku (3 l/ha), samba (3 l/ha), targa (0,9 kg/ha), danirunu (0,75-0,9 l/ha), bi-58 (1,5-2,25 l/ha).

Kriaušinis gumbauodis

Kriaušinis gumbauodis (Contarinia pyrivora Riley) paplitęs visuose soduose, kur auga kriaušės. Gumbauodžio lėliukės žiemoja dirvoje 5-12 cm gylyje. Pavasarį, kriaušių žiedpumpuriams rausvėjant, ima skraidyti gumbauodžių suaugėliai. Tai nedideli 4-4,5 mm ilgio, tamsiai rudi uodeliai. Patelės deda kiaušinius į kriaušių žiedpumpurius. Maždaug po savaitės išsirita lervos, kurios maitinasi vaisiaus užuomazgomis. Vienoje užuomazgoje būna 20 ir daugiau lervų. Pažeistos vaisių užuomazgos iš pradžių greitai auga, išsipučia, suapvalėja, o vėliau tamsėja, pleišėja, raukšlėjasi ir nukrinta. Iš jų lervos keliauja į dirvą, kur virsta lėliukėmis. Lietuvoje spėja išsivystyti viena gumbauodžių karta. Šie kenkėjai kriaušynuose išplinta kasmet, kartais sunaikina 50 proc. ir daugiau kriaušių vaisių užuomazgų.

Apsauga. Sode išnaikinti kriaušinį gumbauodį gana sunku. Nedideliame sode reikėtų rudenį perkasti pomedžių dirvą. Vasarą rinkti ir deginti deformuotas, parudavusias užuomazgas. Prieš pat žydėjimą (žiedpumpuriams rausvėjant) ir iš karto po žydėjimo kriaušes purkšti insekticidais. Lenkijoje ir kitur, be decio, buldoko dar purškiama talstaru (0,3-0,6 l/ha). Talstaras purškiamas, kai oro temperatūra ne žemesnė kaip 10oC.