Pradžia Nr. 3

Alternatyvi veikla

Pajamos iš žemės ūkio yra nepastovios, todėl dalis ūkininkų plėtoja alternatyvią veiklą ir taip tikisi padidinti ūkio pajamas. Ūkininkų ūkių apklausos duomenys rodo, kad kiek didesnės pajamos yra tų ūkių, kurių vienas ar daugiau narių be žemės ūkio verčiasi ir alternatyvia veikla.

Alternatyvi veikla mažina pajamų skirtumą tarp smulkių ūkių, ūkininkaujančių palankiose ir mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse. Smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir besiverčiančių tik žemės ūkio veikla, pajamos yra 50 proc. didesnės, palyginti su pajamomis ūkio, esančio mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Šis skirtumas, plėtojant alternatyvią veiklą, sumažėja ir sudaro tik 2,5 proc. Smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir plėtojančių alternatyvią veiklą, pajamos iš 1 ha ŽŪN yra 16 proc. didesnės už pajamas ūkių, besiverčiančių tik žemės ūkio veikla. Ūkininkams, kurie ūkininkauja mažiau palankiose vietovėse, alternatyvi veikla dar svarbesnė, nes šių ūkių pajamos atitinkamai didesnės 70 proc. Ūkiui stambėjant, alternatyvios veiklos pajamų dalis bendrose ūkio pajamose mažėja – smulkiuose ūkiuose jų dalis sudaro apie 42 proc., o didesniuose negu 40 ha ūkiuose – 23 proc.

Alternatyvios ir žemės ūkio veiklos derinimas smulkiame ūkyje padeda siekti pagrindinio tikslo - gerinti ūkio narių užimtumą, kelti gyvenimo lygį ir kokybę, mažinti priklausomybę nuo neefektyvios žemės ūkio veiklos.

ES paramos įtaka smulkiesiems ūkiams

Lietuvai tapus ES nare, smulkūs ūkiai dėl tam tikrų apribojimų galės pasinaudoti ne visomis struktūrinių fondų paramos programomis. Lengviausiai bus prieinamos tiesioginės išmokos. Nustatant tiesioginių išmokų dydį, remtasi supaprastintąja tiesioginių išmokų schema (išmokos sudarys 55 proc. ES tiesioginių išmokų lygio). Ūkininkaujantiems mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse numatoma mokėti papildomai dar po 260 Lt ŽŪN hektarui (tokia suma numatyta didelio nepalankumo žemėse, tuo tarpu mažo nepalankumo – 195 Lt/ha, vietovėse su aplinkosaugos apribojimais – 112 Lt/ha per metus). Šia kompensacine išmoka siekiama mažinti žemės ūkio pajamų skirtumus ir išsaugoti gyvybingas kaimo bendruomenes.

Lietuva derasi dėl papildomos programos – paramos pusiau natūriniams ūkiams, kurie yra smulkūs, tačiau dalį ūkyje pagamintos produkcijos parduoda rinkoje. Gavę paramą, tokie ūkiai galėtų tapti konkurencingesniais prekiniais ūkiais. Nedideli ūkiai, įrodę savo veiklos gyvybingumą, penkerius metus gaus po 3 500 Lt.

Taigi dėl tiesioginių išmokų ir kompensacinės paramos mišrios gamybos smulkūs ūkiai (jie sudaro apie 70 proc. visų smulkių ūkių) gaus gerokai didesnes pajamas. Dėl prognozuojamo kainų pokyčio (žemės ūkio produkcijos ir materialinių bei darbo išteklių) mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse įsikūrusių smulkių mišrios gamybos ūkių bendrosios ž.ū. produkcijos vertė 2004 m., palyginti su 2002 m., padidėtų 15 proc., o ūkininkaujančių vidutinėmis šalies sąlygomis - atitinkamai 18 proc. Ūkių pelnas su tiesioginėmis išmokomis ir kompensacine parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse būtų didesnis 4 kartus, kitose vietovėse - 2 kartus. Apie pusę jų gaunamų pajamų sudarytų tiesioginės išmokos.

Smulkūs (iki 5 ha) mišrios gamybos ūkiai ir su tiesioginėmis išmokomis bei kita kompensacine parama gautų nedidelę pelno dalį. Ji būtų naudojama daugiau socialiniams poreikiams tenkinti.

Mažiau palankios ūkininkauti vietovės

Itin komplikuota padėtis ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Siekiant efektyviau panaudoti paramos lėšas ūkių ekonomikai stiprinti ir jų narių socialiniams poreikiams tenkinti, būtina atsižvelgti į atskirų regionų specifiką. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse netikslinga investuoti į nuostolingą gamybą. Šiame regione turėtų būti skatinama tokia gamyba, kuri mažiausiai priklausoma nuo žemės kokybės, investicijų poreikio pastatams bei technikai įsigyti ar atnaujinti. Smulkiuose ūkiuose, įvertinus rinkos poreikius, perspektyvu užsiimti daugiau rankų darbo reikalaujančia veikla: auginti sunkiuosius kalakutus, triušius, kailinius žvėrelius, vaistinius bei prieskoninius augalus, uogas, miškingose vietovėse - elnius. Vaizdingose kraštovaizdžio vietovėse netradicinę veiklą naudinga derinti su turizmo verslu. Tokiuose ūkiuose gerėja ūkio narių užimtumas - darbo sąnaudos hektarui, auginant netradicinius augalus, padidėja nuo 614 iki 2 300 valandų, iš jų - apie 90 proc. tenka rankų darbams. Netradicinės veiklos ūkiuose didėja užimtumas, o grynojo pelno 1 ha ŽŪN (atskaičius įdėto darbo vertę), ūkininkaujant skirtingo našumo žemėse, galima gauti nuo 3 iki 10 kartų daugiau negu mišrios gamybos ūkiuose.

Pieno ūkiai

Ryškiausi ūkių struktūriniai pokyčiai turėtų vykti smulkių pieną gaminančių ūkių grupėje: mažės ūkių, laikančių 1–4 karves ir daugės ūkių, laikančių 5–10 karvių. Ūkiai, gaudami paramą, turės galimybę įsigyti būtiniausią šaldymo ir melžimo įrangą, pagerinti pieno kokybę ir plėtoti prekinį ūkį. Smulkius senyvo amžiaus pieno gamintojus, laikančius iki 4 karvių, atsisakyti prekinio pieno gamybos turėtų paskatinti ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonė. Ja galėtų pasinaudoti apie 20 tūkst. žemdirbių.

Netiesioginė ES įtaka

Reikėtų paminėti ES narystės netiesioginę įtaką - panaikinami muitai ir kvotos prekyboje su ES šalimis, laisvas kapitalo judėjimas, aplinkosaugos normų, produktų kokybės standartų įgyvendinimas.

Panaikinus muito mokesčius ir kvotas prekyboje su ES šalimis, galimybės parduoti Lietuvoje pagamintus žemės ūkio ir maisto produktus pagerės. Tai turėtų skatinti plėsti gamybos apimtis. Tačiau žemės ūkio produktų konkurencija vidaus ir užsienio rinkose didės, o smulkiam pavieniam gamintojui bus sunku atitikti kokybės, maisto saugos ir kitus standartus, taikomus vieningoje ES rinkoje. Dalis smulkiųjų gamintojų bus nepajėgūs konkuruoti bendrojoje rinkoje ir nedalyvaus prekinės produkcijos gamyboje. Taigi smulkių prekinių ūkių skaičius mažės.

Užbaigus žemės reformą, suaktyvėjus žemės rinkai (atsižvelgiant ir į septynerių metų pereinamąjį laikotarpį žemės ūkio paskirties žemei užsieniečiams įsigyti), sumažėjus dideliam žemės kainos skirtumui (Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė 20–50 kartų pigesnė negu ES šalyse narėse), atsiras palankesnės sąlygos perpirkti gamintojų teises iš neefektyvių ūkių. Tai paskatins ūkių konsolidaciją ir sudarys palankesnes sąlygas ūkiams stambėti.

Aplinkosaugos normų įgyvendinimas didesnės reikšmės ūkių struktūriniams pokyčiams neturės, tačiau kokybės, maisto saugos ir kitų standartų taikymas darys nevienareikšmę įtaką: ūkiai, neįgyvendinę šių reikalavimų, negalės gaminti prekinės produkcijos, todėl bus priversti atsisakyti žemės ūkio veiklos. Kita vertus, įvairių kooperatyvų kūrimasis daliai smulkiųjų ūkių sudarys palankesnes sąlygas išsilaikyti rinkoje ir stabdys jų restruktūrizacijos procesą.

Prognozės

Remiantis smulkiųjų ūkių ekonominiu, socialiniu, regioniniu bei demografiniu vertinimu ir numatomais pokyčiais, Lietuvai tapus ES nare, prognozuojama, kad ryškūs pokyčiai turėtų vykti iki 3 ha ūkių grupėje. Dalis jų dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų ir nesugebėjimo prisitaikyti prie rinkos poreikių turės atsisakyti prekinės gamybos, kiti dalyvaus ankstyvo išėjimo į pensiją paramos schemoje, dalis smulkiųjų ūkių, turinčių kitus pajamų šaltinius, gamins tik savo šeimos poreikiams. Tokių ūkių skaičius 2004-2006 m. kasmet vidutiniškai turėtų mažėti po 10 proc.

Bendras ūkių grupės nuo 3 iki 10 ha skaičius mažės (kasmet po 5 proc.), tačiau vyks pokyčiai grupės viduje - daugės didesnių ūkių. Struktūriniai ūkių pokyčiai turės įtakos vidutiniam ūkio dydžiui. Bendras naudojamos žemės plotas šalyje nemažės, vidutinis ūkis, įgyvendinant ES ir šalies struktūrinę bei tiesioginių išmokų paramą, 2006 m. turėtų padidėti nuo 9,1 iki 11 ha.

Ūkių restruktūrizavimo procesą lems žemės ūkio subjektų pasirengimas dalyvauti įvairiose ES paramos programose, jų atitikimas ES reikalavimams. ES lėšų įsisavinimą labiausiai stabdys informacijos stoka apie galimas ES teikiamos paramos kryptis ir privalomus reikalavimus šioms lėšoms įsisavinti.

Siekiant racionaliau panaudoti valstybės ekonominę paramą žemės ūkio verslui, ją tikslinga sieti su gamtinėmis, klimatinėmis ir demografinėmis atskirų regionų ypatybėmis, o parama kaimo verslų plėtrai turėtų būti nukreipta deagrarizacijos linkme, t.y. smulkiųjų ūkių nariams didinant galimybes dirbti ne žemės ūkyje.

Siekiant išlaikyti gyvybingas kaimo bendruomenes ir sumažinti dirbančiųjų užimtumą žemės ūkyje iki efektyvaus lygio, dirbančiųjų skaičius Lietuvoje turėtų sumažėti 1,5-2 kartus. Dalinio užimtumo smulkiųjų ūkių restruktūrizavimo tempus lems verslo infrastruktūros kūrimas kaimo vietovėse, įvairių kooperacijos formų plėtra, žemės rinkos suaktyvėjimas. Žemdirbiams integruojantis į darbo rinką, reikės ugdyti jų gebėjimus. Turėtų būti numatomos lėšos ir priemonės žemdirbius konsultuoti, šviesti, mokyti ir perkvalifikuoti.