23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2004/05
Gerai organizuota ganiava – gausūs primilžiai
  • Dr. Jurgis KULPYS, dr. Vytautas JURAITIS LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
  • Mano ūkis

Pavasarėjant, rūpestingas šeimininkas pradeda galvoti apie karvių ir veršingų telyčių ganymą, nes šis laikotarpis – didžiausių pieno primilžių metas. Be to, grynas oras, judėjimas, saulė skatina gyvulių medžiagų apykaitą, stiprina ir grūdina organizmą.

Lietuvoje galvijų tvartinis laikotarpis trunka 210-220, o ganyklinis – 145-155 dienas. Todėl labai svarbu pereinamuoju iš tvartinio į ganyklinį laikotarpiu karves tinkamai šerti, nes keičiantis šėrimo tipui gali sumažėti jų pieningumas ir pieno riebumas. Be to, daugiausia karvių apsiveršiuoja, baigiantis tvartiniam laikotarpiui, ir pirmaisiais laktacijos mėnesiais jos duoda daugiausia pieno. Kadangi per žiemą yra sunaudojamos sukauptos mineralinių medžiagų ir vitaminų atsargos, o pablogėję pašarai arba kai kurių pašarų (ypač stambiųjų ir sultingųjų) stoka išsekina organizmą, net ir menkiausios šėrimo klaidos gali sumažinti karvių produktyvumą.

Ganyklinio laikotarpio pradžia visų pirma priklauso nuo ganyklų našumo. Pavasarį gerai prižiūrimose ir racionaliai tręšiamose kultūrinėse ganyklose žolė auga sparčiai ir galvijus galima pradėti ganyti daug anksčiau negu blogai prižiūrimose ir netinkamai tręšiamose pievose. Ūkiuose, kuriuose netrūksta pašarų, karves į ganyklą galima išginti, kai pradžiūsta ganyklos velėna, o žolė paauga iki 10-12 cm aukščio.

Kai kurie ūkininkai mano, kad pradėjus ganyti labiau sužėlusioje ganykloje, t.y. kai žolės aukštis siekia 25-30 cm, karvės jos suėda daugiau, tad ir primelžiama daugiau pieno. Tačiau bandymais nustatyta, kad aukštoje žolėje ganomos karvės nuėda tik viršutinę (apie 8 cm) žolės dalį. Užgriebusios daugiau ir nukandusios 20-25 cm ilgio kuokštą, jos nepajėgia viso nuryti, turi pakelti galvą ir papildomai susmulkinti žolę. Todėl kramtydamos praranda laiko ir žolės suėda mažiau. Jaunos, 10-15 cm aukščio, gero skonio žolės karvė per parą suėda 70-80 kg arba apie 14 kg sausųjų medžiagų, o ankštinių 20-25 cm žolių – tik 40-50 kg arba apie 9 kg sausųjų medžiagų. Todėl aukštoje žolėje ganomoms karvėms, norint primelžti tiek pat pieno, reikia sušerti daugiau koncentratų.

Duoti mineralinių priedų - būtina

Ūkininkai dažnai skundžiasi, kad ganiavos pradžioje sumažėja karvių primilžiai ir net pieno riebumas. Taip atsitinka dėl to, kad jaunoje žolėje yra daug tirpiųjų azoto junginių, iš jų apie 40 proc. sudaro nebaltyminės medžiagos. Be to, joje yra tik apie 15 proc. ląstelienos ir mažai cukraus. Taigi jaunos žolės azoto junginiai dėl jų netinkamo santykio su ląsteliena ir angliavandeniais karvės virškinimo trakte suskyla iki amoniako. Šis kaupiasi karvių organizme, pažeidžia kepenų funkcijas, sutrikdo medžiagų, ypač mineralinių, apykaitą, pablogina vitaminų, ypač vitamino A, sintezę, magnio įsisavinimą. Dėl to magnio kiekis kraujyje sumažėja iki 1,2 mg% (norma 1,7-3,0 mg%) ir karvės suserga ganykline tetanija.

Tyrimais nustatyta, kad melžiama karvė 1 kg pieno pagaminti suvartoja apie 1,3-1,8 g magnio. Kad karvės nesusirgtų šia liga kartu su įprastiniais pašarais joms reikia duoti vidutiniškai po 50 g magnio oksido (MgO) per parą. Prie jaunos žolės karvės, o ypač veislinis galvijų prieauglis, turi būti pratinamos palaipsniui, stebint, kad pirmomis ganymo dienomis gyvuliai neprisiėstų per daug žolės. Karvėms, suėdusioms apie 80 kg per parą jaunos žolės, dėl per didelio azoto junginių ir mažo ląstelienos racione kiekio sutrinka virškinimo trakto veikla ir jos suserga. Gyvuliai darosi neramūs, pradeda gausiai viduriuoti, juos ištinka raumenų traukuliai, kraujyje sumažėja kalcio kiekis (nuo 10 iki 6 mg%), mažėja karvių pieningumas ir pieno riebumas. Kad taip neatsitiktų, galvijus prie žolės reikia pratinti pamažu. Virškinti jauną žolę prieskrandžių mikroflora pripranta per 10-14 dienų. Pirmą dieną karvės į ganyklą išleidžiamos jau pašertos ir ganomos 1-2 val. Kitą dieną laukan genamos irgi pašertos, tačiau ganomos 2-3, o trečią dieną – jau 4-5 val. ir t.t. Žiemos pašarų davinys mažinamas, o ganyklinis laikotarpis ilginamas. Stambieji pašarai (šienas, šiaudai) turėtų būti šeriami dar dvi savaites nuo ganymo pradžios. Ganiavos pradžioje karvėms reikia duoti geros kokybės šieno, šienainio, siloso. Iš koncentratų geriausiai tinka miežiniai miltai. Nereikėtų galvijams duoti baltymingų koncentratų, nes jaunoje žolėje proteinų ir taip apstu.

Neturint magnio oksido, labai tinka UAB „Ukmergės biofabriko“ gaminami mineralų ir vitaminų papildų galvijams laižomasis briketas, kurio 1 kg yra apie 195 g natrio, 35 g magnio ir labai svarbių mikroelementų – jodo (apie 7,6 mg), kobalto (apie 2,0 mg), seleno (1,95 mg) ir kitų.

Karvei, suėdusiai 60 kg vidutinio derlingumo kultūrinės ganyklos pirmosios žolės, kalcio pakaks 15 kg pieno pagaminti, fosforo – 8 kg, o natrio – tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kad nesumažėtų produktyvumas, nesutriktų mineralinių medžiagų apykaita, karvėms būtina duoti mineralinių medžiagų, turinčių fosforo ir natrio. Laižomojoje druskoje natrio chlorido yra nedaug, todėl į savos gamybos koncentruotus pašarus reikia dėti iki 1,5 proc. smulkios valgomosios druskos.

Mineralinių medžiagų karvėms, ypač veisliniam prieaugliui, reikia duoti visą ganyklinį laikotarpį, nes racionaliai naudojant ganyklas, galvijai visą laiką ganomi jaunoje vešlioje žolėje.

Didinant karvių produktyvumą, tinkamai auginant veislinį galvijų prieauglį, ganykliniu laikotarpiu būtina racionaliai naudoti ir koncentruotus pašarus. Jeigu karvės yra ganomos našioje ganykloje ir gauna pakankamą kiekį mineralinių medžiagų, tai kiekvienam primelžtam pieno kilogramui pakanka skirti 100-150 g koncentratų. Karvės, gaudamos didesnį koncentruotų pašarų kiekį, nutunka, blogiau apsivaisina, veda silpnesnį prieauglį, mažėja jų produktyvumas.

Jei karvių primilžiai mažėja, būtina tuojau pat išsiaiškinti, ar jos gauna pakankamai žolės ir mineralinių druskų (ypač natrio chlorido), ar laiku pagirdomos, o galbūt turi įtakos blogos meteorologinės sąlygos – kaitra, lietūs ir t.t.

Peraugusią žolę virškina ilgai

Pavasarį ganiavą reikia organizuoti taip, kad žolė ganykloje neperaugtų, nes peraugusią žolę galvijai blogai virškina. Atliktų tyrimų duomenimis, pašarų virškinamumui sumažėjus vienu procentu, per parą iš karvės netenkama apie 2 l primilžio.

Nors atrajojantiems gyvuliams ląsteliena būtina kaip balastinė ir maisto medžiaga, didelis jos kiekis gyvulio racione nepageidautinas, nes jai suvirškinti reikia daug energijos. Peraugusią žolę (varpiniai augalai jau išplaukėję, ankštiniai sužydę), kurioje yra daug (75-80 g/kg) ląstelienos, karvės virškina apie 30 val. Tuo tarpu jauną žolę, kurioje ląstelienos yra 40-45 g/kg, virškina perpus trumpiau. Dėl šios priežasties peraugusioje žolėje ganomos karvės ilgiau jaučiasi sočios, mažiau ėda, būna liesesnės ir ne tokios produktyvios.

Maisto medžiagų mažėja

Įvairiose varpinėse žolėse maisto medžiagų kiekiai per vegetaciją kinta skirtingai. Mažiausiai proteinų, riebalų ir pelenų kiekiai keičiasi pievinėse miglėse. Tuo tarpu labiausiai šių medžiagų per vegetaciją sumažėja paprastosiose šunažolėse. Pašariniuose motiejukuose, tikruosiuose eraičinuose ir daugiametėse svidrėse proteinų, riebalų ir pelenų kiekiai kinta ne taip ryškiai.

Tyrimais nustatyta, kad varpinių žolių bamblėjimo tarpsniu kilograme žolės sausųjų medžiagų vidutiniškai yra 173,2 g žalių proteinų, o žolėms išplaukėjus jų lieka tik 122,6 g arba beveik 30 proc. mažiau. Žolėse gerokai sumažėja riebalų ir pelenų (atitinkamai 28,3 ir 20,2 proc.), o karotino – net 1,5 karto. Karotinas yra svarbus žolynų kokybės rodiklis. Jo trūkstant, sumažėja karvių produktyvumas, jos būna nevaisingos arba veda silpną prieauglį.

Ankštinių žolių, lyginant su varpinėmis, maistingumas kinta mažiau. Augimo metu proteinų labiau sumažėja paprastuosiuose gargždeniuose ir raudonuosiuose dobiluose. Tuo tarpu baltųjų dobilų maistingumas vegetacijos metu kinta mažiausiai. Liucernos iki sužystant ypač vertingos, nes turi daug proteinų, kurie labai gerai virškinami. Tačiau vėliau jų maistingumas sparčiai mažėja.

Mineralinių medžiagų (fosforo, kalio, kalcio, magnio) kiekiai žolėms bręstant taip pat keičiasi. Todėl peraugusios žolės maisto ir mineralinės medžiagos neatitinka gyvulių fiziologinių poreikių.

Žolynus reikia tinkamai tręšti

Ganyklinės žolės sudėtis ir pašarinė vertė tiesiogiai priklauso ir nuo mineralinių trąšų sudėties bei kiekio. Jeigu ganyklos iš rudens nebuvo patręštos fosforo ir kalio trąšomis, reikia jas išbarstyti pavasarį kuo anksčiau, vidutiniškai išberiant po 60-80 kg/ha fosforo (300-400 kg/ha superfosfato) ir 90-120 kg/ha kalio (150-170 kg/ha kalio chlorido). Durpyne įrengtoms ganykloms kalio normą reikėtų padidinti – išberti po 200-250 kg/ha kalio chlorido.

Azoto trąšomis tręšiama, prasidėjus žolių vegetacijai. Pirmiausia turi būti tręšiami varpiniai žolynai, į kuriuos anksčiausiai bus genami gyvuliai, taip pat tos ganyklos, kurios skirtos žiemos pašarams ruošti. Ūkininkai, stokojantys trąšų, ganyklas turėtų tręšti bent minimalia vienkartine 30 kg/ha (apie 100 kg/ha amonio salietros) azoto norma. Vienkartinė azoto norma turėtų būti ne didesnė kaip 70-80 kg/ha pavasarį ir 60 kg/ha vasarą. Didesni azoto kiekiai, išberti vasarą sausros metu, blogina žolės kokybę, t.y. joje sumažėja tirpiųjų angliavandenių ir padaugėja proteinų.

Tyrimais nustatyta, kad tręšiant didelėmis vienkartinėmis azoto normomis (N240 ir daugiau) žolėje gerokai pagausėja nebaltyminių azoto junginių ir iš dalies sumažėja baltymų. Nebaltyminiai azoto junginiai joje gali sudaryti iki 40 proc. bendro azoto kiekio. Tada žolės nebaltyminėse medžiagose gali pradėti kauptis gyvulių sveikatai kenksmingi junginiai – nitratai. Galvijų didžiajame prieskrandyje nitratai virsta nitritais, o pastarieji amoniaku. Gyvuliai apsinuodija, kai nitratai virsta nitritais greičiau negu susidaro amoniakas ir nitritai iš didžiojo prieskrandžio patenka į kraują. Kraujyje jie susijungia su hemoglobinu, dėl to į organizmą patenka mažiau deguonies. Todėl gyvulys suserga methemoglobinemija. Stipriai apsinuodijęs gyvulys gali nugaišti.

Daug karvių patartina ganyti aptvaruose palaidas

Nuo pat ganiavos pradžios galvijus ganykloje geriau ganyti grupėmis, tada bus mažesnės darbo sąnaudos, kiekvienai bandai bus galima skirti normalaus dydžio ganyklos plotą, o ganykla bus gerai nuganoma.

Kelias karves geriausia ganyti pririštas grandinėmis už apynasrių. Grandinės ilgis turėtų būti 6-7 metrai. Rišti už ragų nepatartina, nes gyvuliams skauda. Atsižvelgiant į žolyno tankumą ir žolės aukštį, gyvulius reikia perkelti 3-5 kartus per dieną. Laikant daugiau kaip 10 karvių, rišti jas netikslinga, tada geriau ganyti aptvaruose.

Kad vienodžiau nuėstų žolę, mažiau ją ištryptų, rišamas karves galima pančioti, o laisvai ganomoms elektrine tvora atitverti 2-3 šviežios žolės paros porcijas. Nuganytame plote reikia nedelsiant nupjauti nenuėstos žolės likučius. Jei liekanų nedaug, tai kitą dieną į ganyklą reikia suleisti gyvulius, ir jie noriai suėda apvytusią žolę. Kai liekanų daug, geriausia jas nupjauti šienapjove-smulkintuvu ir išvežti.

Gerą kultūrinę ganyklą per sezoną galima nuganyti 4-5 kartus. Ganant dažniau, pievoje sumažėja aukštųjų žolių ir labiau išplinta žemosios. Mažai tręšiamą ganyklą, ypač sausesnę vasarą, galima nuganyti tik 2-3 kartus per sezoną.