Ekologinis ūkininkavimas - tai tausojančiosios ūkininkavimo sistemos dalis ir gyvybinga alternatyva tradiciniam ūkininkavimui. Ekologinis ūkininkavimas skiriasi nuo įprasto, nes atsisakoma sintetinių pesticidų, herbicidų, cheminių trąšų, augimą skatinančių hormonų ar manipuliavimo genais. Ekologiniai ūkiai naudoja įvairią techniką, padedančią palaikyti ekosistemas ir sumažinti taršą. Laikantis būtinų produkcijos kokybės standartų, gaunamas mažesnis pirminės produkcijos kiekis, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, tad išauga ekologiškos produkcijos gamybos kaštai. Augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas - dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas. Ekologiniu būdu gali būti auginami ne tik grūdai, vaisiai bei daržovės, kopiamas medus. Galvijai ir paukščiai ekologiškai auginami, laikantis gyvulių gerovės standartų bei šeriant juos natūraliais produktais.

Ekologinis ūkininkavimas ES šalyse

Ekologinio ūkininkavimo augimą per keletą pastarųjų metų visoje Europoje paspartino didėjantis vartotojų rūpinimasis savo sveikata ir noras valgyti sveiką maistą.

Ekologiškų produktų rinka vis dar yra ribota ir atskirose ES šalyse skirtinga: Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, Graikijoje ekologiškų produktų dalis rinkoje yra mažesnė negu 0,5 proc., Danijoje - 5 proc. Naujosiose ES šalyse ekologinio ūkininkavimo sistemos geriau išplėtotos Čekijoje ir Vengrijoje. Jos turi savo standartus ir inspektavimo sistemas, atitinkančias ES reikalavimus.

Ekologiškų produktų ypatumai

Ekologinis ūkininkavimas ne tik teigiamai veikia vartotojų sveikatą bei gamtą, bet ir sukuria naujų užimtumo galimybių ūkininkavimo, perdirbimo, paslaugų sektoriuose (antai, kaimo turizmo paslaugas teikiantys ūkininkai vis dažniau turistams siūlo ekologiškų produktų).

Nežiūrint to, kad ekologiški produktai yra brangesni, pastaruoju metu vis daugiau vartotojų yra pasirengę sumokėti aukštesnę kainą, kad būtų garantuoti dėl produktų kokybės ir saugumo. Anksčiau ekologiškų produktų būdavo sunku gauti – jie buvo parduodami specializuotose parduotuvėse ir vietiniuose turguose. Dabar ekologiškų produktų galima pamatyti didelių prekybos centrų lentynose visoje Europoje.

Prieš keletą metų ekologiški produktai buvo parduodami minimaliai apdoroti - natūralios daržovės, vaisiai. Dabar vartotojai pageidauja, kad visi jų įsigyjami maisto produktai būtų ekologiški. Toks vartotojų poreikis kelia sunkumų perdirbėjams, mat tenka diegti naujus perdirbimo metodus, kad būtų išsaugota tam tikrų produktų struktūra, spalva, kokybė ir pan.

Plėtros sunkumai

Naujų ekologiškų produktų plėtrą galėtų paspartinti valstybės finansuojami tyrimai, informacijos sklaida bei švietimas. Perdirbimo įmonėms dažnai sunku ir brangu atskirti ekologiškų ir neekologiškų produktų gamybą (jau vien ekologiškų produktų sandėliavimas reikalauja didesnių kaštų). Be to, kyla konkurencija tarp tų pačių įmonių gaminamų ekologiškų ir neekologiškų produktų paskirstymo rinkoje (ekologiški produktai paskirstytojams atrodo mažiau patrauklūs). Reikia specialių tyrimų, kurie leistų perdirbėjams dalytis kompetencija ir gerinti ekologiškų produktų paskirstymą rinkoje. Tai atsieina brangiau, nes tokių produktų parduodama mažiau negu tradicinių. Pripažįstama, kad prekybos centrai turi lemiamą reikšmę maisto produktų rinkos plėtroje. Svarbu peržiūrėti paskirstymo sistemas ir jose sumažinti kainas. Vienas iš būdų - tiesioginės grandies tarp ūkininkų ir vartotojų sukūrimas.

Išsiaiškinti kokybės standartus

Daugeliui ūkininkų ir perdirbėjų visoje ES kyla neaiškumų dėl kokybės standartų, tad Europos Komisija pataria pirmiausia šiuos standartus sukonkretinti ir išaiškinti nacionaliniu lygmeniu. Patirtis parodė, kad standartai yra labiau suprantami ir geriau diegiami tose ES šalyse, kuriose veikia specialūs nacionaliniai komitetai, nagrinėjantys standartus ir kitus su ekologiniu ūkininkavimu susijusius klausimus.

Žemdirbiai dažnai klaidingai supranta ekologinį ūkininkavimą. Jie mano, kad užtenka atsisakyti cheminių trąšų ir pesticidų, tačiau šito toli gražu nepakanka, tenka keisti visą ūkininkavimo technologiją. Žemdirbiams, nusprendusiems imtis ekologinio ūkininkavimo, vertėtų išklausyti mokymo kursus, kuriuos organizuoja VšĮ „Ekologiško ūkininkavimo centras“, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, ŽŪM Darbo ekonomikos ir mokymo metodikos tarnyba bei kitos įstaigos.

Ekologinio ūkininkavimo perspektyvos Lietuvoje

Sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius ir plotas Lietuvoje didėja. Ekologiškų pasėlių 2002 m. šalyje buvo sertifikuota 8 780 ha, 2003 m. - jau 23 244 ha (daugiau kaip 700 ūkių). Viešoji įstaiga „Ekoagros“, kuriai pavesta sertifikuoti ekologinius ūkius, spėja, kad šiais metais pavyks perkopti 1 000 sertifikuotų ūkių. Sertifikuotų ekologinių ūkių plotas sudaro apie 0,7 proc. bendro Lietuvos žemės ūkio naudmenų ploto.

Ekologiškų produktų gamybai Lietuvoje yra palankūs šie veiksniai: stiprėjanti aplinkosauginė motyvacija, besiplečianti ekologiškų produktų rinka, teikiama valstybės parama, nacionalinis ir tarptautinis sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ pripažinimas, suteikiantis galimybę ekologiškus produktus eksportuoti. Kita vertus, yra ir kliūčių: silpna kooperacija, mažos ūkių pajamos, menkas ūkininkų verslumas, nepakankamai ekologiškai ūkininkaujančiųjų poreikiams pritaikyta švietimo ir konsultavimo sistema.

Rinkos problemos

Ekologinių ūkių skaičius ir jų plotai didėja, tačiau ekologiškų produktų rinka plėtojasi chaotiškai. Gamintojai neįstengia ekologiškais žemės ūkio produktais aprūpinti vidaus rinkos, jų Lietuvoje neatranda ir užsienio prekybininkai, nepakankamai patraukli ir produkcijos prekinė išvaizda. Ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai dėl technologinių gamybos ypatumų gauna mažesnius derlius, reikia didesnių darbo sąnaudų. Pereinamajame iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą etape patiriama ekonominių nuostolių, kuriuos iš dalies gali kompensuoti didesnė ekologiško produkto pardavimo kaina.

Tam, kad būtų galima prognozuoti, kokie ekologiški produktai turės didžiausią paklausą Lietuvoje ir užsienyje, reikia atlikti rinkos tyrimus. Antai, Airijos rinkoje populiariausi yra ekologiški vaisiai ir daržovės, po to seka mėsa, pienas ir jo produktai. Lietuvoje populiarūs tokie ekologiški produktai, kaip grūdai košėms, duona, pyragai, sausainiai. Jais prekiaujama mugėse bei prekybos centruose. Lietuvoje nėra tokių specializuotų ekologiškų produktų parduotuvių, kokios yra Europos šalyse, tačiau jau ir mūsų turizmo verslininkai siūlo savo svečiams ekologiško maisto.

Perspektyvu rinkti ir auginti vaistažoles

Lietuvoje ekologiškų vaistažolių auginimas ypač perspektyvus: šiuo metu 8 fabrikai vaistams gaminti naudoja vaistažoles, šalyje veikia seniausias Europoje vaistažolių fabrikas. Šiuo metu 99 proc. vaistažolių tenka įsivežti iš užsienio, nes Lietuvoje nėra valstybinės institucijos, kuruojančios šią sritį. Per pastarąjį dešimtmetį vaistažolių sektorius buvo sužlugdytas, dabar ūkininkai vėl kviečiami imtis šios veiklos. Užsienio šalyse, kur vaistažolių eksportas dotuojamas 100 proc., jas auginti yra pelninga.

Vaistažolės gali būti auginamos natūraliose augimvietėse arba plantacijose. Farmakopėja – pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis šį verslą. Natūraliose augimvietėse ES šalyse surenkama 900–1 200 rūšių vaistinių žaliavų. Lietuvoje žinomos 189 vaistinių žaliavų rūšys, tačiau dažniausiai renkama 15–20 rūšių.

Vaistažolių auginimas plantacijose Lietuvoje šiuo metu užima tik 200 ha (auginama 30 rūšių vaistažolių), o ES – 170 000 ha (auginama 120–130 rūšių). Populiariausios vaistinės žaliavos Lietuvoje yra pipirmėčių lapai, čiobreliai, valerijonas, meškauogių lapai, ramunių žiedai, medetkų žiedai, šlamučiai.

Vaistažolių auginimas, kaip ir kiekvienas žemės ūkio verslas, susiduria su kliūtimis: trūksta verslą reglamentuojančių dokumentų, palankesnio Vyriausybės požiūrio į šią veiklą, tam tikrų žinių. Specialius mokymus rengia Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, ŽŪM Darbo ekonomikos ir mokymo metodikos tarnyba. Informaciją, kokie vaistiniai augalai perspektyviausi, galima gauti Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje.

Vaistažolės naudojamos ne tik farmaciniams tikslams, bet ir kulinarijoje, kosmetikos, gėrimų pramonėje. Norintieji auginti vaistažoles, pirmiausia turi susipažinti su ES ir nacionaline farmakopėja. Ūkinės veiklos pradžioje patartina auginti tik 1–2 augalų rūšis nedideliame 1–5 arų plote, atsižvelgiant į vieną ar kelis kriterijus:

• augalai turi būti paklausūs farmacijoje ar maisto pramonėje;
• importuojami augalai, kuriuos būtų galima auginti Lietuvoje;
• nykstantys augalai;
• augalai, kuriuos sunku surinkti natūraliose augimvietėse (valerijonas, našlaitės).

Prieš pradedant auginti tam tikras rūšis, patartina sudaryti sutartis su žaliavą superkančiomis organizacijomis, taip užsitikrinant realizaciją.

Parama ekologiškai ūkininkaujantiems Lietuvoje

Ekologinio žemės ūkio plėtra 2004 m. remiama per Kaimo plėtros plano 2004–2006 m. programą „Agrarinė aplinkosauga“ (Ekologinio žemės ūkio programa). Kompensacinės išmokos bus mokamos iš ES struktūrinių fondų (75 proc.) ir nacionalinio biudžeto (25 proc.). Paramos gavėjams bus kompensuojamos prarastos pajamos ir patirti nuostoliai. Parama bus teikiama už sertifikuotą ir deklaruotą žemės ar įžuvintų tvenkinių plotą, naudojamą ekologiškiems maisto produktams gaminti. Norintieji gauti paramą ekologinio ūkio savininkai pirmiausia turi kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ (ūkį privalu sertifikuoti kiekvienais metais). Gali būti išduodamas Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio sertifikatas. Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis trunka nuo 2 iki 3 metų. Iki birželio 1 d. reikia deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius bei pažymėti lauko ribas žemėlapiuose.

Planuojama, kad paraiškas Nacionalinė mokėjimo agentūra pradės rinkti nuo rugpjūčio mėn. Ūkininkus imtis ekologinio ūkininkavimo pirmiausia skatina didelės išmokos; kiti motyvai nėra pakankamai aiškūs (juos tikimasi išsiaiškinti tyrimo metu, kurį atliks Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas).

Paramos gavėjams keliami tokie reikalavimai: būtinybė įregistruoti žemės ūkio ir kaimo valdas (jų dydis ne mažesnis kaip 0,5 ha) Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, laikytis patvirtintos geros ūkininkavimo praktikos, skatinančios tausoti aplinką, reikalavimų, pildyti ūkinės veiklos žurnalą, įsipareigoti ekologiškai ūkininkauti ne mažiau kaip 5 metus, nemažinti ekologinės gamybos plotų.

Reikalavimai ekologiniam ūkininkavimui nėra paprasti, tačiau prognozės – optimistinės. Prognozuojama, kad didėjant gamybos apimčiai, specializacijai, kooperacijai, atsiras palankesnės galimybės eksportuoti ekologiškus produktus į Vakarų Europos šalis ir sukurti naujų darbo vietų kaimo žmonėms.